Mano ir mūsų Daukantas

Sveiki gyvi, skuodiškiai ir istorinę atmintį išlaikiusių aplinkinių kaimų žmonės, taip pat ir iš didelio Vilniaus miestelio ir kitur suvažiavę jų draugai. Esame susirinkę nors ir į nedidelę, bet jaukią, geranorišką kupetą, anot mūsų bendragenčių kaimynų – sulatvėjusių kuršininkų, kuopā. Susitikome neeiline proga – paminėti išskirtinio istoriko, rašytojo, tautosakininko, plačiausios apimties tautinės kultūros ir valstybinės savimonės kėlėjo ir ugdytojo, trumpiau sakant, savo darbais pirmojo atkurtinos Lietuvos kaip valstybės idėjos dar XIX a. puoselėtojo Simono Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Tiesa, pavėlavome tai padaryti dešimt dienų (S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių k.), bet juk visi šie metai Seimo valia yra paskelbti S. Daukanto metais…

Malonu su skuodiškiais labintis ir, kaip sakydavo mano tėvas Anicetas, gentintis. Braukiant čion Gražina Kadžytė priminė anekdotą apie seną plungiškį, kuris nuoširdžiai apgailėjo turbūt ekonominio pabėgėlio, „apsikasusio“ Niujorko gelžbetonio džiunglėse: „Ir ko ten nematei – nusibeldei į tolimiausią Žemės užkampį…“ Grįžau į savo gimtąjį kraštą, kuris, gyvenant beveik miške šalia Vilniaus ir kiek pasiblaškius po margojo pasaulio kelalius, man vis dėlto yra svarbiausias jei ne „duoniniame“ gyvenime, tai tikrojoje akių ir sielos šviesoje. Narvydžių ir Skuodo žemė man – Lietuvos, Žemės ir pasaulio centras.

Prestižiška į Skuodą atkakti ir todėl, kad prieš keletą metų vienintelės Lietuvoje rajono savivaldybės tarybos nariai nutarė, kad viena iš dviejų oficialių posėdžių kalbų bus žemaičių kalba. Glosto širdį, kad reali skuodiškių etninės savimonės esmė (kalba, sukibusi su papročiais, istorine atmintimi ir prigimtine vietinių laukų, miškų, upių, tundrinių pelkynų gamtojauta) atsispindi ir valdiškuose biurokratiniuose analuose. Tiesa, šios konferencijos pradžioje aptakią prakalbą rėžęs ir po pusvalandžio, matyt, svarbių valdinių reikalų apniktas ar karštos kruopienės srėbti išbėgęs Skuodo meras Petras Pušinskas, turbūt pataikaudamas saujelei vilniečių ar savaip rengdamasis būsimai rinkimų kampanijai, neišdrežėjo pasakyti nors kelių žemaitiškų žodelių, nors
S. Daukantas visus savo veikalus, vis derindamas ortografinį rašmenų tinkamumą, būtent gimtąja tarme surašė… Tad ir man jo, iš sunkiai užpelnyto dangaus žvelgiančio, akivaizdoje būtų neleistina gėda vapalioti kitaip, nei ką kartu su motinos pienu pirmiausia patyriau… Ir seniau daugelis ne tik žemaičių, bet ir kitų Lietuvos piliečių neabejojo (tai rodo ir etnologo Petro Kalniaus apklausų duomenys), kad Skuodo kraštas yra vienas iš žemaitiškiausių, jei ne pats žemaitiškiausias Lietuvos administracinis darinys.

