Įsivaizduoju, vadinasi, esu

Kristupas Sabolius. Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija. V.: Vilniaus universitetas, 2012. 282 p.

Filosofo Kristupo Saboliaus knyga „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, išleista 2012 metais, bėgant laikui įgyja vis didesnį svorį, todėl ši recenzija nėra pavėluota. Turint omenyje, kad knyga, parengta disertacijos pagrindu, įžvalgų gilumu gali būti lyginama su Catherine Malabou knyga „Hegelio ateitis“, kuri lygiai taip pat parengta. Abi disertacijos rašytos vadovaujant dideliems filosofams: Malabou rašė pas Derrida, o Sabolius – pas Šliogerį. Matyt, buvimas garsių filosofų magnetiniame lauke turėjo kiek įtakos šių knygų sėkmei ir mąstymo originalumui, kuris daro jas išskirtines. „Įnirtingą miegą“ dėl sudėtingo konceptualinio aparato skaityti gali tik filosofinį pasirengimą turintis žmogus. Jeigu trumpai ir vaizdžiai reikėtų nusakyti, ką Sabolius daro šitoje knygoje, tai viena iš metaforų galėtų būti tokia: Nietzschė apvertė Platoną, o Sabolius apvertė britų empiristus, kurie vaizdiniją laikė blankia tikrovės kopija. Autorius plėtoja atvirkštinį diskursą, pripažindamas, kad esama savarankiško vaizduotės kūrybingumo. Kūrybinga vaizduotė kuria vaizdinius, ir jos galia leidžia Saboliui vaizduotę prilyginti Anaksimandro apeironui, pradui, arba, pridursime, kantiškai daiktų galimybės sąlygai. Šitą svyravimą tarp ikisokratikų, prie kurių grįžta ir naujosios objekto ontologijos, ir sąmonės filosofija, kuriai priklauso ir fenomenologija, aptarsime vėliau. Pasak Saboliaus, vaizduotė nėra kūrimas blankių tikrovės kopijų, kurios niekados neprilygs originalui, tai savarankiška galia ir veikla, kurianti savarankiškus vaizdinius: undines, drakonus, kentaurus, vienaragius, kurie, kaip manė Humeʼas, nėra tikrovės blyškios kopijos. Nors, kita vertus, jeigu klaustume, ir čia kol kas lieka atviras klausimas, ar vaizduotė savarankiškai kuria savo fauną ir florą, ar perkuria, imdama medžiagą iš tikrovės, tai lyg norėtųsi pripažinti, kad vaizduotė daugiau perkuria tikrovę, nes, tarkime, kentauras yra arklio ir žmogaus sintezė. Autorius moko skaitytoją tokią sintezę laikyti savarankiška tikrove. Ši knyga yra skiepas nuo empiristinio viruso.

Kiek pasikartodami pateiksime glaustą Saboliaus traktato pagrindinį argumentą: Vakarų filosofijos tradicijoje vyravo vaizdo metafizika, kai vaizdas laikomas blyškia ir nepatikima vaizduotės objektų kopija, liudijančia degradavusią tikrovę. Tokie vertinimai kyla iš to, kad pasaulio objektai yra pranašesni už sąmonės procesus. Vaizdo metafizika vaizdą paverčia daikto kopija, egzistuojančia kaip pats daiktas. Taip įsivaizdavimas prilyginamas iliuzijai, tam, kas stokoja realybės. Tad nepastebima kūrybingosios sąmonės akto performatyvi vertė. Fenomenologinė laikysena, kreipdama dėmesį ne į objektus, bet į sąmonės fenomenus, užtikrina jautrumą vaizdams. Mentaliniai pavidalai nesisieja su objektais kaip kopijos su originalais. Vaizdams būdinga kitokia nei išorinio daiktų pasaulio organizacija, todėl vaizdai gali būti aptariami tik siejant su tuo, kas įvardijama sąmonės intencionalumu (p. 47–49).

