Mano liūdnas veidas

 

Vokiečių prozininko, Nobelio premijos laureato (1972) Heinricho Böllio (1917–1985), ironiškuose romanuose fiksavusio vokiečių tautos ir visuomenės psichologijos kismą per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, satyrų ir humoreskų rinkinys „Mano liūdnas veidas“ (Mein trauriges Gesicht) pirmąkart buvo išleistas 1968 m.

 

Kai stovėjau uoste ir žiūrėjau į žuvėdras, mano liūdnas veidas atkreipė šiame kvartale budinčio policininko dėmesį. Užsimiršęs stebėjau paukščius, jie tai šaudavo aukštyn, tai akmeniu krisdavo žemyn beviltiškai ieškodami maisto. Uostas buvo tuščias; tirštame, naftos plėve padengtame žaliame vandenyje plaukiojo visokios atliekos; nesimatė nė vieno garlaivio, keliamieji kranai surūdijo, sandėliai styrojo tušti, net žiurkės tikriausiai nesiveisė juoduose uosto griuvėsiuose, tylu buvo aplinkui. Jau daug metų, kai nutrūko bet koks ryšys su išoriniu pasauliu.

Aš pasirinkau vieną žuvėdrą ir sekiau jos skrydį. Baikšti, lyg kregždutė, jaučianti audrą, ji dažniausiai laikėsi prie pat vandens ir tik retkarčiais klykdama išdrįsdavo pakilti aukštyn, prisidėti prie savo draugių. Jeigu man pasiūlytų sugalvoti kokį norą, tai šią minutę norėčiau tik duonos; sulesinčiau ją žuvėdroms, mėtyčiau trupinius ir baltais taškais pažymėčiau paukščių pakrikų skrydžių kryptis, suteikdamas jiems tikslą.

Man norėjosi mėtant duonos trupinius sugriauti šaižiai dejuojantį skrydžių rezginį, įsibrauti į jį kaip į šukuojamų siūlų gumuliuką. Bet buvau alkanas, kaip ir šie paukščiai, labai pavargęs ir vis dėlto laimingas, nepaisant savo liūdesio: gera buvo čia stovėti, įsikišus rankas į kišenes, žiūrėti į žuvėdras ir svaigti nuo liūdesio.

Staiga man petį palietė valdinga ranka, ir aš išgirdau:

– Eikite su manim! – tampydama už peties ranka mėgino mane pasukti.

Neatsisukdamas nubloškiau ją ir ramiai pasakiau:

– Jums galvoj negerai.

– Gentaini, – ištarė tas vis dar nematomas žmogus, – perspėju jus.

– Paklausykite, pone… – atsiliepiau.

– Koks čia dar ponas?! – piktai sušuko jis. – Visi mes gentainiai.

Jis atsistojo šalia, nužvelgė mane iš šono, ir aš buvau priverstas nuleisti klaidžiojantį po dangų laimingą žvilgsnį ir paskandinti jį dorybingose policininko akyse; jis buvo rimtas, tarsi buivolas, daug metų nepatyręs nieko kito, išskyrus tarnybinę pareigą.

– Kokia priežastis… – buvau bepradedąs.

– Priežasčių pakankamai, – pasakė jis. – Jūsų liūdnas veidas.

Aš nusijuokiau.

– Nieko juokingo čia nėra! – Jo pasipiktinimas buvo nuoširdus.

Iš pradžių pamaniau, kad visa tai jis sugalvojo iš nuobodulio, nes į akis nepakliuvo nė viena neužsiregistravusi prostitutė, nė vienas įkaušęs jūreivis arba vagis, arba dezertyras, kuriuos būtų buvę galima sulaikyti; bet dabar įsitikinau, kad jis nejuokauja, iš tikrųjų ketina mane areštuoti.

– Eikite su manim!..

– Bet kodėl? – ramiai paklausiau.

