vilnius–alytus–vilnius
Such a muddy line between
The things you want
And the things you have to do
Sheryl Crow, „Leaving Las Vegas“
„leaving las vegas“ klausau dažniausiai rytais – man patinka pavargęs, prikimęs mis crow balsas ir tai, kad dainoje yra tiek išmintingų eilučių, kalbančių apie mane. pavyzdžiui, ji sako, kad riba tarp dalykų, kurių nori, ir tų, kuriuos privalai daryti, išbliurusi, neaiški. kad dabar nei džokeris, nei tūzas, nei karalius lūzerio rankos nepavers laimėtoja. arba kad pastaruoju metu nebėra kur pabėgti. tokiais rytais dažnai svarstau, kodėl darau tai, ką darau, – ar kad noriu, ar kad privalau? ar – tiesiog?
važiuodama į trumposios prozos skaitymus alytuje galvojau daugiausia apie tai, kad grįžus reikės viską aprašyti ir kaip labai nemėgstu tekstų, kuriuose rašytojai pasakoja apie literatūrinius festivalius ir savo nuotykius juose – apie nuostabiuosius tenai sutiktus draugus bei gražiąsias merginas, kurioms, kaip ir dera, sakoma „ne“, nes mes ypatingi, ypatingai mes rašome ir linksminamės. kokie glaudūs ryšiai mus sieja – kraujo grupės, vyno rūšys, sugėrovai ir sugulovai, literatūriniai tėvai ir šaltos motinos. paprastai tokiuose tekstuose būna nemažai siauram rateliui skirtų užuominų apie tai, kas kiek išgėrė ir kaip ką užlaužė, bet viskas perlaužta per aukštos meninės raiškos prizmę, nes aišku juk net vaikui, kad jei aprašydamas pabliurusią vakarėlių kasdienybę panaudoji metaforą ar intertekstą, viskas sutvirtėja ir sužėri – bent akimirkai. tačiau į dykumą laivas neatplauks, dainuoja mis crow. taigi, kodėl pati taip lengvai sutikau parašyti tokį banalų tekstą nepaisydama lengvos paniekos ir sau, ir jam? ar privalėjau? bet juk niekas nevertė.
apie kunčino bibliotekoje vykstančius „imbiero vakarus“ išgirdau prieš porą metų, kai prozininkas, su kuriuo tuomet susirašinėjome dėl jo knygos pristatymo, užsiminė, kad dirba prie naujo specialiai šiam renginiui rašomo teksto. labai stengiasi, nes komisijos ir publikos geriausiai įvertintų kūrinių autorius organizatoriai apdovanoja solidžiais piniginiais prizais. nebeatsimenu, laimėjo tada ką nors tas prozininkas ar ne. o mane į alytų pakvietė, nes vienas iš dalyvių paskutinę minutę atsisakė ir, matyt, spragai užkišti rekomendavo mane. žodžiu, kai alytaus bibliotekos direktorė paskambino ir paklausė, ar norėčiau dalyvauti, o po to apie renginį parašyti, sutikau, kaip visuomet, daug negalvodama. tekstus reikėjo atsiųsti kuo greičiau, todėl patrumpinau kelis fragmentus iš „kai aš buvau malalietka“ rankraščio ir dar tą patį vakarą išsiunčiau. viskas tiko ir taip aš atsidūriau alytuje.