Iš pradžių suformuluosime tokį poleminį prieštaravimą ir mėginsime pažvelgti, kaip autorius jį sprendžia. Sakykime, yra toks tariamas prieštaravimas: viena vertus, Sabolius sako, kad vaizduotė yra Anaksimandro apeironas – pradas, iš kurio išauga vaizdinija, kita vertus, pripažįsta, jog vaizduotė suteikia homeopatinį šansą, kai regimybė įveikiama regimybės burtais ir išeinama į tikrovę. Vaizduotė kuria savarankišką tikrovę, o pasaulis yra tik akstinas vaizduotei ir, atsispyrusi nuo jo, vaizduotė pradeda savarankiškai dirbti. Bet kaip suderinti vaizduotę kaip daiktų pradą ir tą vaizduotės homeopatinį šansą, kai ji išveda į tikrovę? Mąstant šitas Saboliaus mintis ir apskritai bendrą knygos įspūdį, kyla tokia mintis, kad autoriaus vaizduotę galima prilyginti tam transcendentaliniam laukui, kuris veikia panašiai kaip ankstyvojo Heideggerio transcendentalinis įrankiškumas. Heideggerio atveju turime parankų daiktą – įrankį, tačiau per parankumą išeinama į patį daiktą, kuris buvo įrankis. Sabolius teigia savarankišką, kūrybinę vaizduotės galią kurti įvairias vaizduotės būtybes. Autorius pradeda ten, kur baigia Heideggeris traktate „Kantas ir metafizikos problema“: nuo transcendentalinės vaizduotės, kurią Kantas išryškino „Grynojo proto kritikos“ pirmame leidime ir užmaskavo antrajame. Atrodo, kad čia yra probleminė knygos ašis, kurią autorius išsamiai išryškina ketvirtoje traktato dalyje. Viena vertus – vaizduotė kaip pradas, kita vertus – kaip transcendentalinė prieiga prie tikrovės. Sabolius randa kelią, kaip iš vaizduotės faunos ir floros išeiti į tikrovės fauną ir florą. Tad antruoju atveju vaizduotė tampa savotiška išankstine patyrimo struktūra, kuri, leisdama iš anksto susidaryti tikrovės vaizdų mitologiją, galiausiai išveda į tikrovę.

Kiekvienas filosofas turi esminį žodį, kuris tampa jo filosofijos ir asmenybės skiriamuoju ženklu. Tai Platono idėja, Hegelio Dvasia, Heideggerio Būtis, Derrida raštas, Malabou plastiškumas, o Saboliaus skiriamasis bruožas yra vaizduotė ir jo kuriama vaizduotės filosofija. Jau gretinome Sabolių su Nietzsche, bet dar kartą galime sugretinti knygos „Įnirtingas miegas“ projektą su Heideggeriu: Sabolius perrašo visą Vakarų filosofijos istoriją vaizduotės pagrindu, panašiai kaip Heideggeris perrašė Vakarų filosofijos istoriją Būties pagrindu. Anot Heideggerio, ikisokratikai dar mąstė būtį, paskui su Platonu prasideda jos užmarštis, o Heideggeris prisimena, kad Būtis užmiršta, ir pradeda ją mąstyti. Taip Sabolius perrašo Vakarų filosofijos istoriją vaizduotės pagrindu. Yra bendra visos Vakarų filosofijos istorijos tendencija – nurašyti vaizduotę tikrovės atžvilgiu, kai tikrovė yra tas tikrasis filosofo prieglobstis, į kurį jis veržiasi. Tą tikrovę Vakarų tradicija įsivaizduoja įvairiai: vieniems tai kaip empirinė tikrovė, kaip šiapusybės horizontai, kitiems kaip Platono idėja, kaip Dievas ir reikia nurimti būtent anapusybėje ar šiapusybėje, t. y. tikrovėje. Tačiau toks mąstymas užmiršo vaizduotės tikrovę. O Sabolius kalba apie šios bendros tendencijos apvertimą, kai galime kalbėti, kad mes esame apdovanoti ypatingu gebėjimu – vaizduote. Autorius ne tik apverčia šitą Vakarų filosofijos įsitikinimą nurašyti vaizduotę, bet ir perrašo visą filosofijos istoriją vaizduotės aspektu: traktate aptaria Aristotelį, Platoną, Humeʼą, Kantą, Husserlį, Sartreʼą rekonstruodamas vaizduotės kaip savarankiškos tikrovės filosofiją.

