V. S.

 

Leslie Polesas Hartley (1895–1972) – anglų prozininkas. Oksfordo Balliolio koledže studijavo naujausių laikų istoriją. Baigęs mokslus, kurį laiką dirbo kaip knygų apžvalgininkas. Debiutavo 1924 m. apsakymų rinkiniu „Naktinės baimės“ (Night Fears). Išgarsėjo trilogija „Krevetė ir plukė“ (The Shrimp and the Anemone, 1944), „Šeštasis dangus“ (The Sixth Heaven, 1946), „Justas ir Hilda“ (Eustace and Hilda, 1947) ir romanu „Tarpininkas“ (The Go-Between, 1953), už šį buvo apdovanotas anglų leidėjo W. H. Heinemanno premija.

Siaubo apsakymas „V. S.“ (W. S.) išverstas iš pomirtinės L. P. Hartley apsakymų rinktinės (The Complete Short Stories, 1973).

 

 

V. S.

 

 

Pirmasis atvirukas atėjo iš Forfaro. „Pamaniau, kad jums gal patiks Forfaro vaizdelis, – buvo rašoma jo pradžioje. – Jūs visada labai domėjotės Škotija, todėl ir aš jumis susidomėjau. Man patinka visos jūsų knygos, bet ar pats gerai pažįstat žmones? Abejoju. Teatstoja šis sveikinimas mano, ištikimo jūsų gerbėjo, rankos paspaudimą. V. S.“

Kaip ir visi romanistai, Volteris Striteris dažnai gaudavo nepažįstamų žmonių laiškų, dažnai giriamų, bet kartais ir kritiškų. Jis sąžiningai atsakydavo tiek į vienus, tiek į kitus. Tačiau tam reikėjo gaišti kūrybai skirtą laiką ir energiją, todėl jis bemaž apsidžiaugė, kad V. S. nenurodė savo adreso. Forfaro vaizdas buvo neįdomus, ir atviruką jis suplėšė. Tačiau kritiška anoniminio korespondento pastaba įstrigo jam į galvą. Nejaugi jis iš tiesų blogai pažįsta žmones? Galbūt. Jis jautė, kad jo personažai dažniausiai arba jo paties charakterio variacijos, arba įvairaus plauko antipodai. „Aš“ ir „Ne aš“. Gal V. S. kaip tik tą pastebėjo? Ir nebe pirmą kartą Volteris pasižadėjo būti objektyvesnis.

Maždaug po dešimties dienų atkeliavo antras atvirukas, šįsyk iš Beriko prie Tvido. „Kaip jums patinka Berikas prie Tvido? – buvo rašoma atviruke. – Jis panašus į jus: yra paribyje; tikiuosi, dėl to neįsižeisit, nes tikrai nemanau, kad jūs irgi balansuojat ant ribos. Jei tik žinotumėt, kaip žaviuosi jūsų apsakymais! Kai kas teigia, kad jie negyvenimiški. Man rodos, jums derėtų gyvenimui skirti daugiau dėmesio. Dar sykį tvirtai spaudžiu ranką. V. S.“

Apmąstęs laišką, Volteris Striteris ėmė svarstyti, kas galėjo jį atsiųsti. Vyras? Moteris? Rašysena vyriška – dalykiška, be išraitų. Ir kritika vyriška. Kita vertus, zonduoja panašiau į moterį – ir paglosto savimeilę, ir drauge verčia abejoti savo jėgomis. Jame greit įsižiebė, bet tuoj pat ir užgeso smalsumo kibirkštėlė; jis buvo ne iš tų, kurie žaidžia pažintimis. Visgi keista, kad kažkoks nepažįstamasis galvoja apie tave, mėgina tave įvertinti. Tik pamanyk – negyvenimiški! Jis perskaitė du paskutinius savo parašytus skyrius. Gal ir silpnokai jis stovi ant žemės. Gal, kaip ir daugelis nūdienos romanistų, jis per daug skuba pasitraukti į neapibrėžtą pasaulį, į pasaulį, kur sąmonė nelabai turi ką veikti. Bet ar tai jau taip svarbu? Jis išmetė Beriko vaizdelį į užkurtą – buvo lapkritis – židinį ir sėdo rašyti toliau; tačiau žodžiai strigo, tartum sprausdamiesi pro nepaprasto stiprumo savikritikos barjerą. Ilgainiui jis pajuto nemalonų susidvejinimo jausmą, lyg kas būtų užvaldęs jo savastį ir plėšęs ją į dalis. Jo kūryba neteko vientisumo; joje išryškėjo dvi srovės, priešiškos ir nesuderinamos, ir, stengdamasis išspręsti šį konfliktą, jis rašė vis sunkiau ir sunkiau. Nieko, galvojo jis, gali būti, aš bandau įeiti į vagą, o šie sunkumai – tik augimo kančios; gal aš užčiuopiau naują atsargų šaltinį. Tik kad pajėgčiau suderinti abi sroves ir, kaip daugelis menininkų, išgauti iš šio konflikto naudos!

