Ko niekaip nepakeisime
Uostamiesčio aikštėje, toli, prie Viduržemio jūros, ratas po rato sukasi švytinti Kalėdų karuselė. Atrodo, tuščias, tik dėl vaizdo jos suktinis, nes arkliukai kinkuoja be raitelių, vienui vieni – vaikų nėra, galbūt dar ne laikas ar nė nenumatyta, nepritaikyta. Bet kvapą užgniaužia, lyg išvydus ką nors neprieinama žmogiškam žvilgsniui. Juk šimtą metų nemačiau gyvos karuselės, paskutinioji – dar Jaunimo sode Vilniuje, išgaravusi kartu su sodu ir tarybų valdžia. Ir, aišku, su visu jaunystės saldumu. Karuselių buvo kelios. Lupdavo iš kišenių paskutines kapeikas. Nuo vienos jų darėsi bloga, lengvai supykindavo. Ir vis tiek traukdavo. Suprantu dabar, kaip svarbu užaugti su karuselėmis ar cirku, ar trijų dramblių fontanu. Ne, nė kiek netuščias tas suktinis. Stabteli greta mama su dviem mažais berniukais, matyti, jog migrantai, jų čia tiršta. Nedrįstu kalbinti, klausinėti, ar jiems viskas taip pat, bet tą akimirką kažin kaip susikalbame, skriejantys arkliukai išpūstomis akimis tampa tarpininkais ir vertėjais.
Jau pripratome nebeburnoti, jog adventas toks visko pilnas, šviesus ir triukšmingas, užuot bloškiąs tautą į tamsybes, apsimarinimus. Kas nori, sėkmingai adoruoja, kontempliuoja ir medituoja toliau. Budi ir laukia. Pasninkauja. Užgieda ilgesingai Rorate. Gal imituojant popiežių, dabar madinga skelbtis, kad Viešpats buvo sutiktas ir atpažintas prekybos centruose ar pramogų arenose, ką jau kalbėti apie ligonines, vargšų prieglaudas, kalėjimus. Nepatikrinsi juk, neišmatuosi jo lyg kokio radiacijos lygio. Tebūnie jis ir vitrinose su manekenais, jeigu ką, ne mums reguliuoti. Bet jam tikrai nėra būtina apsimesti Kalėdų Seneliu, šventoriaus ubagu, arkliuku iš karuselės, kad mus pasiektų.
Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas. Pareigą, taip pat galimybę ir poreikį žūtbūt užuosti žemėje jo pėdsakus, ištraukti jį į dienos šviesą, nes kitaip Bažnyčią ir pasaulį ištiksianti katastrofa. Liktume be Dievo, pasmerkti kosminei našlaitystei. „Jo čia nėra!“ – žiauriai pranešė angelas Velykų rytą, kai gerosios moterys nusprendė ieškoti mirusio kūno. Jis prisikėlęs ėjo priekyje ar iš paskos, bet skyrium nuo ieškotojų. Na, taip jis rodysis vėliau ir apaštalams, ir toms pačioms moterims, kalbės, valgys, demonstruos savo žaizdas. Bet ateina metas, kai visa tai baigiasi ir jis pasako: „Ate!“ Sugrįšiu pas jus taip pat, kaip išeinu. Kada? Nei dienos, nei valandos. Šiandien, rytoj, Naujųjų metų naktį? Lieka advento būsena. Mokiniai tik meldėsi, valgė kartu, minėjo savo Mokytojo vardą. Taip iki šiol. Viešpaties artuma nepriklausė nuo jų pastabumo ar uoslės.
