Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2009

 

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

 

Sausio 11, sekmadienis. 10.20. Ką tik skambino Ričardas V. Labai džiaugėsi savo paveikslo reprodukcija [nespalvota, prie manųjų Bishop vertimų] „Š. A.“: ir tuo, kad ji labai gerai atrodo („Geriausia mano paveikslo reprodukcija“), ir tuo, kad ji puikiai tinka prie Bishop eilėraščių. Kaip buvo nesunku atspėti, jam labiausiai patiko „Namų viešnia“. Malonu, kad pradžiuginau R. Šito norėjau.

 

Sausio 14, trečiadienis. Vakar atėjo į galvą, kad būtų gerai kur nors išvažiuoti ir dingti. Pavyzdžiui, įsiprašyti į kokį nors budistų vienuolyną. Manau, kad gal tik kokie du žmonės dėl šito jaustų nuostolį. Įdomu, ar yra Ispanijoje budistų ir jų bendruomenių? Norėčiau būti netoliese dykuminių kraštų. Kažkodėl.

Diena vėl auksinė, nors dabar (15.50) jau niaukstosi. Pasivaikščiojant atėjo į galvą pora frazių, lyg eilėraštis [mezgasi]. Bet vargu ar kas iš to išeis.

 

Sausio 15, ketvirtadienis. Ėmiau galvoti, kad mirti dabar būtų, tam tikru požiūriu, visai patogus metas: visos veiklos baigiasi, niekam jokių įsipareigojimų neturiu, kam nors padėti irgi, regis, nėra būtinybės. Tik ta viltelė, kad gal dar pavyks kiek pašlifuoti save… Nors nelabai sekasi.

 

Kovo 5, ketvirtadienis. Baigiau „Hagakurę“ [„Slaptoji samurajų knyga“]. Šis tas įdomaus yra. Pavyzdžiui, tas nuolatinis beatodairiškumo skatinimas, visokių svarstymų žalos iškėlimas. Arba mėginimas suderinti samurajaus kelią su dzenbudizmu (per neprisirišimą ir atjautą, bet atmetant „Nežudyk!“). Be to, yra keletas visai smagių istorijų.

 

Kovo 24, antradienis. Erzina kai kurie /…/ veiksmai. Šiandien suformulavau du „priešnuodžius“: a) žiūrėti į tai kaip į gamtos reiškinį, kuriam jokios pastabos negalioja; b) prisiminti, kaip gali erzinti kitus kai kurie mano paties judesiai.

 

Balandžio 10, penktadienis. Didysis penktadienis. Pirmoji taurioji tiesa: gyvenimas yra kančia. Tai sakė ir Buda, ir Jėzus. Antrasis – daugiau pavyzdžiu. Abu nurodė ir kelią iš kančios – susisieti su aukštesne galia. Tik tą galią kitaip suprato: Buda – kaip Tuštumą, Jėzus – kaip Dievą Tėvą.

Nepajėgiu su ja susisiekti. Net pasistūmėti jos link. Nepalieka sąmonės chaosas, irzlumas. Nepalieka kančios kančia, permainos kančia, irzlumo kančia. /…/

 

Balandžio 12, sekmadienis. Velykos… Ką tik buvau pasivaikščioti. Jau pasipylę ir geltoni kačiukai. Prie ežerėlio jie sudaro itin savotišką derinį su rudom pernykštėm nendrėm ir viksvom. Iš vaikystės Velykos man labai siejasi su sula.

 

Gegužės 15, penktadienis. Einu į pabaigą su Kristinos romanu [„Silva rerum“], tikrai nebloga knyga, nors metafizinio matmens neturi ir [skaitytojo] pasaulio suvokimo nekeičia.

Gegužės 23, šeštadienis [kaime]. Rytą, kai darydamas pratimą pritūpiau, pažvelgęs prieš saulę pamačiau žolėje milijonus, milijardus rasų. Sukrečiantis vaizdas. Po to išgirdau ūkaujant kažkokį paukštį trumpais „du du“, „du du“, lyg būtų bandoma fleita. O apie vienuoliktą gavom smulkios krušos.

 

Gegužės 24, sekmadienis [kaime]. Truputį paskaičiau Li Po biografiją [parašytą Davido Hintono]. Įdomūs du faktai: kad spėjama, jog jis nebuvo kinas; kad spėjama, jog, eidamas samdomo keršytojo pareigas, nudėjo kelis žmones.

Vis daugiau aplink pasimato raustančių alyvų krūmų. Gražiausias – prie Celencevičių: kaip [formos požiūriu] Cheopso piramidė.

 

Gegužės 31, sekmadienis [kaime]. Prieš valandą iškeliavo Paulius. Daviau perskaityti savo tekstą [esė „Pro Li Po / Hintono prizmę“]. Įvertino kaip vidutinišką. Sakė, kad įdomumas dingo maždaug nuo vidurio. Geriausia palaikė dalį apie gegutes, o prasčiausia – apie kaimiečių gėrimą. Ši jam susišaukusi su Granausko tipo mūsų „kaimiška literatūra“, nors mano ironiją ir pastebėjęs. Ta sąšauka man, aišku, buvo netikėta.