Džiugino ir kai kurių skuodiškių mokytojų (daugiausia iš Pranciškaus Žadeikio gimnazijos, kurios suolus andai devynerius metus esu trynęs) prieš turbūt jau dešimtmetį dėtos pastangos kuo daugiau pamokų vesti žemaičių dėstomąja kalba (tikiuosi, kad tos iniciatyvos iki šiol galutinai nenumarintos). Gaivus pajūrio vėjo gūsis arba šoras buvo ir tebėra viešosios Romualdo Granausko bibliotekos (su didžiausia pagarba šiek tiek pažintam Romui, kodėl vis dėlto ji žymiai anksčiau netapo Simono Daukanto biblioteka?) su nauja energija užsuktos moksleivių ir kitų amžiaus grupių net iš visos Žemaitijos kūrybinės varžytuvės žemaičių kalba, kurios dera su Žemaičių kultūros draugijos, kitąmet minėsiančios įkūrimo trisdešimtmetį, vieno iš kūrybiškiausių Skuodo padalinio veikla, leidybinės iniciatyvos ir daug kas kita. Ir visa tai susiję su agnaus ir užsispyrusio žemaičio bibliotekininko ir kultūrininko, kilusio iš Užluobės kaimo, Jono Grušo energija. (Žinoma, Skuodo Achilo sausgysle išlieka dėl valdininkų nerangumo užsitęsusios naujojo bibliotekos pastato statybos.) Viltingai nuteikė visuomeninė tinklalapio „Mano senasis Skuodas“ įkūrėjo Prano Šarpnikio iniciatyva (kartu su Dovydu Būte, Alina Beniušiene ir kitais) sukurti filmą „Lietuva prasideda nuo Skuodo“. Negaliu nepaminėti ir nuolatinių režisieriaus bei rašytojo Edmundo Untulio puoselėjamo Skuodo Žemaičių teatro, Dalės Tamošauskaitės-Zabitienės vadovaujamo laikraščio „Mūsų žodis“ sudarytos nišos viešumoje rastis žemaitiškos poezijos ir beletristikos bandymams bei kitų skuodiško žemaitiškumo palaikymo blyksnių (miesto šventės, tarp jų istoriškumo neatsižadanti „Skouda boužė“, nestilizuotos žemaitiškos liaudies kūrybos palaikymas Skuodo, Mosėdžio, Barstyčių, Ylakių folkloro ansamblių koncertuose, kitų mėgėjų meninės kūrybos kolektyvų „su cinkeliu“ programose). Nors, žvelgiant į visumą, kultūros sritis Skuode, kaip, beje, ir kai kur kitur Lietuvoje, išlieka su podukros ašutine. S. Daukantas, dirbdamas šaltuose istorinių archyvų rūsiuose, veikdamas beveik vien tik laiškais ir prašymais, buvo subūręs bene penkiasdešimties talkininkų būrį (Vidos Girininkienės žiniomis) rinkti kaimuose žemaitiškas dainas ir kitą tautosaką ir vieninteliame ne slapyvardžiu pasirašytame veikale „Dainės žemaičių“ kuklinosi, kad tai esąs tik pirmasis pėdelis derliaus ėmimo talkoje. Skuodo savivaldybės kultūros lauke tų pėdelių nedaug styro – lyg tos kelios Skuodo ujezde raštininkavusio Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio apykreivės pušelės. Gal naujai rinkimų kampanijai besimojantys partijų skyriai ar kokie visuomeniniai komitetai pagaliau pasiryš stoti į apleistą kultūros rugių lauko barą ir ne rinkimų programose, o realiai suriš nors kelis nuo senaties aptrešusius pėdelius?!

