Ar LSDP užteks grįžimo prie socialdemokratinių vertybių?

2008 metais man sukako aštuoniolika ir gavau teisę balsuoti. Nuo tų metų jokiuose rinkimuose niekada nedalyvavo jokia politinė jėga, kuri būtų atspindėjusi mano įsitikinimus. Ir aš net nesu politinio spektro pakraštyje. Beveik visą tą laiką buvau paprastas centro kairės rinkėjas. Todėl, kai Lietuvoje buvo pats pilietinės visuomenės kūrimo bumas ir nebalsavimas buvo smerkiamas kaip didžiausia tamsybė, rinkimai man visada buvo streso ir mažiausių blogybių paieškos. O galop, aišku, tiesiog dėjau ant to „blogio“ ir į rinkimus nėjau.

Manau, kad, kaip ir aš, dauguma Lietuvos kairiųjų nėra išlepinti politinės pasiūlos. Todėl, paveiktas vieno pokalbio, pradėjau rimtai sekti socialdemokratų (toliau – LSDP) atsinaujinimą, o konkrečiai to atsinaujinimo dokumento – „Socialdemokratinės vizijos Lietuvai iki 2024“ – pristatymą. Penkiuose renginiuose pristatytą viziją galima apibendrinti dažnai tarta fraze: „Grįžtame prie socialdemokratinių vertybių.“ Aišku, pasakyti, kas tos socialdemokratinės vertybės konkrečiai, o dar svarbiau – kokia jų svarbos tvarka, nebe taip lengva. Pristatydamas vizijos dalis Liutauras Gudžinskas bene kiekvieno renginio pradžioje akcentuodavo, kad metas siekti ne BVP, o visų pirma gerovės augimo. Bet visoje programoje pasirodo aibė vertybių. Ir nenuostabu, sunku būtų tikėtis, kad didelė partija galėtų vienbalsiai įtvirtinti tai, dėl ko retai gali sutarti ir du. Juk šiandien socialdemokratija yra skėtinė sąvoka, kurios vis kitus atspalvius mato gerovės valstybės, žaliųjų, mažumų teisių ir radikalios kairės atstovai. Bet tokios digresijos yra išlepintųjų privilegijos. Man to, kad vizija išties socialdemokratinė, visiškai užtenka.

Šešios vizijos dalys…

Kaip jau minėjau, vizija buvo pristatyta penkių renginių ciklu. Kadangi vizijų žmonės šiaip ar taip neskaito, niekas ir nepastebės, kad vienai vizijos daliai renginio nekliuvo. Tad kaip atrodo „grįžimas prie socialdemokratinių vertybių“? LSDP skiria šešias sritis, kurios iki 2024 metų (reikia tikėtis) ir bus partijos politikos šerdis. Pirmoji sritis skamba gana mįslingai: ekonominė demokratija. Ją daugiausia sudaro teisingi mokesčiai, lengvatų naikinimas, skurdo įveika, profsąjungų stiprinimas ir pan. Drąsiausia šios dalies idėja yra kooperatyvumo, t. y. to, kad darbuotojai gautų įmonių, kuriose dirba, akcijų ir taptų jų dalininkais, skatinimas. Nežinau, kaip jums, bet man tai veikiau skamba kaip demokratinė ekonomika, o ne ekonominė demokratija, bet šiais klausimais nesu specialistas, tad gal ko nesuprantu. Antroji sritis – gerovės valstybė. Čia viskas kaip ir aišku, o sunkumų kelia detalės. Mes neįtikėtinai susiskaldžiusi visuomenė, kurioje vienos visuomenės grupės priešinamos kitoms. Tėvai priešinami mokytojams, gydytojai – ugniagesiams, doktorantai – docentams ir t. t. Tad dažnai tenka išgirsti, kad gerovė gerai, bet kodėl būtent X-ams? Geriau būtų gerovės davę Y-ams! Panašios diskusijos vyko ir kalbant apie LSDP siūlomą universalią pensiją. Daliai žmonių tokia idėja atrodė neteisinga ir įvedanti lygiavą. Kaip teigia liaudies išmintis, jei nedirbai, mielas vaike, tau ir duonos duot nereikia… Bet prie konkrečių pasiūlymų teisingumo dar grįšiu. Pažangi visuomenė pristato socdemų planus kultūros ir švietimo laukuose. Čia viskas gerai (algos ir prieinamumas), bet nieko kontroversiško ir naujo. Gal to šiems laukams ir reikia. Taigi, pirmos trys dalys išties deklaruoja socialdemokratines vertybes ir brėžia atitinkamas kryptis.