Autoriaus šio sumanymo kompanionas, pagalbininkas yra ankstyvasis Sartreʼas bei vaizduotei skirti jo veikalai „L’imagination“ ir „L’imaginaire“. „L’imagination“ galima versti kaip „Vaizduotė“, o „L’imaginaire“ – kaip „Vaizdinija“. Sabolius daugiausia remiasi antruoju Sartreʼo veikalu – „Vaizdinija“, ir jam Sartre’as labai reikšmingas. Šiaip mes Sartreʼą žinome kaip paskutinį kartezininką. Jis užbaigia tą sąmonės arba subjekto paradigmą, įsteigtą Descartesʼo. Tad galima sakyti, jog naujaisiais amžiais vyravo subjekto, arba sąmonės, paradigma, kuri pakeitė antikoje ir viduramžiais įsigalėjusią ontologinę paradigmą. Čia prisimename Descartesʼą, kuris vienam paveikslui pozavo koja pamynęs ontologo ir metafiziko Aristotelio raštus. Paskui XX amžiuje sąmonės arba subjekto paradigmą keitė kalbos paradigma, ir tai matome analitinėje filosofijoje, ypač Wittgensteino, taip pat kontinente prancūzų ir šveicarų, kai Ferdinandas de Saussureʼas pasakė, kad kalba yra autonomiška sistema, kuri nurodo ne į tikrovę, bet į kitus ženklus, kurie skiriasi vienas nuo kito ir per skirtumus konstituoja savo prasmes. Tai matome ir Vokietijoje – Heideggerio bei Gadamerio hermeneutika būtent ir yra kalbos filosofija. Prancūzų postmodernizmas didžia dalimi irgi yra kalbos filosofija ir čia itin reikšmingas Derrida, kuris rėmėsi Saussureʼu ir filosofijoje įsteigė kontekstualistinę paradigmą, teigiančią, kad prasmė suprantama iš konteksto. Galima sakyti, jog visa XX amžiaus filosofija yra kontekstualizmas – prasmė suprantama iš kalbos sistemos konteksto, o ne iš nurodymų į daiktišką referentą. Nors Sabolius ir labai daug cituoja Sartreʼą, vietomis su juo ginčydamasis, bet Saboliaus mes negalime priskirti vien tik tai sąmonės naujųjų amžių paradigmai, kurią užbaigė Sartreʼas. Autoriui vaizduotė yra homeopatinis šansas regimybės burtais įveikti regimybę ir išeiti į tikrovę. Kiek jis kalba apie išėjimą į tikrovę, tai tiek yra daugiau XXI amžiaus mąstytojas ir jį galima sieti su tais naujaisiais realistais: Meillassoux bei kitais. Saboliaus pozicija – tai mėginimas suderinti dvi filosofines kryptis: viena vertus, naująsias objekto ontologijas ir, kita vertus, sąmonės filosofiją, kai nesitapatinama nei su viena, nei su kita, o esama kažkur viduryje. Jeigu sakysime, kad XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių filosofija pasidalija į dvi stovyklas – neopostmodernistus, kuriems įtaigiausiai atstovauja Malabou, ir naujuosius realistus, teigiančius įvairias objekto ontologijas, tai Sabolius yra kažkur per vidurį.

Bet Sabolių galima gretinti ir su Derrida dėl to, kad jis nori pasipriešinti Vakarų racionalistinei ir logocentristinei tradicijai. Konkrečiai Derrida išryškina raštą, jog logocentrizmas buvo fonocentrizmas, ir išstumia raštą, kaip Sabolius sakytų, tradicija išstumia vaizduotę. Kaip Derrida nori raštą integruoti į filosofiją, taip Sabolius nori integruoti vaizduotę. Pasipriešinimas logocentrizmui atrodo sėkmingesnis Saboliaus, kuriančio vaizduotės filosofiją, nei Derrida – rašto pagrindu. Vaizduotė kaip fenomenas yra labiau antiracionalistinis, antilogocentristinis, daugiau remiasi spontanišku žmogaus sielos, proto ar sąmonės kūrybingumu ir negali būti redukuotas į racionalistines schemas. Vaizduotė didžia dalimi yra paslaptis, kaip mes sukuriame vaizdinius, pavyzdžiui, apskritai literatūrą ir meną. Konkrečiai literatūroje realistinė ir autobiografinė kūryba yra iš dalies antrinė, o ne vyraujanti. Anglosaksų šalyse dominuoja mokslinė fantastika ir fantasy – tai yra vaizduotės vaisiai.