Skuode, kaip ir dar keturiolikoje Lietuvos savivaldybių, iki šiol nėra įsteigtas etninės (tautinės) kultūros specialisto etatas, tad su šia sritimi susijusi kasdieninių rūpesčių našta nugula ant neįsigilinusių į jų svarbą, dar keliolika priedermių turinčių asmenų pečių. Išsilavinusiais ir atsidavusiais specialistais nestiprinamas kraštotyros muziejus (arba kraštotyros duomenų kaupimo skyrių turinti viešoji biblioteka?), kuris, be kita ko, pagal tęsiamą tarpukario tradiciją turėtų padėti įsteigti visuomeninę Skuodo kraštotyros draugiją (būtų galima atsispirti nuo suburto prie muziejaus kraštotyros klubo), kuri galėtų skatinti ir koordinuoti kraštotyrinės istorinės, tautosakinės, etnografinės ir kitokios medžiagos rinkimą, padėti mokyklose atgaivinti kraštotyros ir tradicinės kultūros pažinimo būrelius. Juk apgailėtina, kai net tarptautinių olimpiadų prizininkai neturi nė menkos nuovokos apie gimtųjų vietų piliakalnius, papročius, dainavimo tradiciją, tikrąsias, nefasadines asmenybes (pagal programas mokytojams tai tarsi ir nebeprivalu?). Daug kas neprivalu, jei patys tuo širdimi nedegame. Gerai atsimename mokytojos lituanistės Janinos Matulevičienės Lenkimų vidurinėje suburtus „daukantukus“, kurie ne tik sekė savo garsiojo gimtųjų vietų probočiaus pėdomis, bet ir buvo įsitraukę į platesnę etnokultūrinę veiklą. Gaila, kad „daukantukų“ sąjūdis neteko tąsos, bet gal rasis jaunųjų pasiryžėlių ir nebūtinai Lenkimuose? Juk gal
S. Daukanto pėdeliais „infekuotų“ mokytojų yra ir Mosėdyje, Šatėse, Barstyčiuose, Notėnuose, be abejo, ir „motininiame“ Skuode – pavyzdžiui, stiebtis prie S. Daukanto veikalų ir kelrodės žvaigždės padėjo garbūs Skuodo mokytojai Stefa Anužienė, Vytautas Mačiulis, Viktoras Vaitelavičius. Be abejo, savivaldos lygmeniu beveik nesirūpinama ir savito reiškinio – liaudies meno puoselėjimu, eiliniais tautodailininkais, o ir kaip bus, jei nėra tuo „sergančio“ ir bent puse etato įdarbinto darbuotojo. Kas Skuode rūpinasi galimais UNESCO Lietuvos nacionalinio sąrašo unikumais? Vis ta pati po penkiolika galvasopių vienu metu turinti Laura Popovienė? Kodėl neieškoma lėšų, kad ir trokštamiesiems turistams, ir kitiems didžiavyrio vertintojams būtų patraukliai sutvarkyta S. Daukanto tėviškės Kalviuose klėtelė. Manau, reiktų galvoti ir apie visos jo sodybos atstatymą, duomenų tam pakaktų. Kodėl neieškoma lėtų apsukų ir neiniciatyvaus kultūrininkų „vado“ Ginto Andriekaus pamainos? „Šuniui reikia mėsos, spaliai neturi urano, / Ateitis visada praeina, druska sukietėja, / [...] Sliekai neužuodžia aukso, kiškiai parako neišrado, / Kiekvienas galvoja teisybę, akmenys – nieko, / [...] Nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau“, – rašė žymiausias Skuodo žemės poeta, gėsališkis Stasys Jonauskas. Gal nieko, bet gal ir daug.

Ir viena iš daugelio šios susidariusios padėties piktžaizdžių priežasčių žvelgiant iš Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie Seimo perspektyvos, manau, yra valstybiniu lygmeniu chroniškai vėluojanti ir protingai neanalizuojama šalies administracinio (pridėsiu, kultūrinio ir visapusiškai visuomeninio) suskirstymo reforma, kuri po teisinio, bet ne realaus apskričių panaikinimo yra pakibusi tarsi tarp dangaus ir žemės. Beje, minėtos tarybos Žemaitijos padalinyje pasigendame aktyvesnio skuodiškių atstovo dalyvavimo (kartais jis net ilgokai nedeleguojamas). O bėda, mano galva, yra tai, kad daugelį metų įvairių politinių atspalvių valdantieji kaip tikri Europoje dar užsilikę žemažiūrevai it raguotieji ar kanopėtieji kryžiaus baidosi paties esmingiausio smagračio – konkrečiose vietovėse savitai besireiškiančios tautinės savimonės ir vidinių kultūros jėgų išlaisvinimo, kuris lemtų ir rimtus gyvenimo sanklodos pokyčius. Pirmiausia reikėtų šalį suskirstyti pagal istoriškai susiklosčiusį etnografinių sričių arba žemių „tinklelį“ (bet jokiu būdu ne pagal ydingą regionų, kurie Europoje suvokiami gerokai kitaip, įvardijimą) – Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija (nereiktų vartoti istoriškai visai ką kita reiškiančio Sūduvos termino), Mažoji Lietuva, galbūt būtų svarstytina ir didžiuosius miestus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą išskirti kaip nebe etnografinius darinius. Tai pakeistų buvusią netikusią, nežinia kuo remiantis sudarytą dešimties apskričių teritorinę dėlionę, kai, tarkim, į Klaipėdos apskritį pateko ir buvusios Šilokarčemos mažlietuviai, ir įvairiakalbiai bešakniai suvažiavėliai klaipėdiškiai, ir šiaurės vakarų žemaičiai su tebetvoskiančiu kuršišku kultūriniu paveldu. Beje, dėl užsilikusio iš sovietmečio „rajonavimo“ – metas šio keisto teritorinio, S. Daukanto žodžiu įvardijant, sąmiežinio atsikratyti, geriau jau būtų iš kelių istorinių valsčių sudaryti didesnius valsčius arba tiesiog savivaldybes, galbūt bendrijas ar bendruomenes.