Įdomesni buvo kitų dviejų vizijos dalių pristatymai: pasitikėjimo tiltų ir žaliosios politikos. Pasitikėjimo tiltus sudaro trys poskyriai: nešališkas valdymas, moterų ir LGBT+ asmenų lygybė bei tautinių mažumų įtraukimas. Pristačius nešališką valdymą temperatūra auditorijoje pakilo, dalis žmonių pradėjo nepatogiai muistytis kėdėse, dalį aiškiai erzino viskas, ką sakė partijos narė Margarita Jankauskaitė, kilo burbėjimas, replikos. Kadangi žmonių iki 30-ies vizijos pristatymuose apskritai buvo negausiai, turbūt nėra ko stebėtis, kad nereto renginyje buvusio socdemo pažiūros buvo kairioji ekonomika ir kultūrinis konservatizmas. Nieko naujo Marijos žemėj. „Grįžimas prie socialdemokratinių vertybių“ šioje srityje įvyko programiškai, bet toli gražu ne visų partijos narių pasaulėžiūroje. Visgi optimizmo teikia tai, kad partijos pirmininkas gerai tvarkėsi ir aiškino šias problemas ir jų sprendimo būdus. Be to, puiku, kad šios problemos buvo iškeltos kaip vienos svarbiausių vizijoje. Šviežiai skambėjo „balsuojamųjų biudžetų“ idėja.

Tas pats pasakytina ir apie žaliąją politiką, penktąją vizijos sritį. Tiesa, jos turinys, bent jau mane, iš dalies nuvilia. Masinis miškų atkūrimas yra turbūt vienintelė adekvati idėja matant ekologinės katastrofos mastą. Kitos šios srities dalys neįsipareigoja konkretiems skaičiams, todėl nurodo tik kryptį, kuri, žinoma, sveikintina, tačiau… Renginyje didžioji dalis laiko buvo skirta diskutuoti apie ekologinį žemės ūkį, o kitos problemos sulaukė kur kas mažiau dėmesio. Būtent šioje srityje „grįžimas prie socialdemokratinių vertybių“ yra labiausiai nepakankamas. Pažymėtina ir tai, kad pristatyme nedalyvavo nė vienas klimatologas, todėl ir problemos mastas, rodos, neatskleistas.

Nepristatyta liko šeštoji vizijos dalis – tarptautiniai santykiai. Svarbiausia šios dalies žinia yra siekis peržiūrėti fiskalinės drausmės reikalavimus ES lygiu ir baigti taupymo politiką bei priklausymas „atvirų“ Vakarų Europos valstybių blokui. Tai, ko ir turėtų siekti socialdemokratinė partija. Galbūt socialdemokratai turėtų labiau akcentuoti ES svarbą, nes mažai valstybei kaip mes ES yra vienintelė arena, kurioje įmanoma plėtoti adekvačią žaliąją politiką ir kitas stambias iniciatyvas, nepaliekant vietinių gamintojų nekonkurencingų (pvz., įvedus CO2 mokestį).

…ir jų galiojimo laikas

Žvelgiant konceptualiai, daug diskusijų buvo užprogramuotos pačios vizijos sumanymo. Turiu omeny jos galiojimo laiką – 2024 metai. Kad ir kaip toli 2024-ieji atrodo kasdienybėje, politikoje tai yra poryt. Nors ir buvo matyti vizijos dalių socialdemokratiškumas, nebuvo matyti, kur jos toliau veda. Pavyzdžiui, žaliosios politikos pristatyme buvo svarstomi įvairūs projektai ir priemonės, bet koks jų visų tikslas, liko neaišku. Bet jei pats tikslas yra tiesiog geresnė padėtis, tuomet dėl konkretikos galima ginčytis be galo. O štai jeigu mūsų tikslas yra iki 2028 metų visiškai pereiti prie atsinaujinančiais ištekliais pagrįstos energetikos ir su tuo visi sutinka, daug sunkiau ginčytis dėl vėjo jėgainių, kurios bus pastatytos iki 2024 metų. Man atrodo, kad panašią kilmę turėjo ir dažnai ekonomikos ir gerovės valstybės pristatymuose kilusios diskusijos dėl vienos ar kitos priemonės pagrįstumo.

