Klimato katastrofos išvakarėse

Pastarojo meto gilets jaunes (geltonųjų liemenių) protestai Prancūzijoje dvelkia XVIII amžiaus pabaiga ir jos metu šalį apėmusia revoliucine dvasia. Į riaušes sparčiai pavirtusias demonstracijas paskatino šalies prezidento Emmanuelio Macrono reformos, tarp kurių yra sprendimas padidinti degalų akcizą. Nors papildomas degalų apmokestinimas yra viena efektyviausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kontrolės priemonių, žmonės mokesčių iš principo nemėgsta, ypač aplinkosauginių. Tyrimai rodo, kad net progresyvieji švedai kurį laiką buvo itin skeptiški degalų akcizo atžvilgiu (Sverker C. Jagers, Henrik Hammar, „Environmental taxation for good and for bad: the efficiency and legitimacy of Sweden’s carbon tax“, Environmental Politics, 2009, 18 (2), p. 218–237). Mokslininkai tikina, kad sistematiškai spręsti klimato kaitos problemą delsta taip ilgai, jog šiuo metu katastrofos išvengti galima nebent dedant trigubai didesnes pastangas. Akims krypstant į Katovicus, kur šiuo metu vyksta 24-oji Jungtinių Tautų klimato konferencija, kyla klausimas, ar pagaliau bus sudarytas efektyvus veiksmų planas spręsti pagrindinę problemą, kuri nebėra vien tik ekologinė, bet jau seniai virto ir politine, ar vėl bus apsistota ties skambia retorika ir teisiškai menkai įpareigojančiais nutarimais.

Visuotinis atšilimas kaip kolektyvinio

veiksmo dilema

Klimato kaitos sprendinių paieškos yra, ko gero, didžiausia pasaulį kada nors ištikusi kolektyvinio veiksmo problema. Viena valstybė, kad ir sudėjusi visas pastangas, jos neišspręs, net jeigu tai būtų viena iš pasaulio galiūnių. Prancūzijos patirtis puikiai iliustruoja, ko gali tikėtis politiniai lyderiai, imdamiesi rimtų priemonių Žemės, pasaulinės tautų šeimos, ateities kartų ir kitų „globalių abstrakcijų“ labui. Tokie motyvai vidutiniam rinkėjui dažnai nėra prioritetiniai, kai gyvenimas galėtų būti geresnis čia ir dabar. Jį retai išgąsdins ir tyrėjų piešiamos niūrios 2100 m. prognozės, kai visuotinis atšilimas bus suniokojęs pagrindines ekosistemas ir paskandinęs ne tik Indijos ir Ramiojo vandenynų salas, bet ir tokius miestus kaip Majamis ar Mumbajus. O kur dar keliais milijardais išaugęs gyventojų skaičius, planetą paversiantis dirbamos žemės ir maisto išteklių stokojančia dykyne kaip filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (Robin McKie, „Portrait of a planet on the verge of climate catastrophe“, The Guardian, 2018 m. gruodžio 2 d.). Nepaisant to, aplinkosauginiai mokesčiai dažnai yra matomi kaip legitimumo stingantys instrumentai, be to, ne visuomet pasitikima jų efektyviu perskirstymu.

Kolektyvinio veiksmo logika remiasi grupių teorija ir yra gana elementari: mažose grupėse užsiimti free riding yra sunku, nes kas nors labai greitai pastebės, kad naudojiesi viešomis gėrybėmis niekuo prie to neprisidėdamas (lietuviškai free riding kartais vadinama nemokančio problema). Kas kita yra su didelėmis grupėmis, tokiomis kaip… visa žmonija. Norintieji išvengti Macrono likimo – būrio smurtaujančių piliečių ir nepatenkintų verslininkų – prie viešojo gėrio prisidėti neskubės. Yra bent du būdai spręsti kolektyvinio veiksmo dilemą: didesnę grupę suskirstant į mažesnes arba įkuriant aukštesnę instanciją (Elinor Ostrom, Governing the Commons, Cambridge University Press, 1990). Kaip šie būdai atrodytų visuotinės kovos su klimato kaita atžvilgiu? Pirmasis būdas vargu ar naudingas – pasaulinė šeima ir taip yra suskirstyta į mažesnes grupes: regionines institucijas, valstybes, miestus ir kitus vienetus, kurie patys savo viduje nesusidoroja su visokio plauko kolektyvinio veiksmo dilemomis. Antrasis būdas, aukštesnės instancijos įkūrimas, ne kartą išbandytas tarptautinių klimato kaitos suvažiavimų ir sutarčių forma. Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje priimtas Kioto protokolas, nustatantis bendras kovos su klimato kaita taisykles. 2009 m. vyko Kopenhagos klimato konferencija – joje labai aiškiai identifikuotas visuotinis atšilimas kaip politinė problema. Na, o 2015 m. Paryžiaus klimato susitikimo laukta kaip momento, turėjusio realizuoti visus ankstesnius pažadus ir pagaliau suteikti konkretumo. Kas išėjo vietoj to? Universali ir gan paviršutiniška deklaracija, nurodanti valstybėms pačioms nustatyti, kiek ir kaip jos gali (ar nori) prisidėti, vėliau iš jos pasitraukė JAV, vienos pagrindinių atmosferos teršėjų. Šiuo metu susitikime Katovicuose dalyvaujančius politikus lydi ypač niūrios klimato mokslininkų prognozės. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija šį spalį pateiktoje ataskaitoje teigia, kad klimato katastrofa įvyks greičiau, negu tikėtasi, – per kelis dešimtmečius – ir kad neigiami visuotinio atšilimo padariniai jaučiami jau dabar.

Kas kenčia?

Prancūzai nenori brangesnio kuro ir viskas, nors klimato kaita jau seniai nėra koks paslaptingas „baubas“, kuriuo taip stropiai grasino buvęs JAV viceprezidentas Alas Gore’as. Štai lietuviai jau spėjo priprasti prie šlapių žiemų ir 30 laipsnių temperatūros vasaromis. JAV vyriausybė praneša, kad iki 2100 m. šalies BVP dėl visuotinio atšilimo gali kristi daugiau negu 10 proc. („Fourth National Climate Assessment“, 2018). Bet ne šios valstybės dėl klimato kaitos kentės labiausiai, o besivystančios, pavyzdžiui, Bangladešas, Pakistanas ar Egiptas. Nors šiai tendencijai nemažą įtaką daro ekonominiai, infrastruktūriniai veiksniai, besivystančios pasaulio valstybės nuo klimato kaitos jau kenčia ir kentės būtent dėl savo geografinės padėties.

Turtingesnės valstybės, tokios kaip Prancūzija, kenčia nebent dėl to, kad jų vyriausybės bando kažką daryti. Vieno gilets jaunes entuziasto žodžiais tariant: „Valstybė pavogė iš prancūzų pinigus. Atėjo metas juos grąžinti“ (Leigh Thomas, Emmanuel Jarry, „ʻState of insurrection’ as fuel tax riots engulf central Paris“, Reuters, 2018 m. lapkričio 30 d.).

O kas tada grąžins stabilią planetos atmosferą dabartinėms ir ateities kartoms?

– – –

Pastaba: tekstas rašytas gruodžio 2 d., nuo šios datos kai kurie įvykiai galėjo pasikeisti.