Saboliaus poziciją galima nusakyti kaip vaizdo metafizikai priešpriešinamą vaizduotės metafiziką. Jau minėjome knygos autoriaus mintį, kad vaizduotė yra kaip Anaksimandro apeironas – pradas, iš kurio išauga vaizdinių fauna ir flora. Sabolius dar siūlo tokią gan radikalią mintį – pripažįsta sąmonės procesualumą, kalba apie patyrimo srautą, o ne apie sąmonę kaip dekartišką mąstantį daiktą, joje nieko nėra fiksuota, ji yra nuolatinis srautas. Autorius pateikia mįslingą teiginį, kad daiktas yra veiksmas. Pacituosime Saboliaus gan reljefiškos ir plastiškos filosofinės prozos ištrauką: „Vaizdas nėra daikto kopija, jis yra kitokia intencija. [...] Belieka pridurti, kad jei vaizdą suvoksime ne kaip daikto kopiją, bet kaip intenciją, paradoksaliai galėsime pakeisti ir patį daikto suvokimą. [...] Ne tik vaizdas nėra daiktas, bet ir daiktas nėra daiktas. Arba kitaip – ir vaizdas, ir daiktas yra veiksmas“ (p. 87). Kaip suprasti šį mįslingą teiginį, kad „daiktas yra veiksmas“? XXI amžiuje daiktus galime išgelbėti tik tada, kai postuluojame jų vyksmingumą, kai daiktai yra įvykiai, o ne substancinės duotys. Sabolius šitai suvokia. Aišku, mes neturime taip tiesmukai suprasti teiginio, jog daiktas yra veiksmas, mes ką nors atliekame, pagaminame daiktą ir t. t. Bet XXI amžiuje išgelbėti daiktiškumą – tai pripažinti daiktų vyksmą, o ne daiktus kaip stabilias metafizines duotis. Daiktai yra įvykiai, o ne substancijos. Kai postuluojame daiktus kaip stabilias metafizines duotis, tai nukrypstame į naivųjį realizmą, o šis Saboliaus traktatas yra geriausias priešnuodis prieš naivųjį realizmą. Autorius teigia, kad vaizduotė yra prieiga prie tikrovės, o kadangi yra patyrimo srautas, mes esame nuolatiniame patyrimo sraute, tai daiktai yra vyksmas. Sabolius neužsidaro sąmonėje, bet eina į tikrovę – jis kažkur tarp tikrovės ir sąmonės, tarp Husserlio, Descartes’o ir Kanto iš vienos pusės ir Meillassoux iš kitos pusės. Nepostuluoja dogmatiškai daiktų, bet teigia homeopatinį šansą, jog mes galime iš vaizduotės išeiti į daiktus (vaizduotė kaip prieiga prie daiktų), tad Sabolius nėra naivusis realistas. Nepostuluoja naivių daiktų duočių kaip substancijų, o pripažįsta daiktų vyksmingumą, kad daiktas yra įvykis, galbūt jis išsitęsęs laike. Pavyzdžiui, medis yra įvykis, auga šimtą ar kelis šimtus metų, bet jis nuolat auga, nuolat vystosi. Nežinau, ar aš gerai supratau šią Saboliaus mintį, kad daiktas yra veiksmas, o ne substancinė duotis. Kuo autoriaus tikrai negalima apkaltinti, tai naiviuoju realizmu, dogmatišku tikrovės teigimu. Šiuo požiūriu jis susisieja su Meillassoux, kuris irgi sako, kad mes liekame pokantiškais, pokritiškais mąstytojais, t. y. ne dogmatiškais, bet siekiame išeiti į tikrovę. Sabolius kažką daro panašiai – jis postuluoja vaizduotę kaip tam tikrą transcendentalinį horizontą, kaip transcendentalinį lauką, pripažįsta vaizduotės transcendentalumą. Vaizduotė kuria daiktus, numatydama, kas bus. Šiuo požiūriu turi tą pačią transcendentalinę galią konstruoti tikrovę, kaip turėjo ir Kanto protas. Sabolius „Įnirtingame miege“, kurdamas vaizduotės filosofiją, siūlo dviejų viena kitai oponuojančių tradicijų sintezę: sąmonės filosofijos ir naujųjų objekto ontologijų, kaip Kantas „Grynojo proto kritikoje“ pasiūlė britų empiristų ir prancūzų racionalistų sintezę. Dabar, jei klaustume, o kaip įsivaizduoti tą tikrovę, apie kurią kalba kaip apie homeopatinį šansą regimybę įveikti regimybės burtais, tai galima sakyti, kad Sabolius nėra daiktų metafizikas, jis išeina į patyrimo srautą, ir šiame sraute daiktai yra vyksmai. Anot Saboliaus, ir vaizduotė yra procesuali, ir sąmonė yra procesuali – nėra jokios stabilios duoties, kurią mes galėtume postuluoti dogmatiškai, – viskas yra vyksme. XXI amžiuje daiktai yra ne substancijos, bet vyksmas arba įvykiai.