Ar to gana?

Ar grįžimo prie socialdemokratijos LSDP bus gana? Ar ši partija gali tapti svarbia žaidėja rinkimuose? Pradėkime nuo to, kad, pažvelgus į įvairių apklausų skaičius, nuo gegužės–birželio iki vėlyvo rudens LSDP reitingas paaugo nuo 5–6 iki 7–8 procentų. Kirkilo atskilėliai tuo metu balansuoja ties 5 procentų riba. Jei Seimo rinkimų dieną viskas būtų kaip dabar ir populiariausia partija Lietuvoje nesurinktų nė 20 %, LSDP vis tiek reikėtų bent dar 2 %, kad būtų jėga, su kuria Seime reikėtų skaitytis.

Sakysite, vizijos dar nepavyko pakankamai plačiai pristatyti? Viena vertus, jūs teisūs. Bent jau kol kas planų dėl masinio vizijos pristatymo turo Lietuvoje negirdėti, o net ir Vilniuje, nors salė būdavo pilna, joje tilpo tik apie 100–150 žmonių. Masiniu judėjimu šiandien LSDP nepavadinsi. Be to, neturint daug narių Seime, pasirodyti nacionalinės politikos scenoje (o tai reiškia – televizorių ekranuose) nebus lengva. Jei prezidento rinkimuose socdemams atstovaus Vytenis Andriukaitis… na, patys suprantat. Belieka savivaldybių rinkimai ir Vilniaus mero postas. Daug bus sprendžiama būtent čia. Jei Europos populistai sukels ažiotažą, pirmą kartą įdomūs gali tapti Europos Parlamento rinkimai. Bet vargu ar LSDP juose reikšmingai pasikeltų reitingus.

Žiūrint platesniu mastu, nuosaikioms socialdemokratinėms vertybėms dabar sunkūs laikai. Iš 28 Europos Sąjungos narių tik penkiose valdo kairiosios politinės jėgos (Portugalijoje, Graikijoje, Švedijoje, Slovakijoje ir Maltoje). Bet graikų „Syriza“ nebuvo išrinkta kaip nuosaiki kairioji partija, o Slovakijoje buvo prarastos 34 vietos parlamente. Tuo pat metu visos tradicinės Europos socialdemokratinės partijos išgyvena krizę, o visi įdomesni ir žmonių dėmesį pritraukiantys kairieji projektai yra radikalesni už LSDP. Visų šių projektų (Sanderso fenomenas, Corbinas ir britų leiboristai, ispanų „Podemos“ ar graikų „Syriza“ savo ištakose) bruožas yra sugebėjimas sukelti naują susidomėjimą politika ir tapti masiniais judėjimais. Žmonėms reikia vilties ir įsitraukimo, o ne įprastos biurokratinės rutinos. Taip žiūrint, „grįžimas prie socialdemokratinių vertybių“ gali būti nepragmatiškas žingsnis. Ekonomikoje sunkiau pasakyti, kaip galėtų atrodyti radikalesnis kairumas, o kitose vizijos dalyse jis lengvai išspaudžiamas. Tai ir galėtų būti kvietimas visiems kairiųjų pažiūrų žmonėms, šiandien žvelgiantiems į LSDP ir sau tyliai konstatuojantiems: „Taip, bet kažko trūksta.“

Ko labiausiai trūksta Palucko vadovaujamiems socdemams? Jaunimo ir radikalesnio kairiojo partijos flango, kažkuo panašaus į britų „Momentum“. Toks flangas, nesiekdamas valdžios partijoje, padėtų lengviau skintis kelią radikalesnėms kairiosioms idėjoms, skatintų kairiojo žodyno plėtrą. Lietuvių „Momentas“ ragintų nebežaisti žaidimo, kurio tikslas – įtikti visiems rinkėjams, o būti atvirai ir neapologetiškai progresyviems bei rinkėjus ugdyti. Visai įsisvajojau. Pradžiai ir grįžimas prie socialdemokratinių vertybių patrauks mane link balsadėžės.