Trečiasis atvirukas vaizdavo Jorko katedrą. „Žinau, kad jūs domitės katedromis, – buvo rašoma atviruke. – Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju tai ne megalomanijos požymis, tačiau mažos bažnyčios kartais būna dar savitesnės. Traukdamas į pietus, jų prisižiūriu nemažai. Ar jūs įtemptai rašot, ar tebeieškot idėjų? Širdingai spaudžiu ranką kaip jūsų draugas. V. S.“

Volteris Striteris tikrai domėjosi katedromis. Viename jaunystės kūrinyje buvo aprašęs Linkolno katedrą, rašė apie ją ir savo kelionių knygoje. Ir iš tiesų žavėjosi vien didžiosiomis bažnyčiomis ir buvo linkęs nuvertinti parapines bažnytėles. Bet iš kur V. S. galėjo tą sužinoti? Ir ar tikrai tai megalomanijos požymis? Ir kas galų gale yra tas V. S.?

Jam pirmą kartą krito į akis, kad tai jo paties inicialai. Ne, nebe pirmą. Jis tą jau seniau buvo pastebėjęs, bet juk tai tokie dažni inicialai: ir Gilberto*, ir Momo, ir Šekspyro – žodžiu, daugelio nuosavybė. Jie gali būti bet kieno. Tačiau dabar šis sutapimas pasirodė keistas, ir jam atėjo mintis: o gal atvirukus siuntinėju sau aš pats? Kai kas šitaip daro, ypač susidvejinusios asmenybės. Jisai, žinia, ne toks. Tačiau pamažu atsirado ir daugiau nepaaiškinamų dalykų – jo stilius, atspindėdamas mąstyseną, ėmė dvilypėti: vienos pastraipos, apsunkusios nuo kabliataškių ir šalutinių sakinių, išeidavo ištęstos, kitos – veiksnys, tarinys, taškas – aštrios ir skvarbios.

Jis dar sykį peržvelgė laišką. Rašysena atrodė pati paprasčiausia – galėjo būti bet kieno, – tokia paprasta, kad galėjo būti pamėgdžiojama. Staiga jis pastebėjo, kad ji primena jo paties rašyseną. Buvo besviedžiąs atviruką į židinį, bet staiga apsigalvojo. Reikės kam nors parodyti, tarė sau.

Jo bičiulis pasakė:

– Mielas drauge, viskas aišku kaip dieną. Čia pamišėlės darbas. Dedu galvą, kad tai moteris. Tikriausiai tave įsimylėjo ir nori, kad ja susidomėtum. Tavim dėtas, nekreipčiau dėmesio. Žmonės, kurių pavardės pasirodo laikraščiuose, visada gauna laiškų iš maniakų. Jei tie atvirukai tave erzina, mesk neskaitęs. Šie tipai neretai būna šiokie tokie aiškiaregiai, ir jeigu ji pajus, kad išmušė tave iš vėžių, – nesiliaus persekiojusi.

Kuriam laikui Volteris Striteris aprimo. Kažkokia moterėlė, pilka pelikė, ėmė ir susidomėjo juo! Ko čia nerimauti? Tiesą pasakius, net labai miela ir jautru, ir jis pradėjo galvoti apie ją ir spėlioti, kaip ji galėtų atrodyti. Na ir kas, kad jai ne visi namie! Paskui jo pasąmonė, mėgėja pakankinti, griebėsi logikos: „Tarkim, šie atvirukai nevispročio. Tad jeigu juos sau siuntinėji tu pats, ar tai nereiškia, kad tu – nevisprotis?“

Jis mėgino atsikratyti tos minties; mėgino sunaikinti šį atviruką kaip ir kitus. Tačiau vidinis balsas liepė jį pasilikti. Jis jautė, kad šis atvirukas tapo jo būties dalimi. Neatsispirdamas nenugalimam potraukiui, kurio pats bijojo, jis nė nepajuto, kaip užkišo atviruką už židinio laikrodžio. Ten, už laikrodžio, jo nesimatė, bet jis žinojo, kad atvirukas ten yra.