Į tai atsižvelgiant, mano manymu, būtina ne tik tiksliai laikytis nusistovėjusių etnografinių sričių ribų, bet ir jas pačias apdairiai ir išmintingai „sukarpyti“ pagal, pirmiausia, gentinius, o toliau – tarminius (kalbinius), paprotinius (tradicijų laikymosi, etnografinės realybės), religinius (taip pat ir senųjų tikėjimų, mitinių vaizdinių), įvairialaikių istorinių tarpsnių bruožus. Nebeturėdamas laiko beaušinti burnos, tik užsiminsiu, kad Žemaitiją įsivaizduočiau sudarytą bent iš keturių dalių – žiemgališkieji žemaičiai (šiaurinės Mažeikių, Akmenės ir Šiaulių savivaldybių dalys), skalviškieji žemaičiai (dalis Klaipėdos, Šilutės, Tauragės savivaldybių – tiesmukai sakant, valgantys doną), „žemaitiškieji“ žemaičiai, gyveną istoriškai išlaikytose genties paplitimo vietose (Tauragės, Jurbarko, Raseinių, Kelmės, Šilalės savivaldybės, dalis Telšių savivaldybės – valgantys dūną), ir kuršiškieji žemaičiai, gyveną maždaug istorinėse Ceklio (arba Keklio) ir gretimose žemėse (Skuodo, Kretingos, Plungės savivaldybės, dalis Telšių savivaldybės – ėdantys douną su pluta). Tik užsiminsiu, kad pirmosios nepriklausomos Lietuvos Kretingos apskritis gentiniu-tautiniu ir istoriniu požiūriu, mano manymu, buvo sudaryta gana korektiškai, iš esmės teisingai.

Kai kurie tyrinėtojai kultūrologai vis dar nepaliauja laužę galvas ir argumentų ietis aiškindamiesi, iš kur kyla S. Daukanto tikslingo užsispyrimo siekiant užsibrėžtų tikslų ir savitumo paslaptis. Dažniausiai tai linkstama sieti su jo gimimo vieta ir žemaitiškumu, bet akivaizdu, kad tai tik pusė tiesos. Jo prigimtinė „mažoji tėvynė“, jei lyg vilkeliu suktumės aplink jo gimtąjį kaimą, apimtų Lenkimus, Žalgirių medę, priartėtų prie Daukšių, vadinamosios Skuodo medės ir Sriauptų, o iš rytų ir šiaurės šiam senajam kuršių kalbiniam ir kultūriniam plotui su vos priblėsusiais bruožais tarsi skraistė ar gobianti diadema nuo pat ištakų netolimame lauke plevena Šventosios upės juosta. Juk buvo praėję tik keli šimtmečiai, kai tankiai gyventos kuršių genties žemės buvo paverstos pusiau arba beveik nebegyvenamomis dykromis, kol jas broliškai priglaudė ir apgyvendino (arba kolonizavo, tiesmukiau sakant, okupavo) kaimynai žemaičiai. Žinoma, ne jie išnaikino ir asimiliavo kuršius – vokiečių kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai tam turėjo ne tik kietesnes ietis ir kalavijus, bet