Nespėjau atsikvošėti, o mano kairį riešą apjuosė plona grandinėlė, ir tą pačią akimirką supratau, kad man galas. Paskutinį kartą atsisukau į sklandančias žuvėdras, pažvelgiau į nuostabų pilką dangų ir pasistengiau netikėtu judesiu ištrūkti ir pulti į vandenį – man atrodė, kad geriau jau pačiam nusiskandinti šioje purvinoje pliurzėje, negu būti pasmaugtam kokiame nuošaliame kieme samdytų budelių rankomis arba vėl atsidurti už grotų. Bet policininkas, stipriai timptelėjęs grandinėlę, taip arti prisitraukė mane, kad apie pabėgimą nebuvo ko nė galvoti.

– Vis dėlto už ką? – dar kartą paklausiau.

– Yra įstatymas, kad visi privalo būti laimingi.

– Aš laimingas! – sušukau.

– O jūsų liūdnas veidas… – jis palingavo galvą.

– Bet juk tai naujas įstatymas, – pasakiau.

– Nuo jo paviešinimo praėjo jau trisdešimt šešios valandos, o jūs turėtumėte žinoti, kad įstatymas įsigalioja po dvidešimt keturių.

– Bet aš nežinau tokio įstatymo.

– Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės. Jis buvo paskelbtas per visus garsiakalbius, išspausdintas visuose laikraščiuose, o tiems, kurie nesinaudoja tokiomis civilizacijos gėrybėmis kaip spauda ir radijas, – jis nužvelgė mane paniekos sklidinu žvilgsniu, – visoje imperijoje buvo išbarstyti lapeliai. Todėl mums dar reikės išsiaiškinti, kur jūs praleidote pastarąsias trisdešimt šešias valandas, gentaini.

Jis nusitempė mane. Tik dabar pajutau, kad šalta, o palto neturiu, tik dabar išgirdau, kad mano pilvas urzgia iš alkio, tik dabar prisiminiau, kad esu nesiprausęs, apaugęs šeriais, apdriskęs ir kad egzistuoja įstatymai, kuriais remiantis visi gentainiai privalo būti švariai nusiprausę, nusiskutę, laimingi ir sotūs.

Policininkas stūmė mane priešais save, tarsi kaliausę, apkaltintą vagyste ir todėl priverstą palikti savo svajonių vietas laukuose ir daržuose.

Gatvės buvo tuščios, iki policijos nuovados netoli, ir nors neabejojau, kad mane įkalins, kad pretekstas tam bus tuoj pat surastas, šiek tiek nuliūdau, nes policininkas mane vedė mano jaunystės vietomis, kur ketinau paslankioti po to, kai pabūsiu uoste, – paslankioti po sodus su tankiais, vaizdingai pasišiaušusiais krūmais, žole užžėlusiais takais; deja! – visa tai dabar buvo padalinta, nukirpta, suskirstyta į keturkampius, pritaikyta ištikimų valdinių karinėms pratyboms, kurios privalomai vykdavo pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais. Tik dangus ir oras liko tokie pat kaip anksčiau, tomis dienomis, kai širdis dar buvo sklidina svajonių.

Pakeliui pastebėjau, kad ant kai kurių kareivinių, skirtų meilės pasismaginimams, iškabinta oficiali emblema – priminimas tiems, kuriems trečiadienį atėjo higieniškų džiaugsmų eilė; kai kurioms smuklėms, akivaizdu, irgi buvo leista pakabinti gėrimo emblemą – štampuotą skardinį bokalą, išdažytą trimis skersomis valstybinių spalvų juostomis: šviesiai ruda, tamsiai ruda, šviesiai ruda. Be abejonės, džiaugsmas viešpatavo širdyse gentainių, kurie buvo įtraukti į oficialų tos dienos alaus palaimos sąrašą.

Mūsų sutiktų praeivių veidai akivaizdžiai demonstravo ypatingą uolumą, iš jų sklido subtilios stropumo bangos, kurios sustiprėdavo, pamačius policininką; žmonės paspartindavo žingsnius, jų veiduose matėsi atliktos pareigos išraiška, o moterys, išeinančios iš parduotuvių, stengėsi žiūrėti į pasaulį, kaip ir privalėjo, spindinčiomis iš laimės akimis; įstatymas liepė moteriai džiaugtis, būti linksmai ir žvaliai jau vien todėl, kad ji namų šeimininkė, pašaukta skaniais pietumis vakarais sugrąžinti valstybės darbuotojams jėgas.