Dabar jis turėjo prisipažinti, kad šita istorija su atvirukais tapo pagrindiniu jo gyvenimo veiksniu. Ji sukėlė naujų, visai nereikalingų minčių ir jausmų. Be galo įsitempęs jis laukė kito atviruko.

Tačiau, kaip ir pirmųjų, sulaukė visai netikėtai. Jis neprisivertė pažiūrėti į nuotrauką. „Tikiuosi, kad laikotės gerai ir jums patiks Koventrio vaizdelis, – skaitė jis. – Ar esat kada buvęs Koventryje? Tiesą sakant, ten ir esate mane nusiuntęs. Ne pati maloniausia patirtis, reikia pripažinti. Stumiuosi pirmyn. Gal vienąsyk mudu susitiksim pagaliau akis į akį? Juk patariau tamstai – pamenat? – geriau pažinti savo herojus. Ar įkvėpiau naujų idėjų? Jei taip, tai turėtumėt man padėkoti, nes, kiek suprantu, romanistams jų labiausiai trūksta. Iš naujo skaitinėju jūsų romanus – galima sakyti, juose gyvenu. Vėl stipriai spaudžiu dešinę. V. S.“

Volterį Striterį užplūdo baisi panika. Kaip jis galėjo pražiūrėti tokį akivaizdų faktą – kad kiekvienas atvirukas ateina iš vis artimesnio geografinio taško. „Stumiuosi pirmyn.“ Ar jo protas savisaugos sumetimais sąmoningai nekreipė į tai dėmesio? Jei taip, tai geriau, kad ir vėl nekreiptų. Jis paėmė atlasą ir lengvai atsekė V. S. maršrutą. Sustojimo vietas skyrė maždaug 80 mylių. Volteris gyveno dideliame Vakarų Anglijos mieste apie 90 mylių nuo Koventrio.

Gal jam parodyt atvirukus psichiatrui? Tačiau ką psichiatras jam pasakytų? Jis gi nežinotų, ką norėjo sužinoti Volteris, – ar jam reikia bijoti V. S., ar ne.

Verčiau nueiti į policiją. Policininkai pratę turėti reikalų su piktavaliais anoniminiais rašinėtojais. Jei pasijuoks, juo geriau.

Tačiau jie nesijuokė. Pasakė, kad tai greičiausiai mistifikacija ir kad pats V. S. nepasirodys. Paskui paklausė, ar koks nors žmogus negriežia ant jo danties.

– Ne, tokio nežinau, – atsakė Volteris.

Jie irgi nusprendė, kad atvirukus rašinėja tikriausiai moteris. Liepė nesijaudinti, o jeigu ateitų daugiau – pranešti jiems.

Namo Volteris parėjo kiek pralinksmėjęs. Pokalbis su policininkais jį nuramino. Apmąstė viską nuo pradžios iki pabaigos. Jis jiems nė kiek nesumelavo, pasakęs, kad neturi jokio priešo. Volteris nepasižymėjo stipriais jausmais, kokiais apdovanodavo savo herojus. Savo knygose jis buvo pavaizdavęs keletą itin šlykščių personažų. Tiesa, tai buvo seniai. Pastaruoju metu jis vengė vaizduoti visais atžvilgiais blogus vyrus ir moteris; toks dalykas jam atrodė moraliai neatsakingas ir, maža to, meniniu požiūriu labai netikroviškas. Kiekviename žmoguje yra kas nors gero, jagai tėra tik mitas. Dabar (tačiau faktas lieka faktu, kad šitie absurdiški atvirukai taip kamavo jį, jog jis jau kelios savaitės neėmė į rankas plunksnos), norėdamas parodyti visišką nenaudėlį, jis vaizduodavo komunistą arba nacį – žmogų, savanoriškai atsikračiusį žmogiškų bruožų. Tačiau praeityje, kai buvo jaunesnis ir labiau linkęs sutirštinti spalvas, keletą kartų jis nepagailėjo juodų dažų. Pirmųjų savo knygų nelabai prisiminė, tačiau viename kūrinyje, „Paniekintajame“, į vieną personažą sudėjo visą juodą tulžį. Rašė apie jį nepaprastai kerštingai, lyg demaskuodamas kokį realų žmogų. Jautė keistą pasitenkinimą, suteikdamas jam visokiausių blogų bruožų. Ir nė sykio nesuabejojo savo teisumu. Nejuto nė lašo gailesčio net ir tuomet, kai anas už nedorus darbus buvo nuteistas pakarti. Buvo taip įsijautęs į tai, ką rašė, jog net baimė gniauždavo kvapą nuo minties, kad tas padaras neapykantos persunkta siela sukinėjasi netoliese.

