Agotos duonelė

 

Agota buvo įspūdingo stoto moteriškė: jos klubai, sulig daržinės durimis, jai einant ritmingai siūbavo tai į kairę, tai į dešinę, o rankų pirštai, it dideli mėsos gabalai, kruopščiai skaičiavo centus duonos kepaliukui nusipirkti. Balta skarelė slėpė išretėjusius seniai plautus plaukus.

Agota gyveno viena, atokiau nuo kaimo esančiame vienkiemyje. Gavusi seniai mirusių tėvų palikimą, ji dabar jautėsi kiek laisviau, nebereikėjo slaugyti nei tėčio, nei mamos. Tiesa, iš mamos ji paveldėjo pribuvėjos amatą. Nieko kita daryti nemokėjo, tik priimti į šį pasaulį ateinančią naują gyvybę. Bet ji, nors ir palikta vienišauti, nesijautė laiminga dirbdama tai, ką dirbo. Tačiau jos sudėjimas puikiai tiko tokiam darbui: ji lengvai galėjo ir pati viena ištraukti veršį iš besiveršiuojančios karvės. Ką jau kalbėti apie mažulytį kūdikį.

Tačiau Agota nevertino gyvybės. Pati kruopščiai žindyta kūdikystėje, prižiūrėta mamos ir šiltai aprengta, dabar ji nesuvokė, koks nuostabus yra jos amatas. Ji dažnai plūsdavo gimdyves įvairiausiais keiksmais, kad šios greičiau pagimdytų, bet taip tik sukeldavo dar didesnį stresą visiems šalia esantiems. Nauja gyvybė jai reiškė tik dar vieną iš anksto žlugti pasmerktą gyvenimą.

Tai ir buvo jos platoniška tiesa. Sunkiai pakeliama, bet teisinga. Agota, nors ir neišsimokslinusi, vos mokanti rašyti, mąstė idealistiškai. Kiekviena nauja gyvybė buvo dar vienas šešėlis ant olos sienų, kažin ar sugebėsiantis pažvelgti į tikrąją saulės šviesą. Ji žinojo, kad egzistuoja kažkokia neaprėpiama ir nenusakoma žmogaus idėja, ir ji nedings tol, kol pasaulyje egzistuos bent vienas netobulas žmogus, tad kam džiaugtis nauja gyvybe, jei tai tik deformacija to, kas turėtų būti tikra.

Ji žinojo, kad vienas žmogus nieko pakeisti negali, bent šiame kaime, kurio prieigose ji gyveno. Kartais Agotai atrodydavo, kad visas pasaulis nustos suktis ir visi čia esantys išlėks į kosmosą, palikdami Žemėje tik tyrą ir nesužalotą žmogaus rankų palikimą. Tai būtų būtis pati savaime – jokio laiko, jokių fizinių matmenų, jokio sociumo ir jo taisyklių. Nebeliktų vadovaujančiųjų ir vykdančiųjų. Nieko, ničnieko, tik absoliuti tyla. Agota trokšte troško pagyventi tokiame vakuume. Viena nuostabioje tyloje.

Tačiau realybė buvo kitokia. Jai teko taikytis prie kaimo įstatymų, dirbti nemėgstamą darbą, kad tik sugebėtų save ir namus išlaikyti. Taip pat ji buvo laikoma kaimo keistuole, kas nenuostabu, turint galvoje jos pažiūras.

Agota ėjo kaimo gatvelėmis iš duonkepio nusipirkti kepaliuko duonos, jau buvo suskaičiavusi, kiek tai jai kainuos. Prie duonkepio ją pasitiko jauna mergaitė – duonkepio dukra – ir paklausė, ko ir kiek Agota norės. Agota jai teatsakė:

– Nesu tikra, ar kalbu su jumis, kai kalbu su jumis.

Mergaitė suglumo, paėmė iš Agotos delno centus ir įbruko jai kepaliuką duonos.

– Eik šalin, – nuvijo savais keliais Agotą.

Iš tiesų Agota, gindama kaimo keistuolės titulą, manė, kad visi žmonės dėvi tikrų tikriausias kaukes: jai rodėsi, kad nuplėšus žmogaus veidą tuojau pat ataugtų naujas. Agota ieškojo tikrumo, bet visur jai vaidenosi sintetika ir nenuoširdumas. Tie patys šešėliai.

Ką veikti žmogui? Siekti visuotinio gėrio idėjos? Ne, Agotai tai atrodė per sunki misija, juolab tai skambėjo ganėtinai miglotai. Ji tiesiog murkdėsi kasdienybėje, lyg ant nulyto vieškelio esančiame dumble, nemylėjo gyvenimo.

