Filosofas, kuris išrado žodį „idiosinkratiškas“
Su Slavojumi Žižeku kalbasi Anja Steinbauer
– Taigi, profesoriau Žižekai…
– Nevadinkite manęs profesoriumi, jei nenorite, kad jus užmuščiau. Jaučiuosi taip nepatogiai, kai kas nors pavadina mane profesoriumi. Kur yra profesorius? Turiu didelę problemą su bet kokiais oficialiais titulais ir panašiai. Kai kas nors pavadina mane profesoriumi, automatiškai priimu tai kaip ironiją.
– Akivaizdžiausias faktas apie jus yra tai, kad esate ne tiesiog filosofas, o garsus filosofas – retas dalykas. Ką jums reiškia būti garsiam? Ar šlovė svarbu?
– Pirmiausia šlovė yra labai reliatyvi. Kaip žinote, turiu daugybę priešų: žmonės, manantys, kad esu tiesiog klounas, žmonės, manantys, kad po mano linksmu būdu slypi kažkokia protofašistinė ar stalinistinė dimensija ir panašiai. Tad manau, kad mano vadinamasis garsumas tėra būdas laikyti mane atokiau ir neįsitraukti rimtai į tai, ką darau. Kuo labai didžiuojuosi, tai… žinote mano knygą „Mažiau negu niekas“, tą, kuri yra beveik Biblijos apimties? Jos pardavimai buvo geri. Tai man teikia vilties, kad vis dėlto publikos nuvertinti neturėtume. Leidėjai spaudė mane parašyti mielą bestselerį apie Donaldą Trumpą. Kodėl turėčiau? Kaip žmogus jis nėra įdomus; jis yra nuobodus idiotas.
– Bet ar jums neramu, kad jūsų knygos tampa kavos stalelio knygomis? Žinote, žmonės jas perka, bet neskaito.
– Taip, tačiau ne tik kavos stalelio knygos neskaitomos. Imkite didžiuosius bestselerius, klasiką; žmonės juos perka, tačiau taip pat niekas iš tiesų jų neskaito. Kaip pavyzdį paimkite Johno Rawlso „Teisingumo teoriją“ – Niujorke pažįstu žmonių, parašiusių knygą apie Rawlsą, bet privačiai jie man prisipažino, kad nebuvo jo skaitę. Ir manau, kad jie teisūs, nes, nelaimei, Rawlsas rašo taip, jog tikrai gali sutrumpinti iki 50 puslapių ir nedaug teprarasi. Turiu šiokių tokių įtarimų, kad tam tikra prasme panašiai yra su Hegeliu. Kalbant apie jo „Logiką“, abejoju, kad žmonės iš tiesų ją skaito, bet tam tikru atžvilgiu nemanau, jog tai svarbu. Ar skaitėte nuostabią prancūzų autoriaus Pierre’o Bayard’o knygą pavadinimu „Kaip kalbėti apie knygas, kurių neskaitėte?“ Prancūziško stiliaus viršūnė, tai nėra tiesiog ironija. Jis rimtai žiūri į tai, kad knygos apie tam tikrus autorius yra parašytos žmonių, perskaičiusių ne viską, kas jų parašyta. Jis sako, jog turėtum susitelkti į vieną ypatybę ir tada leisti, kad ta viena ypatybė nuspalvintų visą tavo požiūrį. Tai yra vienintelis būdas pagaminti kažką tikrai nauja. Tai filosofijos paradoksas – neprivalai skaityti visko. Jei žinai per daug, tiesiog susipainioji.
[...]
– Ką, jūsų manymu, filosofija gali ir turėtų daryti mūsų laikais ir ar Hegelis yra ypač reikšmingas?
– Neabejotinai. Galbūt šiandien ne laikas bandyti pakeisti pasaulį, bet verčiau atsitraukti, būtent mąstyti. Mums šiandien reikia materialistinio apvertimo nuo Marxo atgal prie Hegelio. Subtiliu būdu Hegelis yra daug labiau materialistas nei Marxas. Žinote, kuris Hegelis man patinka? Kai jis savo „Teisės filosofijoje“ sako: „Minervos pelėda pakyla tik vakare.“ Šiame paprastame sakinyje slypi įprasta pretenzija, jog Hegelis buvo konservatorius, kurio „Teisės filosofija“ propagavo vos ne protofašistinę visuomenę. Kai Hegelis sako, kad tam tikra istorinė tvarka gali būti suprasta tik jos laikui beveik pasibaigus, ar jūs iš tiesų manote, jog Hegelis buvo toks idiotas, kad nežinojo, jog tas pats galioja ir jo „Teisės filosofijai“? Jis nevaizduoja sistemos, kaip mūsų visuomenė turėtų atrodyti. Jis vaizduoja situaciją, kurios laikas jau praėjęs, ir jis tai žinojo. Mūsų situacija yra daug panašesnė į Hegelio nei į Marxo. Marxas vis dar tikėjo kažkokia minimalia teleologija; kad mes esame kritiniame taške, kuriame tebėra proletariato revoliucijos ar visuotinio išganymo galimybė, jei ne būtinybė, o Hegelis savo situaciją suvokė kaip postrevoliucinę. Imkime Prancūzijos revoliuciją; tam tikra prasme ji nepasisekė, bet Hegelis yra čia, kad ją perimtų. Visa jo minties problema yra ne pasakyti, kad Prancūzijos revoliucija buvo šlamštas, tačiau kaip, nepaisant katastrofiškų pasekmių, išlaikyti jos palikimą gyvą. Ir aš manau, kad mūsų situacija yra tokia pati; XX amžiaus radikalios emancipacijos bandymai nepasisekė. Turime atsisakyti marksistinės metaforos, kad mes važiuojame istorijos traukiniu. Marksistai mėgsta sakyti, kad net jei laikai tamsūs, galime matyti šviesą tunelio gale. Ir man patinka ironiškai sakyti: „Taip, šviesa yra, bet tai šviesa kito atvykstančio traukinio.“ Tad tai mūsų situacija ir Hegelis tai žinojo. Ji atvira; negalime kurti jokių planų.
[...]
– Tad ką turėtų daryti filosofas? Ar jūs matote save labiausiai kaip teoretiką? Taip pat kalbėjote apie savo aktyvizmą; ar yra jungtis tarp teorijos ir praktikos?
– Teorija reikalinga, kad pamatytum, kur aktyvizmas nesuveikia. Ypač kairioji politinė teorija. Argi nėra visa pastarojo amžiaus kairumo istorija viena didelė katastrofiškų nesėkmių istorija? Dėl to ir sakau, kad geriausios marksistinės knygos dažniausiai buvo analizės po fakto, kodėl revoliucija turėjo nenusisekti. Argi ne liūdna, kad viskas, ką gauname, tėra puikios analizės, kodėl pralaimėjome? Tad kodėl filosofija? Pirmiausia todėl, kad praktika aš nepasitikiu. Praktika be teorijos yra akla. Teorija šiandien mums reikalinga labiau nei bet kada, ir sakydamas „teorija“ aš neturiu galvoje tiesioginės aktyvizmo teorijos.
[...]
zizek.uk
Vertė Ignas Gutauskas