 

Birželio 20, šeštadienis. Perskaičiau dar vieną Joyceʼą [iš „Dubliniečių“, kuriuos gražiai išvertė Povilas G.]. Radau labai gerą frazę: „Išvytas iš gyvenimo puotos.“ Kažkiek tinka ir man. Bet: būti išvytam iš puotos nereiškia būti išvytam iš gyvenimo. O gyvenimą reikia gyventi… Ir turbūt dar reikės…

 

Birželio 22, pirmadienis. Eina į pabaigą „Dubliniečiai“. Įdomu matyti būsimą („Uliso“) stilių jau čia. Ypač jį jaučiu, skaitydamas pokalbius. Tikras šnekų varinėtojas tas Joyceʼas. O dugne dažnai vis rusena sekso anglys. Bet yra ir kitko. „Išvytas iš gyvenimo puotos“ – juo toliau, juo labiau man patinka šita frazė. Ir todėl, kad ir aš gyvenime tai tuo, tai tuo aspektu, regis, kartais būdavau išvytas. Ir todėl, kad visai gera būti išvytam.

Vytautas S. nešioja savo knygelę [„Faustinos“] po vienuo-lynus. Aš taip nedaryčiau. Juk bruki tiems, kam gal visai nereikia. Nors aš – irgi bruku. Cha, cha.

 

Liepos 2, ketvirtadienis. Rytą aplankė Vytautas B. Nufotografavo Li Po knygos viršelį „Š. A.“ [būsimai mano esė publikacijai]. Įteikiau jam Vytauto S. knygelę ir jam dedikuotą eilėraštį, kurį užrašiau aš, Vytautas S. vakar padiktavo telefonu. V. B. pasisiūlė palikti V. S. knygelių provincijos bažnyčiose (kai vyks ten fotografuoti). Gražu, kaip jiedu viens kitą idealizuoja.

 

Rugpjūčio 2, sekmadienis. Vakar baigiau [Hofmanns-thalio] „Moterį be šešėlio“. Geras kūrinys, nepaisant to, kad viskas, kaip ir dera pasakai, baigiasi laimingai. Pateiktas (gražiai) ryšys tarp mumyse glūdinčių ir išorinių galių. Visokių persvarų trapumas.

Rugpjūčio 3, pirmadienis [kaime]. Jau kaime. Atvažiavome vakar po pietų. Šilta ir žalia. Nors kiemo žolė labai trumpai „nukirpta“. Bet didžiausias įspūdis – po pat mano langu blizgia liepsna liepsnojančios oranžinės tigrinės lelijos. Jos siekia iki lango stiklo, žiedai didžiuliai ir gaivūs, šlakai – ryškutėliai. O tolėliau spindi lenkiškos saulėgrąžos…

 

Rugpjūčio 30, sekmadienis. Dvasia: aš esu toks todėl, kad taip parašytas! Kartais matau save, parašytą, iš šalies greta kitų personažų. Gerai. Tuomet yra gerai. Nepaleisti kampo! Atsiprašau, kad dėl manęs jums tenka nemalonumų; bet aš esu toks todėl, kad…

 

Rugsėjo 5, šeštadienis. Išsiunčiau Vytauto Š. dukrai Sau-lei tuos keliolika sakinių [prisiminimų], kuriuos [Juditos prašymu, V. Š. kūrybos knygai] parašiau apie jį kaime. Įdomu, kokia bus Juditos reakcija.

Skaitau Becketto „Baigmę“. Juoda, juoda. Ir drauge – labai gerai. Juodžiausias ir geriausias mano autorius.

 

Rugsėjo 18, penktadienis. Vis labiau žlunga tas menkas pagrindėlis, kurį buvau susidaręs. /…/ Žinau, kokios turi būti išbridimo kryptys. Viena (kaip kadaise rašiau Gintautui G.): jei kenti fizinį ar dvasinį skausmą, manyk, kad taip sumažini panašių kančių kitiems. Antroji: persismelkti mintimi, kad „aš esu taip parašytas“, ir nuolankiai priimti scenarijų. Ir drauge: sąžiningai dirbti toliau, tebemėginti medituoti ir koncentruotis; grįžti prie analitinės meditacijos, apmąstyti kitų situacijas.

 

Rugsėjo 27, sekmadienis. Atėjo į galvą, kad jeigu vis dėlto rašyčiau pradėtąją esė apie Galią, tai reikėtų Ją pavadinti mazochistine. Kadangi budistinę tiesą, jog gyvenimas yra kančia, kasdien patvirtina ne tik mano gyvenimas, bet ir bemaž viskas, kas vyksta aplink. Įdomu būtų sužinoti, pavyzdžiui, koks šią valandą pasaulyje yra džiaugsmo ir skausmo (kančios) santykis. Spėčiau, kad maždaug 80:20 kančios naudai. /…/

 

Rugsėjo 28, pirmadienis. Naktį sapnavau Sigitą G. Veiksmas vyko lyg Indijoje, ir jis pats buvo lyg indas. Gyvenome kambaryje su keliom lovom, viena jų priklausė man. Dar kambaryje tarp lovų buvo kapas. Buvo kitas indas, kuris tai išvykdavo, tai grįždavo. /…/

 

Lapkričio 2, pirmadienis. Vėlinės. Bet nevėliniška kažkokia ši diena. Per sausa, per šalta, per giedri. Vėlinės turi būti šiltos, be vėjo, ūkanotos. Žvakės turi galėti degti ant kapų.

 

B. d.