Štai koks paradoksas: pribuvėja, nemylinti gyvenimo ir naujos gyvybės. Pati, kaip pribuvėja, ji buvo apsileidusi, namai, anksčiau buvę mokykla, netvarkyti, apšviesti žibaline lempa. Agotos namuose visados būdavo šilta, net tvanku, ore jautėsi dulkių kvapas, nuo krosnies apdulkėję rūbai, sumesti į vieną gniutulą, gulėjo ant kėdės šalia lovos. Kitame namo gale dar Agotos motinos palikta gimdykla.

Ji nesuvokė, kad jos taip nemėgstamos gimdyvės ir jų artimieji jai suneša tai, už ką ji vėliau gali pavalgyti. Ir dabar, tik išvyniojusi dar šiltą duonos kepaliuką, ji net nesusimąstė, kad tai jai atlygis už priimtą naują gyvybę.

Agota, net neperžegnojusi duonos, kaip buvo įprasta daryti kaime, tuojau pat atsilaužė gerą gabalą ir paskubomis jį sulapnojo. Tuo metu, kai valgė duoną, ji jautė didžiulį pasitenkinimą, bet tai tebuvo grynai fizinis aktas, jokio šventumo rasti ir labai didelėmis pastangomis čia negalėjai.

Ji netikėjo dievais, tik savo idėjomis, kurios ją stūmė į gilią depresiją. Kaime nebuvo didelių šviesuolių, kurie savo darbais galėjo kiek pakeisti Agotos mąstymą. O pačiai ateitis atrodė miglota ir liūdna. Vaikų Agota neturėjo, bet jų jai ir nereikėjo. Užtekdavo tik suvalgyti duonos kepaliuką ir ji vėl tapdavo laiminga. Bent pačiai sau.

Tais momentais, kai Agota jausdavo laimę, ji suprasdavo, kad visa, kas egzistuoja, egzistuos ir toliau, tik pakeis savo egzistencinę formą, bet tokias mintis greitai aptemdydavo namų prieblanda ir ji vėl likdavo viena kovoti su savo demonais.

Agota labai retai sulaukdavo nekviestų svečių, bet vieną dieną, jos nuostabai, prie namų durų pasirodė pats duonkepys:

– Agot, mano vyresnioji dukra laukiasi ir turėtų tuoj gimdyti. Ar priimsi ją savo globon? – susirūpinęs paklausė duonkepys.

Agotos rūškanas veidas staiga nušvito.

– Priimsiu, tik jei pažadėsi man kasdien šviežios duonos kepaliuką, – paskubomis atsakė ji.

Duonkepys, per daug nesvarstęs, sutiko, bet vėliau pagalvojo, kur Agota ruošiasi dėti visą tą kasdienę duoną, juk viena visko tikrai nesuvalgys.

Neilgai trukus duonkepys atvežė dukrą pas Agotą, ši ją nuvedė į gimdyklą, užkaitė du puodus vandens ir pasiruošė priimti kūdikį. Gimdymas buvo sunkus, bet Agota savo stipriomis rankomis beveik pati viena ištraukė naujagimį iš motinos įsčių.

,,Vėl nauja gyvybė, naujas taškas šiame nereikšmingame pasaulyje“, – tyliai pagalvojo Agota, bet nudžiugo prisiminusi, kad dabar kasdien gaus šviežios duonos kepaliuką, tereiks nueiti jo pasiimti iš duonkepio namų. ,,Tai man nuskilo“, – nusišypsojo jau viena būdama Agota.

Duonkepys tesėjo savo žodį ir kasdien laukdavo tuo pačiu keliu ateinančios atsiimti savo duonos kepaliuko Agotos, o toji, nesvarbu, ar lietus, ar audra, visuomet pasirodydavo rytinėmis valandomis, kai duona dar neatvėsusi. Duonkepys vis suko galvą, kam Agotai šitiek duonos, bet nenorėjo per daug klausinėti. Agota pati irgi daug nesipasakojo, tiesiog kaupė duoną vienam tikslui, apie kurį niekam neišsidavė.

Kartą, kai jau buvo giliai įmigusi, Agotą sapnuose aplankė jos mamos dvasia. Ji sapnavo, kaip sėdi su mama prie vieno stalo ir laužia dar šiltą duoną, čia buvo ir kažkoks sakralumo momentas. Agota su mama paskutiniais jos gyvenimo metais nelabai sutarė, nes mama buvo visiška Agotos priešybė. Bet dabar jos per duonos dalinimąsi atrado bendrystę. Toks buvo jų abiejų galutinis susitaikymas. Agota iš sapno pakilo žvali ir išsimiegojusi.

Atradusi ramybę per duonos laužymą, ji išmoko duoną labiau vertinti, bet, deja, šis sapnas nepakeitė Agotos mąstymo: jai vis viena rodydavosi žmonės-šešėliai, viskas buvo netikra, išskyrus tą kasdienę duoną.