ir gerai įvaldytą klastos, vadų papirkinėjimo, žaidimo jų žmogiškomis silpnybėmis ir įbaudžiavinimo sistemą, nors tai ir ne visada suveikdavo. O iki tol tai buvo vientisas prie Baltijos jūros įsikūrusios turtingos ir karingos aisčių (kitaip – baltų) genties arealas, maždaug nuo penkto amžiaus ėjęs riba nuo Klaipėdos apylinkių pro Plungę (Gondingos piliavietė yra panašios svarbos kaip ir mūsų Apuolė), Telšius iki Ventos aukštupio ir toliau į šiaurę iki jūros ir finougriškųjų lyvių apgyventų žemių. Įdomiausia tai, ką itin nenoriai pripažįsta ir braliukų archeologai, ir valstybininkai, kad kuršių genties (baltų vikingų), Kuržemės išsiskyrimas ir susidarymas su ryškiai atpažįstamais archeologinių artefaktų pasaulėvaizdžio požymiais vyko beveik visiškai dabartinėje Lietuvos teritorijoje – maždaug penkiasdešimties kilometrų kylyje tarp Klaipėdos, Plungės ir žemių prie Papės ežero. Tad 1259 m. istorijos šaltiniuose žinomas Skuodo mūšis su kalavijuočiais, vykęs, manoma, kuršių tebegyventuose Kulų laukuose, buvo tarsi repeticija prieš Almino (Algmino) vadovautą žemaičių ir kuršių bei juos palaikiusių draugų pergalę 1260 m. pelkėtuose Durbės laukuose. Tos pergalės reikšmė neįkainojama – be jos Žalgirio nebūtų buvę. Tai prieš kitais metais Seimo paskelbtus Žemaitijos metus kartu su poetu S. Jonausku tarstelkime: „Bet nešiaurus tavo vėjas, kai remias į petį petys.“ Matyt, jau vėlesniais laikais po totalinio kryžeivių įvykinto kuršių pavergimo R. Granausko apysakos „Jaučio aukojimas“ paskutinis Kuršių žynys, klajodamas krašto miškais, smėlynais, viltingai susitinka tris kuršius – Jaušį, Keklį ir Daukantą, bet vienas iš jų išsitaria apie gniuždantį tapatybės praradimą: „Dabar mes visi esame Jonai“, nors ta simboliškai iškalbinga trijulė ir kaimo ant jūros kranto bendruomenė tikisi, kad jaučio auka jis numaldys senuosius dievus ir į jūrą grįš žuvys, o į kūnus archajinė kuršiška dvasia. Vis dėlto žynys manė, kad „dievas turėtų būti tai, kas įeina į žmogų iš medžio, iš žiedo, iš vandens spindėjimo [...], o tie, kurie čia [kuršių žemėse] gyvens, nudūrę žemėn akis, kad jų nepastebėtų likimas ir nepareikalautų užmokėti už dangaus šviesą ar girių lingavimą“. Tad ir mes, kuršių palikuonys, šiais globalumo ir technologijų diktato laikais nenudurkime žvilgsnių žemyn ir pasitikėkime S. Daukanto nubrėžtomis vertybinėmis gairėmis.