Keista, kad jis pamiršo jo vardą.

Paėmė nuo lentynos knygą ir ėmė sklaidyti – net ir dabar pasijuto nejaukiai. Taip, štai jis – Viljamas… Viljamas… pavardės reikia ieškoti pradžioje. Viljamas Steinsfortas.

Jo paties inicialai.

Volterio galva, šis sutapimas ničnieko nereiškė, tačiau atitinkamai nuspalvino jo mintis ir susilpnino atsparumą įkyriems vaizdiniams. Jo nervai taip pakriko, jog sulaukęs kito atviruko net pajuto palengvėjimą.

„Aš jau visai netoli, – perskaitė jis ir nevalingai atsivertė kitą atviruko pusę. Išvydo didingąjį Glosterio katedros pagrindinį bokštą. Kurį laiką spoksojo į jį, tarsi vildamasis ką nors iš jo sužinoti, paskui prisivertė skaityti toliau. – Kaip jau turbūt atspėjot, kelionėje ne viskas priklauso nuo manęs, bet jei gerai klosis, tikiuosi šį savaitgalį jus pamatyt. Štai kada mudu pagaliau susitiksim akis į akį! Įdomu, ar mane pažinsit? Jūsų svetingumu naudosiuos nebe pirmą kartą. Šįvakar man kažko šalta rankai, tačiau jūsų dešinę spaudžiu kaip visada nuoširdžiai. V. S.

P. S. Ar Glosteris tamstai nieko neprimena? Glosterio kalėjimas?“

Volteris tuoj pat su atviruku nuskubėjo į policiją ir paprašė savaitgaliui policijos apsaugos. Budintis pareigūnas nusišypsojo ir pasakė esąs įsitikinęs, jog tai tik akių dūmimas, bet jis liepsiąs kam nors netoliese pabudėti.

– Vis dar nenutuokiat, kas tai galėtų būti? – paklausė jis.

Volteris papurtė galvą.

Buvo antradienis; Volteris Striteris turėjo marias laiko galvoti apie savaitgalį. Iš pradžių jis manė, kad nesulauks savaitės pabaigos, bet, keista, pasitikėjimas savimi, užuot silpnėjęs, ėmė stiprėti. Jis sėdosi rašyti, tarytum būtų įstengęs rašyti – ir iš tiesų jis įstengė ir rašė dabar kitaip – jam atrodė, geriau negu pirma. Tarytum nervinė įtampa lyg rūgštis būtų ištirpdžiusi nelaidžios mąstysenos sluoksnį tarp jo ir kūrinio temos; dabar jis jautėsi priartėjęs prie savo kūrinio, ir personažai, užuot be jausmo paklusę jo remarkoms, visa širdimi, visa esybe reagavo į jiems siunčiamus išbandymus. Taip praėjo kelios dienos, ir penktadienis iš ryto nesiskyrė nuo kitų dienų, bet staiga kažkas išmušė Volterį iš įsikalbėto transo, ir jis save paklausė: „O kada prasideda savaitgalis?“

Ilgasis savaitgalis prasideda penktadienį. Nuo šios minties jį vėl suėmė panika. Išėjo į kiemą ir apsidairė. Gyveno jis nuošalioje priemiesčio gatvėje, kurioje visi namai, kaip ir jo paties, buvo regentystės stiliaus. Jie stovėjo atokiai nuo gatvės; priešais stūksojo aukšti stačiakampiai vartų stulpai, kai kurie karūnuoti pusapvaliais žibintų laikikliais. Dauguma žibintų buvo sugedę; degė tik kokie du trys. Gatve lėtai nuvažiavo automobilis; praėjo keletas žmonių, vaizdas kaip visada.