Agota kartais pagalvodavo, kad ir ji pati tėra žmogiškosios idėjos deformacija, kad ir ji dalyvauja šiame vaidinime pavadinimu ,,Gyvenimas“. Pribuvėja džiaugėsi tuo, kad per sapną atrado ryšį su motina, tik to jai ir tereikėjo, visa kita buvo nesvarbu. Mama ją palaimino duonos kąsniu ir dabar Agota gavo laisvę daryti ką norinti.

Agota žinojo, kad nepakeičiamų nėra, tad jei jos ir nebūtų, kaimelis greitai išsirinktų naują pribuvėją, o ji liktų skendėti migloje. Karalius mirė, tegyvuoja karalius, kaip sakoma.

Kaip paprastai atėjusi pas duonkepį, Agota jo paklausė:

– Ar prisimintum Agotą, jei ji staiga dingtų ir nebegalėtų sugrįžti?

– Agot, ar tu ruošiesi kažkur iškeliauti? – susidomėjo duonkepys. – Žinoma, tave prisiminčiau, tu mūsų kaimo nepakeičiamoji, vienintelė pribuvėja.

– Gal ir iškeliausiu, bet dar nesu tikra, – atšovė jam Agota. – Duok man duonos kepaliuką ir dabar aš eisiu namo.

Pribuvėja Agota jau seniai rezgė planus išnykti ir žinojo, kad duonkepio žodžiais negalima pasitikėti. ,,Mes visi tik blankūs šešėliai, kovojantys už vietą po saule, kad ji mus apšviestų savo dangiška šviesa ir išvaduotų iš grandinių, – galvojo sau. – Kiekvienas kovoja už save.“

Kartą duonkepys laukė ateinančios Agotos, jis žinojo, kad ji visada ateina rytinėmis valandomis, kai duona dar šilta, tačiau įvyko didžiausia keistenybė – Agota nepasirodė. Jis laukė jos visą dieną, bet atrodė, kad Agota išgaravo kaip dūmas.

Iš duonkepio namų buvo galima įžiūrėti vienkiemyje gyvenančios Agotos namą. Vakare, užmetęs jos pusėn akį, pamatė, kad lange nėra jokios šviesos, nedega žibalinė lempa. ,,Gal ji tikrai kur iškeliavo“, – pamąstė sau duonkepys. Kitą dieną Agota vėl nepasirodė pas duonkepį, tad šis, vedamas smalsumo, nusprendė nukeliauti iki jos trobos.

Buvo vakaras, žemę gaubė migla, duonkepys ėjo dumblinu keliuku link Agotos namo, atėjęs rado užrakintus namus ir nė gyvos dvasios aplinkui. Šalimais ošė mažas miškelis. Velniaižin kodėl duonkepiui pasirodė, kad reikia nueiti link miško, patikrinti, ar ten neras Agotos.

Jis ėjo per brūzgynus, kol vos įžiūrimoje migloje pamatė didžiulį ąžuolą ir ant jo, it baltų dievybę, kybančią Agotą. Ji buvo jau pradėjusi stingti, po jos kojomis mėtėsi gausybė sužiedėjusios duonos kepalų. Tokia štai ir buvo Agotos duona kasdieninė: visiems žinoma, bet mažai kam įkandama. Ji nekentė gyvenimo šešėliuose, tad nusprendė pati pasitraukti iš šio teatro.

Duonkepys, pamatęs taip kabančią Agotą, pats sustingo lyg įkaltas. Atsipeikėjęs nusprendė pasikviesti kaimo žmones į pagalbą. Atbėgo daug kaimiečių, dauguma vien smalsumo vedami, bet jiems susirinkus įvyko keistas dalykas: kilo baisi agresija, moterys mušėsi su moterimis, tąsė viena kitai už plaukų, vyrai daužė vienas kitam dantis. Vyko tikras pragaras.

Žmonės elgėsi tarsi apkvaitę ir tik kitą rytą nukėlė Agotos kūną nuo ąžuolo šakos, jausdami didžiulę gėdą vienas prieš kitą. Tą rytą kaimiečiai pakilo lyg iš kvaitulingo sapno, tvarstėsi savo žaizdas.

O Agota? Agota taip ir liko dar viena žmogaus idėjos deformacija, nesugebėjusia rasti sau vietos. Ją, kaip savižudę, palaidojo už kapinių tvoros. Kaip Agota ir manė, kaimiečiai greitai išsirinko naują pribuvėją ir net duonkepys Agotos per daug nebeminėjo. Tik pasitvirtino Agotos mintis, kad žmonės užmiršta vienas kitą, kovodami su savo demonais.

Agotos sodyboje liko tik kalnas sužiedėjusios duonos kepaliukų, primenančių, kad ji čia gyveno.