Sabolius savo traktate labai dažnai vartoja terminą „sąmonė“. Tačiau sąmonė nėra toks neproblemiškas dalykas. Tai jau pastebėjo Wittgensteinas ir Heideggeris. Sąmonė uždaro mus solipsizme: ji visada yra mano sąmonė, jai patyrimas visada yra mano patyrimas. Sabolius šio solipsizmo išvengė per vaizduotės homeopatinį šansą regimybę įveikti regimybės burtais. Jis sako: „Vadinasi, vaizduotė mums leidžia neatitrūkti nuo pasaulio ir išvengti solipsizmo“ (p. 185). Autorius vaizduotę vaizduoja kaip vidujybės ir išorybės, sąmonės ir tikrovės, kartezianizmo ir empirizmo tarpininkę. Plėtodamas vaizduotės filosofiją, Sabolius atlieka panašų vaidmenį, kurį atliko Kantas Vakarų filosofijoje. Kantas buvo prancūzų racionalistų ir britų empiristų arbitras, o Sabolius yra sąmonės paradigmos, kartezininkų – Kanto, Husserlio ir Sartreʼo – ir naujųjų realistų arbitras. Taip jis mėgina rasti sprendimą tarp šių dviejų mokyklų. Pačiam Meillassoux koreliacionizmas, atėjęs iš Kanto, tam tikra prasme yra nepriimtinas, jį atmeta, nors pripažįsta, kad mes negalime jo aklai išsižadėti, turime būti pokritiniais filosofais ir nebūti naiviaisiais realistais. Saboliui vaizduotė yra ta sritis, kuri leidžia tam tikru būdu išvengti dviejų kraštutinumų: arba naiviojo realizmo, arba sąmonės filosofijos. Jis rašo savo traktatą kaip tam tikras arbitras, kuris apima šias abi filosofines mokyklas. Konstatavome, kad sąmonės filosofijos didžiausia aklavietė yra solipsizmas. Sąmonės filosofija niekada iki galo neišspręs kitų sąmonių (other minds) problemos. Kita sąmonė bus tik alter ego, anot Husserlio. Nors Sabolius labai dažnai vartoja terminą „sąmonė“, solipsistine aklaviete jo negalime apkaltinti, nes jam vaizduotė yra prieiga prie pasaulio.

