Frankenšteinas Bagdade, arba Tikrojo monstro beieškant

Ahmed Saadawi. Frankenšteinas Bagdade. Romanas.
Iš anglų k. vertė Matas Geležauskas.
Klaipėda: Liūtai ne avys, 2018. 304 p.

„Jis gyvas!“ – sušuko daktaras Frankenšteinas, kai jo sukurta būtybė pagaliau sukrutėjo. Taip iš 1931 m. nufilmuotos nespalvotos Mary Shelley romano „Frankenšteinas“ ekranizacijos į popkultūros sferą nužengė modernus siaubūnas. Monstro vaidmenį atlikęs ir siaubo filmų legenda tapęs Borisas Karloffas sukūrė ikoninį tipažą, kurį atpažįsta net žmonės, niekada nematę paties filmo.

Ahmedo Saadawi romanas „Frankenšteinas Bagdade“ kaip tik priešinasi šiam ikoniniam atvaizdui. Vienas iš kūrinio veikėjų tarsi netyčia prasitaria, kad Bagdado gatvėse matyta būtybė primena 1994 m. filme „Merės Šeli Frankenšteinas“ monstrą suvaidinusį Robertą De Niro. Jau filmo pavadinimas išduoda, kad atkreipiamas dėmesys į originalų tekstą, kuriame pabaisa galėjo aiškiai artikuliuoti savo neapykantos motyvus. B. Karloffas, kaip ir visos kitos modernios knygos ekranizacijos, atėmė iš siaubūno subjekto teises ir privertė žiūrovus pamiršti ne tik jo vardą, bet ir tai, jog originaliame kūrinyje jis naikina sąmoningai. Taip režisierius Kennethas Branaghas naujai aktualizavo Mary Shelley būtybę, kuri originaliame tekste turėjo Adomo vardą.

Su šia subjektyvumo idėja žaidžia ir A. Saadawi. Jo monstras, neatsitiktinai pavadintas „bevardžiu“, sąmoningai apibrėžia save: „Visuomenė mane pavertė nusikaltėliu ir monstru, šitaip prilygindama tiems, kuriems siekiu atkeršyti“ (p. 156). Tačiau pirmą kartą bevardis prašneka tik romano viduryje, kai išpažintį į diktofoną įrašo jo kūrėjas Hadis. Skaitytojas, kaip ir romano veikėjai, apie bevardį sužino iš šio mistinio triksterio, vietinėje kavinėje pasakojančio neįtikėtinas istorijas. Pavyzdžiui, vienoje scenoje Hadis teigia asmeniškai pažįstantis Irako prezidentą. Toks neaiškumas persmelkia knygos naratyvą, todėl belieka abejoti bevardžio realumu, nors lavonų krūvos, kurias po savęs palieka monstras, tik didėja.

Romano fabula pasakojama iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Taip kuriamas apgaulingas pasaulis, kur neaišku, kas yra tiesa, o kas melas. Vienoje knygos scenoje pagrindinis veikėjas žurnalistas Machmudas išgirsta perspėjimą, kad jis negali pasitikėti savo boso meiluže, o kitoje scenoje meilužė teigia, jog jis negali pasitikėti savo bosu. Abejonę kelia ne tik bevardžio, Hadžio ar kitų veikėjų žodžiai, bet ir pats istorijos pasakotojas. Akivaizdu, kad jis neturėtų priklausyti romano pasauliui, nes užima visa žinančio objektyvaus pasakotojo poziciją – jis atspėja, ką galvoja veikėjai, kas parašyta slaptuose pranešimuose arba kur, kada ir kokioje mašinoje bus paslėpta gatvėje sprogsianti bomba. Tačiau knygos pabaigoje jo autoritetas panaikinamas, nes kyla įtarimas, kad tai tik dar vienas subjektyvius žaidimus žaidžiantis triksteris.

Sunkumą kelia ir romano žanrinis apibrėžimas. Viename Vilniaus knygyne šis kūrinys atsidūrė fantastikos lentynoje. Tačiau knygą taip pat sėkmingai galima priskirti siaubo žanrui. Anot kino kritikės Vivian Sobchack, siaubo žanro monstrai (monsters) ir mokslinės fantastikos būtybės (creatures) pasižymi skirtingomis savybėmis. Monstras kelia moralinę dilemą, nes jis kažkuo panašus į žmogų. O mokslinės fantastikos būtybė – didžiulė skruzdė, robotas ar pan. – yra gamtos, kurią dažniausiai pakeičia žmogus, kerštas. Net jei monstras kuriamas pagal mokslinės fantastikos kanonus (pavyzdžiui, nuo radiacijos mutavęs mokslininkas), visų pirma atkreipiamas dėmesys ne į moralinę dilemą, bet į fizines savybes. Kalbant paprastai, siaubo žanro monstras yra slepiamas, o mokslinės fantastikos būtybė demonstruojama.