Bet visi šie žmonės uoliai vengė tiesioginio kontakto su mumis; bet kokia gyvenimo išraiška prapuldavo likus dvidešimt žingsnių iki mūsų, kiekvienas stengėsi greitai šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią parduotuvę arba pasukti už kampo, o kai kurie slėpdavosi svetimuose namuose ir, stovėdami už durų, bailiai laukdavo, kol nurims mūsų žingsnių aidas.

Tiktai kartą, kaip tik tą minutę, kai kirtome sankryžą, sutikome pagyvenusį žmogų, ant kurio krūtinės iš karto pamačiau mokytojo ženkliuką; senis niekaip negalėjo išvengti susitikimo su mumis ir privalėjo norom nenorom atlikti savo pareigą: pirmiausia jis pagal visas taisykles pasisveikino su policininku – išreikšdamas visišką nuolankumą tris kartus pliaukštelėjo delnu sau per galvą; paskui tris kartus spjovė man į veidą ir apšaukė privalomu tokiais atvejais keiksmažodžiu: „Šlykštus išdavikas!“ Gerai taikėsi, bet tikriausiai jam buvo karšta ir perdžiūvo burna, taigi mane pasiekė tik keletas apgailėtinų, beveik besvorių purslų, kuriuos aš, prieštaraudamas įstatymui, nejučiom nubraukiau rankove, ir už tai policininkas spyrė man į užpakalį ir trinktelėjo kumščiu tarp menčių, ramiu balsu paaiškindamas: „Pirmas lygis“, o tai reiškė: pirmasis, pats švelniausias bet kurio policininko taikomas bausmės lygis.

Mokytojas skubiai pradingo. Visiems kitiems pavyko laiku pasukti į šalį; tik viena moteris, vykdydama privalomą kasdieninį pasivaikščiojimą prie meilės pasismaginimų kareivinių, blyški putli blondinė, pasiuntė man praeidama oro bučinį, ir aš dėkingas jai nusišypsojau; policininkas pasistengė apsimesti, kad nieko nematė. Policininkams nebuvo draudžiama leisti šiai moterų rūšiai elgesio laisvumo, už kurį bet kas kitas būtų turėjęs brangiai sumokėti. Nelemtas įstatymas jų nelietė; jos labiau nei kas nors kitas stengdavosi, kad tarnautojų darbingumas didėtų; beje, šią lengvatą valstybinės filosofijos daktaras Blaigiotas tris kartus pasmerkė oficialiame visuotinai privalomos filosofijos žurnale kaip užgimstančio liberalizmo požymį. Perskaičiau apie tai išvakarėse, pakeliui į sostinę, aptikęs keletą laikraščio lapų išvietėje vieno valstiečio kieme. Kažkoks studentas, gal to valstiečio sūnus, tris kartus papildė filosofijos daktaro samprotavimus giliaminčiais komentarais.

Laimei, mes jau buvome priėję policijos nuovadą, kai sukaukė sirenos, o tai reiškė, kad už kelių minučių gatves užtvindys tūkstančiai žmonių su veidais, spindinčiais tylia laime (būtent tylia, nes audringa laimės išraiška darbo dienos pabaigoje reikštų, kad darbas buvo varginantis; o džiūgavimas, dainos ir džiūgavimas, turėjo būti reiškiami darbo pradžioje), ir visiems šiems tūkstančiams tektų mane apspjaudyti. Šiaip ar taip, sirenos kauksmas reiškė, kad iki darbo pabaigos liko dešimt minučių; visi dirbantieji turėjo tas dešimt minučių rūpestingai praustis, paklusdami dabartinio aukščiausiojo vado devizui: „Laimė ir muilas.“