Vincas Grybas (antras iš kairės) ir jo padėjėjas Pranciškus Mikutaitis prie pastatyto paminklo Simonui Daukantui. Papilė. 1930 m. rugpjūtis. Jono Sinkevičiaus nuotrauka. Vidos Girininkienės asmeninė nuosavybė

Bet ne vien apie tai šios lapkričio dienos daina. Nors paradoksaliai ir sutapo, vis dėlto ne „raudonųjų spalinių“ proga į buvusį partkomą, dabar meno mokyklą (sakoma, kad totalitarizmą ir diktatą geriausia gydyti menu), o išties į S. Daukanto neužmirštamąją tėviškę (o ir mano) kartu su kolegomis atbraukėme. Kaip sūnus palaidūnas kiek vėliau po Vėlinių (bet dar per oktavą) važiavau prisiminti ir galbūt, jei pavyks, aplankyti savo tėvų, bočių ir probočių kapų, kurie amžinajai dienai niūkso ant vienos įspūdingiausių Skuodo apylinkių kalvų, tiksliau, šventviečių, kurioje ne veltui kažkada buvo įrengtos mano gimtojo Narvydžių kaimo vardu pavadintos kapinės, kartu su anapus miesto esančiomis Kulų kapinėmis virš Skuodo sukalančios tarsi arką, per kurios, anot Mykolo Olševskio (Alšausko), „bromą, atvertą ing viečnastį“, einama dangun. Įsimintinas skuodiškis mokytojas geografas V. Vaitelavičius dar geltonsnapiams mokintiniams suteikė pirmąsias neramias kraštotyrines žinias apie aukščiausiai apylinkėse iškilusią Narvydžių aukštumą, turėjusią, manding, dar aistiškosios sampratos apeiginę ir ritualinę paskirtį; nuo jos, matyt, ir į stiklo kalną kopti arčiau ir gal lengviau būtų. Simboliška, kad S. Daukanto gyvenimas yra ryškiai įrėmintas giliai persismelkusia pasipriešinimo svetimųjų priespaudai gija. Vos prastirpusį nuošalaus kaimo vaiką lopšyje motina nebijojo palikti nepatyrusiai pusmergei, o pati arkliais išbildėjo į 1794 m. sukilėlių stovyklą ir buvo su jais mūšyje, kuriame, pasak R. Granausko esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“, gimtinės juodvarnio pokalbio su ja, „vyrai krito aplinkui, pažnekterėdami kaip medžiai, o jaunuoliai – kaip liaunesni medeliai [...], ir kai jis paklaus, kur dabar jų kapai, tu atsakysi, jog nežinai, kuriame miške, po kuriomis eglėmis jie palaidoti, – tai nepalaužia žmogaus, o tik atkaklesnę daro jo širdį, – tavo vaiko širdies ilgai reikės Lietuvai“. Ir iš prigimties liaunas kniuiselis Sėmelė garbingai atlaikė jam skirtus likimo išbandymus ir skaudžius kirčius. Su tėvu pro Mosėdį, Šates dardėjo ratuose į Žemaičių Kalvarijos parapinę mokyklą, o vėliau pro Lenkimus, Darbėnus kako į Kretingos vienuolių bernardinų mokslinyčią, kol atėjo metas galąstyti kojų padus žygiui per visą Lietuvą mokytis Vilniaus universitete, tegu ir būna (ar nebūna?) istorikų įrodyta, kad toli gražu ne visą kelią jis įveikė pėsčiomis, bet tikrai neverksnojo už keliūtės posūkio iš namų patraukęs ir tikslą pasiekė, atlaikė skurdžią ir vienišą studento dalią, nepriteklius ir pažeminimus, kol mažame senamiesčio kambarėlyje ant grublėto lentinio stalelio ėmė keverzoti pirmojo istorinio rašinio literas… Paskui abiejų teisių magistras pasirinko ne užtikrintą raštininko tarnybą Vilniuje, o patraukė į atšiaurią Rygą ir į ledinį Sankt Peterburgą, kad atkakliai siekdamas gautų prieigą prie lietuvių dar neregėtų istorijos manuskriptų. Kantriai kaip vargo pelė aruode rinko aukso grūdus, darė nesibaigiančius istorijos šaltinių išrašus, kol vien iš išskirtinės svarbos užstingusius pakinklius nuo atsakomybės pakirsdavusios Lietuvos Metrikos pasidarė apie septynis šimtus unikalių išrašų, o kur dar Alberto Vijūko-Kojelavičiaus LDK bajorijos herbyno rankraštis ir daug kas kita. Vytauto Merkio ir kitų istorikų, kultūrologų, literatūrologų jo veikla ir neįkainojami nuopelnai mokslui ir kultūrai yra kruopščiai suregistruoti, išanalizuoti ir įvertinti. Jo atsidavimui savo paties prisiimtai pareigai ir Tėvynei, atsižvelgiant į tuometines XIX a. sąlygas, nėra lygių, jo, tiesą sakant, koviniai reidai pavergėjų užgrobtose rečiausių šaltinių saugyklose – nepakartojami. O moralinis atlygis dar gyvam tebesant – trys per vargus išleisti istorijos veikalų, kurių kartais, net dabar, neatskirsi nuo aukščiausios prabos istorinio, grožinio, etnologinio ar gamtojautinio teksto, tomai, per vargus parašytos ir įvairiais slapyvardžiais prisidengiant savo lėšomis išleistos liaudžiai skirtos praktinio šviečiamojo pobūdžio knygelės.

S. Daukanto pavardė, o iš tikrųjų senasis dvikamienis baltiškas vardas, trumpai sakant, reiškia daug iškentėjusį, daug kančios patyrusį žmogų, kurio žemiškoji kelionė baigėsi 1864 m. lapkritį po sukilimo prieš, tų laikų žodžiais tariant, maskolių jungą ant turbūt aukščiausiai Papilės apylinkėse iškilusio piliakalnio. Jo paskutiniai pakeleiviai buvo laidotuvių žibintą nešantis paauglys, kunigas Vaišvila ir trys suvargusios, bet giedančios moterėlės.