Tą dieną jis kelis kartus ėjo apsižvalgyti ir nepamatė nieko įtartino, o kai atėjo šeštadienis ir jis negavo atviruko, panika atslūgo. Net jau ruošėsi skambinti į policiją – prašyti, kad jie nesivargintų ir nesiųstų jokios apsaugos.

Policija žodžio laikėsi: apsaugą atsiuntė. Tarp arbatos ir vakarienės, tuo metu, kai paprastai atvyksta savaitgalio svečiai, Volteris išėjo pro duris ir tarp stulpų su nedegančiais žibintais pamatė stovint policininką – pirmą policininką Šarlotės gatvėje. Jį išvydęs ir pajutęs palengvėjimą, jis suprato, kokio jo būta neramaus. Dabar jis pasijuto kaip niekad saugus ir kiek susigėdo, kad užkrovė papildomo darbo tokiems užimtiems žmonėms. Gal nueiti ir pakalbinti šį nepažįstamą sargą, pasiūlius jam puodelį arbatos ar šlakelį ko stipresnio? Būtų malonu išgirsti, kaip jis juoksis iš Volterio fantazijų. Bet ne… kažkodėl saugumas atrodė didesnis, kai jo šaltinis beasmenis ir bevardis. „Konsteblis Smitas“ skamba ne taip įspūdingai kaip „policijos apsauga“.

Kelis sykius jis pasižiūrėjo pro antro aukšto langą (nesinorėjo smaksoti pravėrus duris) ir įsitikino, kad jo sargas tebestovi; o sykį, kad būtų tikriau, šį keistą reiškinį patvirtinti paprašė namų šeimininkę. Deja, grįžusi ji pasakė, jog nepastebėjusi jokio policininko, bet matė ji prastai, ir kai Volteris po kelių minučių nuėjo pasižiūrėti pats – aiškiausiai jį išvydo. Ko gero, policininkas nestovi vietoje, gal kai misis Kendal žiūrėjo, jis kur nors vaikštinėjo.

Paprastai po pietų jis nedirbdavo, bet šiandien užėjo tokia nuotaika, kad sėdo dirbti. Tikrai, jį apėmė dvasinis pakilimas – žodžiai liete liejosi; būtų buvę kvaila užgniaužti įkvėpimą tik tam, kad pamiegotum. Pirmyn, pirmyn! Teisybę sako žmonės, jog geriausia dirbti po vidurnakčio. Kai šeimininkė užsuko palinkėti labos nakties, jis veik nepakėlė akių.

Šiltame, jaukiame kambarėlyje tyla murkė tarytum virdulys. Jis negreit išgirdo jau senokai džerškiantį durų skambutį.

Svečias tokiu metu?

Drebančiomis kojomis jis nuėjo prie durų, nelabai įsivaizduodamas, ką galėtų už jų išvysti; užtat koks didžiulis akmuo nusirito nuo krūtinės, kai duryse išdygo aukšta policininko figūra. Nelaukdamas, kol tasai prašneks, jis sušuko:

– Užeikit, užeikit, drauguži! – Jis ištiesė ranką, bet policininkas jos nepaspaudė. – Tikriausiai sustirot į ragą bestovėdamas. Nė nežinojau, kad sninga, – pridūrė jis pamatęs ant policininko apsiausto ir šalmo snaiges. – Užeikit, sušilsit.

– Ačiū, – atsakė policininkas. – Nieko prieš.

Volteris žinojo, kad panašiomis frazėmis paprastai atsakinėja policininko lygio žmonės, todėl šio žodžiuose neįžiūrėjo tam tikro šaltumo.

– Malonėkit štai čia, – žvaliai kvietė jis. – Aš savo kabinete rašau. Kad jį galas, tai šalta. Reikia daugiau pašildyti. Gal geriau nusirenkit ir jauskitės kaip namie.

– Neketinu ilgai užtrukti, – atsakė policininkas. – Kaip žinot, aš čia su reikalu.

– Na, taip, – atsakė Volteris, – kvailas dalykas šita sinekūra. – Jis nutilo, suabejojęs, ar policininkas žinos, kas ta sinekūra. – Tikriausiai žinot, kodėl – dėl tų atvirukų.

Policininkas linktelėjo.

– Bet kol jūs pas mane, man niekas negresia, – pasakė Volteris. – Aš saugus… visiškai saugus. Būkit pas mane kiek norit. Ir ko nors išgerkit.

