Nepaliaujamas pašnekesys su tyleniu

Višta, ruda ir sena, ir senas mėlio dangus.

Gyvename čia ir mirštame tarp senienų dviejų.

Sukiužęs vežimo ratas aukščiau, ant kalvos.

Tarsi mes, į liudininkes pasitelkę jūrą,

Palikome džiūti tinklus ir lopytą burę,

Plepame apie nesiliaujančius dalykus.

Apie nesiliaujančią valių audrą.

Mano ir tavo valios, ir daugelio valių, ir vėją

Daugiaprasmį, pro lapus mus stebėjusį,

Atnešusį ryšį anam, kur slypi pakraigėje,

Nuo audros negeros į apleistą fermą.

Grandį tarp vištos turkio spalvos ir dangaus,

Ir rato, nutrūkusio, brikai beriedant sau.

Tai ne tas pats balsas, kur tūno pakraigėje.

Tai išvis ne šneka, garsas, kur girdime

Pokalbyje šiame, tai garsas daiktų,

Jų valios krutėti: kito žmogaus, 

Pabaisos turkio spalvos, sėlinančios ratu.

Vertė Tomas Čepaitis