buvo šalta, šiek tiek apsiniaukę, nesnigo. planavau paslampinėti po miestą, bet vėjas košė kiaurai. viešbučio kambarys įsikrausčius irgi priminė ledainę (vėliau paaiškėjo, kad nebuvo nuorinti radiatoriai, o mes kažkaip nesusipratome pasiskųsti iškart), o kitą rytą tuos, kurie neplanavo nakvoti, iškraustė, todėl dvi dienas praleidau bibliotekoje. išklausiau beveik visus pagrindinius ir nepagrindinius skaitymus, tomo vaisetos diskusiją su mindaugu nastaravičiumi, net kunčinui ir jonynui skirtus renginius. iš pradžių buvo įdomu, vėliau apėmė nuovargis. labiausiai įsiminė indros brūverės tekstas – anksčiau skaičiau tik jos poeziją, kuri man irgi patiko. ji rašo apie tai, kaip du čiūvakai važiuoja iš rygos, man atrodo, į vilnių, autike prisigeria, pradeda kabinėtis prie žmonių ir juos beveik trūkusius išsodina kažkokioje stotyje. „kur mes esame, kur atsidūrėme“, – girtai svarsto jie, ginčijasi, o neoninis užrašas skelbia, kad atsidūrė jie ten, kur ir turėjo. jokių metaforų, mezginių, gana rupūs dialogai. šiek tiek priminė ivaškevičiaus „išvarymą“, bet viskas man dabar jau šiek tiek ką nors primena, ir tai nei trūkumas, nei privalumas. indros tekstą išvertė vytautas dekšnys, perskaitė alvydas šlepikas – latviškai autorė skaitė tik fragmentą. po to papasakojo, kad istorija apie tuos išsodintus čiūvus tikra, – kažkaip nenustebino. dar patiko andriaus jakučiūno būsimos knygos fragmentas: trijulė – dvi panos ir vaikinas manieringais vardais – kažko ieško. iš pradžių sako, kad prasmės, tada – kad menkės, bet greičiausiai jie ieško išeities, to taško, kuriame viskas kažkaip išsiriša ir išsisprendžia. jei šitą reiktų su kuo nors palyginti, tai būtų tomo šinkariuko „kaip vaikai“, tik stilius elegantiškas, labiau nuglaistytas. kitaip nei indros naujasis realizmas, andrius pabrėžtinai literatūriškas, situacijos – netikroviškos, įtampa didelė, bet viskas nerimta, tarsi žiūrėtum į animė žmogeliukų vis labiau ir labiau besiplečiančias akis. matyt, aš kraštutinumų žmogus – suprantu arba labai tikroviškus, mėsiškus, šiurkščius, arba pabrėžtinai rafinuotus ir savo dirbtinumo neslepiančius dalykus. kiek su kuo kalbėjausi – patiko vis kiti skaitovai. matyt, tai gerai – kiekvienas ir kiekviena prozos gavo pagal poreikius ir galimybes.
paskelbus nugalėtojus vyko baigiamasis furšetas, grojo „abbos“ „the winner takes it all“. vieni nugalėtojai teisinosi esą to neverti, kiti ramiai glostė čekį kišenėje – pralaimėtojai gėrė garsiai ir tyliai aiškindami (pirmiausia patiems sau, žinoma), jog daugiau čia nebeatvyks, o aš niekaip negalėjau apsispręsti, ar noriu prisigerti dabar ir lūžti autike, ar pasitaupyti, nes vakaras dar ilgas. darėmės selfius ir grupines savo linksmybių nuotraukas, kad tie, kurie mus stebi feisbuke, žinotų, kaip čia linksma ir kokie mes gražūs. tai vienas, tai kitas siūlė sėsti ant kelių, išeiti parūkyti, pasibučiuoti – viskas kaip visada. puikiai suprantu, kad nesu jokia išimtis, taip būna visoms nebjaurioms, nesenoms ir be aiškaus partnerio. kartais stebiuosi savo konformizmu – gal tai dėl vyno? igoris pomerancevas išrinko butelį paties geriausio, sakė, kad nors mano skaitomo teksto nesuprato nė žodžio, suteikiau nemažai malonumo, nes megztinio ir sijono atspalviai derėjo. galėjau atsakyti ką nors šiurkštaus, bet to nepadariau – kuo toliau, tuo tvirčiau tikiu, kad nebeverta. svetimas, laike ir erdvėje nutolęs pasaulis – kiti balsai ir tušti kambariai. o gal tai ir yra dalykai, kuriuos noriu daryti – vis labiau girtėti, sėdėti ant kelių, klausytis komplimentų? antraip kodėl visą savaitę galvojau, kuo geriau apsirengti? kartais tikrai malonu vien už savo buvimą gauti alkoholio, cigarečių ir maisto – fizinio, dvasinio, whatever. svarbu tik nepadauginti ir, kaip mama sako, mokėti naudotis, kol gali, nes tai netruks ilgai. ji buhalterė, viską supranta, bet velniškai nedvasinga.