Abejonių kiek sukėlė knygos penktos dalies skirsnis „Karaliaus Mido auksas, arba vaizduotė ir sapnas“. Ten Sabolius cituoja Sartreʼo karaliaus Mido mito interpretaciją: prie ko prisiliečia transformuojanti, modifikuojanti vaizduotė kaip karaliaus Mido rankos, viską perkuria. Žinome legendą apie karalių Midą, kai Dioniso paprašė išpildyti vieną jo norą – karalius panorėjo, kad viskas, prie ko prisiliestų, virstų auksu. Sabolius interpretuoja šitą mintį ir kalba apie sapną, kuris visą laiką perkuria tikrovę ir paverčia vaizduotės auksu. Kita vertus, yra antroji karaliaus Mido mito pusė: karalius Midas mirė iš bado, nes nieko negalėjo valgyti, mat prie ko prisiliesdavo, viskas virsdavo auksu, o auksas nevalgomas. Sabolius nėra solipsistas, bet šitas karaliaus Mido aukso mitas nusako sąmonės filosofiją, su kuria autorius griežtai nesitapatina. Prie ko sąmonė prisiliečia, viską paverčia savo savastimi. Tad reikia ieškoti prieigos prie tikrovės, kuri leistų praturtinti sąmonę, kad ji vėl galėtų imti iniciatyvą iš tikrovės ir kurti įvairių galimybių pasaulius. Gal vienintelį priekaištą knygos autoriui būtų galima daryti dėl to, kad joje pateikiama tik dalinė karaliaus Mido mito interpretacija – tai viską perkurianti, modifikuojanti ir transformuojanti vaizduotė. Jeigu užsidarytume tik solipsistinėje vaizduotėje, tai subjektą gali ištikti karaliaus Mido likimas. Bet Sabolius nėra metodologinis solipsistas, jis yra tarp kartezininkų ir naujųjų realistų. Kalba apie išėjimą į tikrovę atlieka tam tikra prasme arbitro vaidmenį ir kuria bendrą vaizduotės teoriją.

Knygos solidžiausia interpretacija yra ketvirtoje dalyje, skirtoje Kantui. Sabolius – išskirtinis filosofas dėl to, kad yra labai geras lingvistas. Studijavo klasikinę filologiją ir skaito lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių, anglų bei italų kalbomis. Taigi gali dirbti su šaltiniais, ne tik su jų vertimais. Jei filosofas skaito šaltinius originalo kalba, tai išvengia vertėjų klaidų, pats ima originalius terminus ir kalba apie juos. Saboliaus interpretacijos yra autentiškos, kartais net varginančios, kaip, pavyzdžiui, ketvirtoje dalyje, skirtoje Kantui. Tai labai korektiškas filosofas. Jis nieko neteigia dogmatiškai, nieko neteigia neapsižiūrėjęs, neapsidraudęs.

Sabolius sako: „Vaizduotės pasaulis yra visų numanomų galimybių pasaulis – čia vaizduotė perima iniciatyvą iš tikrovės“ (p. 141). Šiuo požiūriu vaizduotė yra solipsistinės sąmonės ir tikrovės tarpininkė – ji gali kurti savo fauną ir florą kaip Lovecraftas ir sudaryti įvairių galimybių pasitelkdama begalinį vaizduotės kūrybingumą. Literatūros istorija neturi pabaigos. Nors XX amžiuje buvo teigiama, kad filosofija baigėsi, bet vis dėlto tai nėra korektiška mintis, tai dar labiau negalima postuluoti literatūros pabaigos, nes, panaudojant begalinį vaizduotės kūrybingumą, atsiranda kas nors nauja. Sukuriama naujų knygų, ir tai tęsiasi be galo. Šitai liudija ir Saboliaus traktatas.

Baigiant norėtųsi grįžti į pradžią ir keletą žodžių tarti dėl recenzijos pavadinimo. Mes gyvename tokiais laikais, kai filosofijoje formalią refleksiją keičia vaizduotė ir kūrybingumas, nors neatmetamas ir protas. Filosofai – nuo Descartes’o iki Husserlio – orientavosi į refleksiją, ir pagrindinis principas buvo: mąstau, vadinasi, esu. Po Nietzschės filosofijoje įsivyrauja kitas principas: įsivaizduoju, vadinasi, esu. Dar Platonas sakė, kad nefilosofuoja dievai, išminčiai ir kvailiai. Filosofuoja tie, kurie išminties neturi, bet jos siekia. Rytuose gyvuoja išminčiaus tipas, dalijantis patarimus, kaip suktis šioje ašarų pakalnėje. Vakarų filosofijoje įsivyravo kūrybingo teoretiko tipas. Jis kuria įvairias filosofines teorijas, galinčias patį neįtikimiausią tikrovės aspektą paversti filosofine teorija. Tokiam filosofui būtina filosofinė vaizduotė, kuri padeda išrasti naujų konceptų ir kurti teorijas. Tad po Nietzschės ir Deleuze’o filosofijoje įsigali vaizduote apdovanoto išradėjo tipas. Džiugu, kad šis filosofijos raidos aspektas yra aptartas lietuviškai išsamia, vaizdinga, kūrybingai parengta ir sistemine knyga.