– Darbe negeriu, – atsakė policininkas. Nenusivilkdamas apsiausto, nenusiimdamas šalmo, jis apsižvalgė. – Tai štai kur jūs darbuojatės, – tarė jis.

– Kai paskambinot, aš kaip tik rašiau.

– Vėl ką nors tokio rezgat, – pasakė policininkas.

– Ką jūs, kodėl? – Volterį užgavo nedraugiškas jo tonas, ir jis pastebėjo, koks dygus jo paraudusių akių žvilgsnis.

– Tuoj atsakysiu, – tarė policininkas, ir tuo metu suskambo telefonas. Volteris atsiprašė ir išbėgo iš kambario.

– Policija, – pasigirdo balsas. – Čia ponas Striteris?

Volteris patvirtino, jog tai jis.

– Na kaip, pone Striteri, jūsų reikalai? Tikiuosi, viskas gerai? Paaiškinsiu, kodėl klausiu. Labai atsiprašau, bet visai užmiršom, ką buvom jums žadėję. Nesuderinti veiksmai, taip sakant.

– Bet, – tarė Volteris, – jūs gi atsiuntėt žmogų.

– Tai kad ne, pone Striteri, man rodos, nenusiuntėm.

– Betgi čia, mano name, yra policininkas!

Stojo tyla, po to pašnekovas nebe tokiu atsainiu tonu tarė:

– Tai bus ne mūsiškis. Ar kartais nepastebėjot jo numerio?

– Ne.

Stojo dar ilgesnė tyla, o paskui balsas tarė:

– Ar pageidautumėt, kad atsiųstume ką nors dabar?

– T-taip, prašom.

– Puiku. Viens du – ir mes jau čia.

Volteris padėjo ragelį. Ką man dabar daryti? – tarė sau. Užremti duris? Bėgti į gatvę? Žadinti šeimininkę? Nemalonu turėti reikalą su bet kokiu policininku, o jeigu tai dar apsišaukėlis policininkas?! Per kiek laiko prisistatys tikrieji policininkai? Sakė, viens du – ir jie jau čia. O kiek minučių truks tas „viens du“? Jam taip besvarstant, atsidarė durys, ir įėjo policininkas.

– Jeigu jau įėjai į vidų, tai gali vaikščioti po visus kambarius, – tarė jis. – Ar jau pamiršot, kad aš esu buvęs policininkas?

– Kodėl sakot „buvęs“? – tarė Volteris, pasitraukdamas toliau nuo jo. – Jūs gi esat policininkas.

– Esu buvęs ir daugiau kas, – atsakė policininkas. – Vagis, suteneris, šantažistas, net žmogžudys. Kas kas, o jau jūs turit šitą puikiai žinot!

Tariamasis policininkas pamažu artėjo prie Volterio, ir šis staiga suvokė, koks svarbus dalykas gali būti atstumas – tarp stiklinės spintos ir stalo, tarp vienos kėdės ir kitos.

– Nesuprantu, ką norite pasakyti, – tarė jis. – Kodėl jūs taip kalbate? Aš jums nepadariau nieko blogo. Matau jus gyvenime pirmą kartą.

– Sakot, pirmą? – tarė vyriškis. – Betgi jūs galvojot apie mane ir, – čia jo balsas suskardėjo, – rašėt apie mane. Tai pasismaginot, ar ne? Tai dabar leiskit pasismagint man. Nupiešėt mane bjaurių bjauriausią. Dar vograusit, kad nepadarėt man nieko blogo? Nepagalvojot, ar gera man tokiam būti, ką? Neįsivaizdavot savęs mano vietoj, ką? Negaila buvo manęs, ką? Na tai ir aš jūsų nesigailėsiu.

– Betgi sakau jums, – suriko Volteris, įsitvėręs stalo krašto, – aš jūsų nepažįstu!

– Ir dar išsiginat, kad manęs nepažįstat! Šitaip nuskriaudėt – ir pamiršot! – Žmogus net suinkštė iš savigailos. – Pamiršot Viljamą Steinsfortą!

– Viljamą Steinsfortą!

– Taip. Aš jums pasitarnavau atpirkimo ožiu, ar ne? Ant manęs išliejot visą neapykantą sau pačiam. Šauniai pasijutot, rašydamas apie mane. Manėtės esąs teisuolis ir šventuolis, rašydamas apie tokį štai niekšą. Na, tai ką turėtų daryti vienas V. S. kitam V. S., jei elgtųsi pagal savo charakterį?