Policijos nuovados, paprasčiausio betoninio luito, duris saugojo du sargybiniai, ir šie, kai ėjau pro juos, panaudojo prieš mane reikiamą „fizinės bausmės priemonę“ – stipriai trenkė šautuvo buože per galvą ir pistoletų vamzdžiais per raktikaulius, – tai atitiko valstybinio įstatymo Nr. 1 preambulę, skambančią taip: „Kiekvienas policijos darbuotojas privalo palikti sučiuptojo (taip jie vadina areštuotuosius) kūne dokumentinę savo valdžios žymę; išimtis taikoma tik tam, kuris nusikaltėlį sučiupo, nes šiam policininkui suteikta ypatinga galimybė taikyti būtinas fizinės bausmės priemones tardymo metu.“ Pats valstybinis įstatymas Nr. 1 skelbė: „Kiekvienas policininkas gali ir privalo savarankiškai nubausti kiekvieną, kas nors kaip prasikalto įstatymui. Baudžiant eiliškumas neprivalomas. Egzistuoja tik tokio eiliškumo galimybė.“

Perėjome ilgą koridorių tuščiomis sienomis ir daugybe langų, ir prieš mus automatiškai atsivėrė durys: sargybiniai, stovintys prie įėjimo, jau buvo pranešę apie mūsų atvykimą; kadangi tomis dienomis visi buvo laimingi, paklusnūs įstatymui, tvarkingi ir kiekvienas stengėsi sumuilinti nurodytą pusę kilogramo muilo kasdien, tai sučiuptojo (areštuotojo) pasirodymas tapo įvykiu.

Pustuščiame kambaryje, į kurį įžengėm, buvo tik rašomasis stalas su telefonu ir dvi kėdės; aš turėjau stovėti kambario viduryje; policininkas nusivožė šalmą ir atsisėdo.

Iš pradžių viešpatavo tyla ir nieko nevyko; taip visuomet daroma, ir tai bjauriausia; jaučiau, kaip mano veidas kiekvieną minutę darosi vis nelaimingesnis, aš pavargau ir buvau alkanas, dabar išnyko ir paskutiniai mano liūdnos laimės pėdsakai – žinojau, kad žūstu.

Po kelių minučių įėjo aukštas blyškus žmogus šviesiai ruda jaunesniojo tardytojo uniforma; irgi nepasakęs nė žodžio, atsisėdo ir nužvelgė mane.

– Profesija?

– Eilinis gentainis.

– Gimęs?

– Pirmą, pirmą… 21-ųjų metų, – atsakiau.

– Užsiėmimas?

– Kalinys.

Tardytojas susižvalgė su policininku.

– Kada ir kur paleistas?

– Vakar, 12 korpusas, 13 kamera.

– Kur nukreiptas?

– Į sostinę.

– Dokumentą.

Ištraukiau iš kišenės pažymą apie paleidimą ir padaviau tardytojui. Jis prisegė ją prie žalios kortelės, kurioje rašė mano parodymus.

– Už ką nuteistas?

– Už laimingą veidą.

Tardytojas ir policininkas susižvalgė.

– Tiksliau! – paragino tardytojas.

– Mano laimingas veidas atkreipė policininko dėmesį visuotinio gedulo dieną – buvo aukščiausiojo valdovo mirties metinės.

– Terminas?

– Penkeri.

– Elgesys?

– Blogas.

– Tiksliau!

– Darbo prievolių vengimas.

– Tardymas baigtas.

Jaunesnysis tardytojas atsistojo, priėjo prie manęs ir vienu smūgiu išmušė man tris priekinius dantis, nes aš, kaip recidyvistas, turėjau būti ypatingai paženklintas.

Tai buvo sustiprinta bausmė, kurios nesitikėjau. Ją atlikęs, jaunesnysis tardytojas išėjo iš kambario, o jį pakeitė storas žaliūkas tamsiai ruda uniforma – tardytojas.

Visi jie mane mušė: tardytojas, vyresnysis tardytojas, vyriausiasis tardytojas, teisėjas ir vyriausiasis teisėjas, o pertraukose policininkas taikė visas įstatymo numatytas fizines bausmes. Už mano liūdną veidą jie nuteisė mane dešimčiai metų, lygiai taip pat, kaip praeitą kartą nuteisė penkeriems už mano laimingą veidą.

Ateityje, jei man pavyks pragyventi artimiausią dešimtmetį visuotinio džiaugsmo ir muilinos gerovės sąlygomis, pasistengsiu neturėti jokio veido…

 

1950

Vertė Gytis Lukšas