Esu kilęs iš Narvydžių, tiksliau sakant, iš šio parubežinio (nuo Melno sutarties laikų) kaimo Šilalės dalies, esančios prie Gramzdos, Priekulės, Liepojos kelio, o taip ji buvo vadinama todėl, kad laukuose prie Apšos upės nuo seno vešliai augdavo šilai, bet ne medžiai, o viržiai. Ten, siaurame kaimo dalies trikampyje, gyveno bent keturios mano protėvių iš mamos pusės kartos: Veseliai, Mickai, Gutautai. Vis dėlto vienoje iš to trikampio viršūnių iš į žentus iš Gintališkės bažnytkaimio atsikėlusio tėvo nuo pat mažumės namuose girdėjau mįslingą Daukanto pavardę. Ir kaip negirdėsiu, jei jo motina buvo Petronėlė Daukantaitė, į Gintališkę iš Reketės kaimo prie Šateikių miestelio atitekėjusi kaip antroji mano senelio Juozapo Šorio (iš tikrųjų Šoros, nes taip jį vadino kaimynai) žmona. Tėvas vis neužmiršdavo priminti, kad esam kilę „iš tų Daukantų“, o kaip patvirtinimą dar pridėdavo, kad ir „tie bagotieji senvaikiai Ramonai, katrie Salantuose turėjo restoraną ir man net Anicio vardą parinko, buvo anų gentys“. Viešumoje su šia asmenine ir visuotine S. Daukanto legenda susidūriau per literatūros pamokas. Ėmiau domėtis, kas jis per paukštis, ką, kodėl ir kaip parašė, ką daugiau būtų galima gauti paskaityti. Ir sovietmečiu atsimušdavau kaip į sieną, nes prieinamos būdavo tik kai kurių veikalų ištraukos, kelios jo surinktos dainos chrestomatijose, o ir apvirškinti tokią sprangią, tarmiškai parašytą (nors ir perėjusią per norminimo sietus) ruginę duoną buvo nelengva. Bet legenda tebegyvavo, vertė ieškoti įmanomų prieigų, kakti į Kalvius, ramstyti pečiais išlikusią klėtelę ir vaizduotis, kuriose laukų plynėse prie Šventosios seniau niūksojo traškios ir didingos tarsi šventovės jo su įkvėpimu apmedituotos senovinės girios. Jau studijuodamas Vilniaus universitete godžiai antikvariatuose glemžiau jo raštus ir nirau į vieno iš mūsų raštijos pranokėjo kuršiškai žemaitiškas pinkles ir mąstysenos sugestijas. Praėjo daug metų, kartą po Daukantų giminės susibūrimo pas tėvo pusbrolį Petrauską Gargždelės kaime (netoli Orvidų sodybos) „užviriau“ susirasti savo probočelių Prano (gimusio 1848 m.) ir Onos Daukantų sodybą. Gal prieš kokius dešimt metų vasarą dviračiu iš Palangos pro Karteną grįždamas į Narvydžius nuo plento pasukau į Reketę ir po pusdienio seniausių gyventojų apklausų jau stovėjau ant aukštokos kalvelės, pereinančios į pušyną, ant kurios kupros kyšančių apsamanojusių pamatinių akmenų dunksojo jau perstatyta kitų šeimininkų troba. Nuo jos šiaurės vakarų linkui pro numanomas Imbarės, Juodupėnų, Žalgirių sodas dėbtelėjau Kalvių, esančių už kokių penkiolikos kilometrų, pusėn. Tebesvarstau, ar archyvinėse metrikų knygose ar užsakytoje genealogijoje galbūt radęs giminystę su S. Daukantu įrodančių pėdsakų būčiau laimingesnis, o gal tegu tik rusena įkvepianti legenda? Juk net neįsivaizduoju, kaip jausčiausi, jei tai pasitvirtintų ar subliūkštų?

Juolab kad neabejoju, jog ir skuodiškiams, ir visiems pasaulio lietuviams būtina savo vidinius navigatorius nustatyti S. Daukanto vertybių paieškos kryptimi, nors, tariant S. Jonausko žodžiais, „lengva gimtoji žemelė, sunki pakelės ąžuolynų rasa, / O Daukantas toks pavargęs, jog gyvo nepastebėtum“. Toks mūsų gyvenamasis laikas, bet juk koks nematerialus lobis yra pajusti jungtį tarp asmeninių laimės pajautų beigi gyvenimo iššūkių kartu su mūsų viengenčiais kraujo broliais ir seserimis, kad išsipildytų visuotinės nujaučiamos protėvių ir netgi būsimųjų kartų bendruomenės lūkesčiai. Tai, ką vienišu ir pasiaukojamu plunksnos skrebenimu mums užpelnė Simonas Didysis. Pasak gėsališkio poeto vizijos, „ošia seni ąžuolai, ir girdėti, kaip tolsta Daukantas“. Priešingai, S. Daukantas artėja prie mūsų – prie suvoktos atsakomybės Lietuvai.

– – –

Straipsnis parengtas pagal lapkričio 7 d. Skuode vykusios konferencijos „Simonas Daukantas, jo epocha ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis“ pranešimo medžiagą.