– Aš… aš nežinau, – sušnabždėjo Volteris.

– Nežinot, – išsiviepė Steinsfortas. – O turėtumėt žinoti – jūs gi mano gimdytojas. Ką turėtų padaryt Viljamas Steinsfortas, sutikęs atkampioj vietelėj savo tėtušį – tėtušį, kurio valia jis baigė gyvenimą su kilpa ant kaklo?

Volteris tik be žado spoksojo į jį.

– Ką jis padarytų, žinot ne blogiau už mane, – tarė Steinsfortas. Paskui jo veidas persimainė, ir jis tarė: – Ne, nežinot, nes iki galo manęs neperpratot. Nesu aš toks juodas, kokį mane nutapėt. – Jis patylėjo, ir Volterio krūtinėje įsižiebė vilties kibirkštėlė. – Nedavėt man progos pasitaisyti, ar ne? O aš jums tokią progą duosiu. Dabar matot, kad nesupratot manęs iki galo, ar ne?

Volteris linktelėjo.

– Be to, užmiršot dar vieną dalyką.

– Kokį?

– Kad ir aš kadaise buvau mažas, – pasakė buvęs policininkas. – Sutinkat su tuo? – rūsčiai tarė Viljamas Steinsfortas. – Ką gi, jei galėtumėt nurodyt bent vieną dorybę, kuria mane apdovanojot… bent vieną taurią mintį… bent vieną patrauklų bruožą…

– Tai… – drebėdamas ištarė Volteris.

– …tai nieko jums nedarysiu.

– O jei negalėsiu? – sušnibždėjo Volteris.

– Ką gi, tuo blogiau jums. Mums teks susigrumt, o juk žinot, ką tai reiškia. Vieną ranką man atėmėt, tačiau kitą aš tebeturiu. Steinsfortu Geležinrankiu mane vadinot.

Volteriui užgniaužė kvapą.

– Duodu jums dvi minutes prisimint, – pasakė Steinsfortas.

Abu pasižiūrėjo į laikrodį. Iš pradžių begarsis rodyklės judėjimas suparalyžiavo Volterio mintis. Jis žiūrėjo į Viljamo Steinsforto veidą, žiaurų, klastingą veidą, kurį visą laiką dengė šešėlis, tartum šviesa būtų nepajėgusi jo apšviesti. Jis suskato karštligiškai raustis atmintyje, ieškodamas to vienintelio išganingo fakto; tačiau atmintis lyg sugniaužtas kumštis atsisakė ką nors duoti. „Reikia ką nors išgalvoti“, – pagalvojo, proto įtampa staiga atlėgo, ir tartum fotografiją jis išvydo paskutinį tos knygos puslapį. Paskui lyg stebuklingame, šmėkliame sapne per sekundę prieš jo akis pralėkė visi kiti puslapiai iki pat pirmojo, ir jis nepaprastai tvirtai įsitikino, kad to, ko ieško, ten nėra. Tas blogio įsikūnijimas neturėjo nė trupinėlio gėrio. Ir jis impulsyviai su savotišku džiugesiu pagalvojo, kad jeigu to visu balsu neišpažins, tai išduos gėrio idėją apskritai.

– Nėra ko pasakyti tavo labui! – suriko jis. – Ir tu pats tą žinai! Iš visų tavo nešvarių darbų šitas pats nešvariausias. Norėtum, kad pagražinčiau tave, ar ne? Net snaigės, ir tos ant tavęs juosta! Kokių dar būdo bruožų mane prašai? Aš juos tau daviau! Neduok Dieve, kad tave užtarčiau geru žodžiu! Verčiau mirti!

– Tai mirk! – tarė Steinsfortas, žaibiškai išmesdamas į priekį savo vienintelę ranką.

 

Policininkai aptiko Volterį Striterį susmukusį ant valgomojo stalo. Nors dar neatšalęs, buvo jau nebegyvas. Kaip jis mirė, atspėti buvo nesunku: ne ranką jam, o gerklę paspaudė svečias. Volteris Striteris buvo užsmaugtas. Jo žudikas dingo be jokio pėdsako. Ant stalo ir drabužių lėtai tirpo snaigės. Tačiau iš kur jos atsirado, liko paslaptis, nes jo mirties dieną nebuvo pranešta, kad kur nors šalyje būtų snigę.

 

Vertė Liudas Gineitis