grįžtant sustojome prie degalinės – buvo jau visai tamsu, kavą ir kitką pardavinėjo pro langelį. paprašėme įleisti į tualetą – degalinės darbuotoja sutiko, bet tik moteris. vyrams pasiūlė eiti į mišką. įsileido po ilgų prašymų, įtikinėjimų, kad šitie vyrai tikrai nėra blogi, o myžti miške negali, nes jie juk rašytojai, nes mes visi rašytojai, važiuojame iš tarptautinio renginio. lietuviškai nesuprantantis ołeksandras bojczenko po to niauriai paklausė, ar jo nenorėjo leisti vidun dėl to, kad kalbėjo rusiškai. atsakiau, kad ne, tikrai ne dėl to, – neįleido, nes jis vyras. „bet tu juk galėjai jai padaryti dar baisesnių dalykų nei aš“, – kartojo rašytojas ir kritikas. nežinau, nedrįsčiau lažintis.
vilniuje buvome apie pusę dvylikos. vairuotojo paprašiau, kad išleistų prie stoties, – planavau užsukti pas mindę ir po to kur nors pašokti. negerai likti vienai su tekstais galvoje, visu tuo zirzimu, primenančiu mirštančią liuminescencinę lemputę, kraujuojančią paskutine šviesa. kaip visada, alaus man niekas nenupirko, todėl pagalvojau, jog protingiausia būtų užsukti ne į kokį „turgų“ ar „dėvėtus“, o į mažesnį bariuką – gal ten parduos kelis neatkimštus butelius. pataikiau į vieno iš tų keistų stoties rajono hostelių barą. buvo tuščia, išskyrus rusiškai šnekančią kompaniją prie gėrimais nukrauto staliuko. barmenas atrodė kaip banditas – skustas, bet linksmai besišypsantis, toks, kuris aišku, kad apsuks, klausimas tik, kaip labai. iš pradžių neatkimštą alų man parduoti atsisakė, bet po kelių minučių įkalbinėjimų rusiškai, šypsenų, mirksėjimo ir žiūrėjimo į akis bei pasižadėjimų, jog gatvėje tikrai negersiu, nes juk šalta, prie manęs priėjo juodaplaukė moteris ir pasiūlė paėjėti kartu su ja. sutikau per daug negalvojusi. ji pasivedė mane koridoriumi prilaikydama už parankės ir liepė palaukti prie uždarytų durų. pati atsistojo šalia. pamažu ėmė darytis baugu – supratau, kad nelabai prisimenu, kuriame bare esu, tik kad ėjau nuo autobusų stoties link mindės. jie galėtų mane įstumti į kambarį ir jame uždaryti, pripumpuoti narkotikų ir pardavinėti, kol nusibaigsiu, – visuomet įsivaizduoju blogiausius scenarijus. matyt, moteris suprato, kad man darosi nejauku, todėl pasilenkė arčiau ir sušnabždėjo „neboisia“. tarsi pagal komandą atsidarė kitos, mano anksčiau nepastebėtos durys, pro jų tarpą linksmasis barmenas iškišo dvi „volfo engelmano“ skarbonkes, už kurias nuplėšė 10 eurų.
grįžau apie penktą visiškai blaivi. vis dar šalo, pamažu leidosi skystos, beveik permatomos snaigės.