M. Shelley „Frankenšteinas“ yra tobulas abiejų galimybių pavyzdys – jam būdingas tiek mokslinis, tiek moralinis pagrindas. Rašytojos klasikinis romanas dažnai įvardijamas kaip distopija, kuri iškelia mokslo transgresijos pavojų – pasitelkus mokslą sukuriama būtybė, kerštaujanti ją sukūrusiam žmogui. Beje, viena iš žymiausių romano interpretacijų teigia, kad romane nagrinėjamos industrializmo ir iš jo kylančios gamtosaugos problemos. Tačiau originale Adomas kelia ir moralinį klausimą, nes jis akivaizdžiai yra priartėjęs prie tobulo žmogaus atvaizdo. Neatsitiktinai pirmojo angliško leidimo iliustracijose Adomas vaizduojamas kaip gražuolis, o ne kaip iš skirtingų dalių susiūtas monstras.
M. Shelley monstrą sukūrė mokslas, tačiau plėtojantis naratyvui jis pradeda kelti ir moralinę dilemą.

Šią logiką dar labiau apsunkina „Bagdado Frankenšteinas“. Savo monstrą Hadis surenka postinvaziniame Irake, kur gatvių kovos tarp JAV ir vietinių kovotojų atveria galimybę susirinkti laisvas ir jau niekieno nenaudojamas kūno dalis. Karas kaip tik reprezentuoja mokslinį naikinimo progresą. Tačiau gyvybę bevardžiui įkvepia džinai – bent jau taip teigia vienas valstybinis Irako žynys. Darosi neaišku, ar bevardis gimsta iš karo sukurto pragaro, ar iš mistinio baimę keliančio džino įkvėpimo.

Įdomu tai, kad taip romano autorius naujai aktualizuoja ilgai pamirštą Frankenšteino modelį. Rašant šią apžvalgą, kinematografinės žvaigždės susidėliojo taip, kad po šimtmečio pagaliau visiškai atkurta ir vizualiai atnaujinta pirmoji
M. Shelley kūrinio ekranizacija. 1910 m. Thomo Edisono kompanijos išleistame filme monstras atsiranda iš dviprasmiškos mokslo ir mistikos simbiozės. Į universitetą išvykęs jaunasis daktaras Frankenšteinas alcheminėmis priemonėmis sukuria pabaisą, taip pat gebančią aiškiai save apibrėžti, – pamatęs daktaro žmoną, jis jaučia pavydą. Filmo atomazgoje monstras ištirpsta priešais veidrodį, tačiau jo atvaizdas lieka matomas tol, kol prie veidrodžio prieina pats daktaras Frankenšteinas. Kaip tik čia ir keliamas moralinis žmogiškumo klausimas. Kaip knygoje „Religija ir jos monstrai“ paklausė teologas Timothy K. Bealas: ar vaidindamas Dievą žmogus galiausiai nepradeda vaidinti monstro?

Identišką klausimą savo romane kelia ir A. Saadawi. Tačiau rašytojas atkreipia dėmesį į politinį šios dilemos aspektą. Hadis aiškina, jog bevardį sukūrė tam, kad „su juo nebūtų elgiamasi kaip su šiukšlėmis, kad jis būtų gerbiamas, kaip ir kiti mirusieji, ir tinkamai palaidotas“ (p. 37). Hadžio žodžiai nurodo būseną, kai nežinoma, kaip reikia reaguoti į trauminę patirtį. Taigi romane keliamas klausimas, kaip turėtume vertinti patį postinvazinį Iraką. Juk tai yra demokratinė valstybė, kur vis dar egzistuoja griežta klanų sistema. Ji yra ir moderni, ir antimoderni – savotiškas politinis monstras. A. Saadawi sukurtas Frankenšteinas yra simbolis, kuris reprezentuoja karą patyrusią ir staigiai neoliberalią ekonomiką įsivedusią valstybę. Tačiau ši nauja santvarka brutaliai įgyvendinama iš šalies, nekreipiant dėmesio į visus demokratinės bendruomenės formavimosi procesus ar vietinių žmonių papročius. Naujas Irakas tiesiog susiuvamas iš pašalinių gabalų ir atplaišų, todėl jis tegali tapti monstru, kovojančiu dėl savo subjektyvumo teisės.

Prisipažinsiu, kad šiam romanui nebuvau pasiruošęs. Prieš pradėdamas jį skaityti, tikėjausi, kad tai bus įdomi ir neįpareigojanti politinė satyra ar groteskas. Štai kodėl šis romanas kažkiek mane nuvylė. Tačiau tai yra mano paties problema, nes kūrinys pasiūlė žymiai daugiau, nei tikėjausi. „Frankenšteinas Bagdade“ yra nevienareikšmis ir sudėtingas romanas, kuris priverčia galvoti ir abejoti. O kaip tik galvoti mes dažnai nenorime.