Eglutės, išverstakiai arkliukai, šviesų jūra – visa tai tam, kad nebūtų klaiku ir tuščia, likus be jo. Tiek tikintiems, tiek netikintiems. Pakaitalas ne pats blogiausias. Jis pats, mus palaiminęs, liepė linksmintis ir džiūgauti laukiant to, kas dar bus. Teologai, liturgikos profesoriai pripažįsta, jog sekuliarioji kultūra gana vykusiai kasmet švenčia Kristaus gimimą. Turint galvoje net kičą, sentimentalias banalybes, labdaros varžybas, prekybininkų triukus. Dievo įsikūnijimas juk nebuvo nei labai racionalus, nei estetiškai nepriekaištingas įvykis. Ir tikintiesiems nėra jokio reikalo apsimetinėti, kad jų širdis nenurims, nepagavusi per adventą ir Kalėdas ko nors giliau ir prasmingiau. Ir jeigu jau pasiryžtama liudyti Kristų, tai verčiau apie tai, kaip jis nutolsta, slepiasi, dingsta, o ne paklūsta mūsų užgaidoms sučiupti jį už skverno.
Netoli nuo anos karuselės – pranciškonų vienuolynas. Be šimtametės istorijos ir įspūdingų pastatų. Lyg per prievartą įsispraudęs tarp senamiesčio namų, lipintas perlipintas iš keisčiausių priestatėlių. Daugybė durų, laiptų, užkaborių. Bendras kiemas. Tau už sienos gali gyventi išprotėjusi madam, leidžianti naktimis muziką ir siūlanti vienuoliams pasimylėti. Migrantų rajonas. Parapinė bažnyčia, kurią aptarnauja pranciškonai, irgi priklausiusi tai vienai, tai kitai vienuolijai, tai griuvusi, tai vėl pakilusi. Seniai be remonto, prieškarinis stilius, saldžių gipsinių statulų paroda. Aštuoni kelių tautybių broliai, šio vienuolyno bendruomenė, kuria planus, kaip susidraugauti su kaimynais musulmonais. Nematyti specialios Kristaus atradimo programos sekuliariame mieste, net asmeniniame gyvenime. Gal iš pagarbos jo didybei ir laisvei, gal dėl to, kad jis jau yra ir to gana.
Sykį per savaitę, kaip įprasta vienuolynuose, – vadinamoji rekreacija, bendras pasisėdėjimas ir pasiplepėjimas, jei nori, taurelė kokio nors gėrimo. Iš šilto ir jaukaus kambario kiek įšilę vienuoliai suguža į koplyčią naktinės maldos. Didelė ir kadaise puošni patalpa dabar perdalinta pusiau, pasidariusi per didelė. Kupole žioji skylė, sienos aprūkusios, šalta. Pastatai priklauso miestui. Remontams nėra lėšų. Antai prieš mėnesį šalimais susmuko du seni namai, žuvo žmonių. Yra ir daugiau avarinių pastatų. Koplyčia dar laikysis, po aižėjančiu kupolu – Mergelės Marijos figūra. Advocata nostra, – giedama apie ją antifonoje. Negi neapsaugotų.
Vienas iš vyresnio amžiaus broliukų gražiu, skambiu balsu skaito naktinės maldos ištrauką iš Naujojo Testamento. Šv. Petro laiško žodžiai apie priešą, velnią, kuris riaumoja aplinkui ir tyko savo grobio. „Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, – aidi tamsioje įšalusioje koplyčioje. Būrelis vyrų kartoja ir kartoja Mokytojo vardą, pasiveda jam, myli. „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę“, – čia iš to paties laiško. Viskas, ko reikėtų tikėjimui ir adventui. Kad karuselė suktųsi, trauktų akis ir širdį, nešdama savo nematomus raitelius.
Atsisakau jo pėdsekio pareigų. Nenoriu matyti jo pirma laiko. Tebūnie advento šviesos ir žaidimai tik kaip maža paguoda už ištvertas dienas, kai jis nesirodė, prisakęs mylėti ir laukti. Iš kalėdinės mugės mieste parsinešame maišelį tąsių saldainių, guminukų, kaip vadina vaikai. Sulipę po kelis į vieną daiktą, neįmanoma atskirti, plėšiam su draugu iš visų jėgų, ir nieko. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, – draugui vaidenasi didingos biblinės tiesos. Saldainiai saldžiarūgščiai, ne Komunija, aišku, ne Jėzaus padauginta duona, bet skanu, juokiamės, švenčiame tai, ko negali suprasti nei pakeisti.
