MIGLĖ PETRUŠYTĖ

Eilės

 

Lilė

 

Maža mergaitė Lilė

Be krūtų,

Su dideliu pilvu

Gulėjo sau po dideliu medžiu,

Medžiodama mažai mažus,

Dar nekaltus,

Žindančius stirniukus…

 

Apetitas buvo jos baisiai baisus,

Ji troško suvalgyti visus

Savo didelio miško,

Mažų krūtų stirniukus!

 

Liūliavo pilvas jos,

Drebėjo žemė nuo šventvagiškai baisiai baisių

Tų mažos mergaitės Lilės minčių…

 

Bet neleido Dievas Lilei

Medžioti tų Dievo kūrinių…

 

Didelis medis nulūžo

Palietus Kūrėjo rūsčiu pirštu,

Ir Lilė su karštu pienu,

Bėgančiu jos lūpų krašteliu,

Užspringo pamažu…

 

Živilės Spūdytės piešinys

Živilės Spūdytės piešinys

 

God Bless The Girl

 

Jei visgi tu pargrįši,

Prašau, pasiryžki pasakyti,

Kaip teisingai man šiam pasauly

Dievo laimės išprašyti.

 

Nesakyki, kad nereikia,

Tada geriau tu nebegrįžki,

O sugrįžęs manęs nematyki.

 

Palaiminta jau būsiu,

Be laimės ir be vėjo gūsio…

Pargrįžusi iš Dievo

Norėsiu atsipūsti

Ir su aleliuja lūpose uždusti…

 

 

Madam

 

Pažiūrėk į mane dabar!

Taip, taip… čia tau sakau…

Žinau, kad girdi!

Taip, taip… tau beliko atsisukti

Ir abejingumą į šalį trumpam nustumti,

Taip, taip… tau nepasirodė,

Su tavim šnekėti, o dievaži,

Nusprendė madam Žerãra Depardì!

 

Žvake nudegintos lūpos,

Mėliu nudabintos plaukų graviūros

Jai rėžė akį it aukščiausios prabos

Nudriskęs draugės Džildos rūbas.

 

„Ko nori?“ –

Pasigirdo nebyliai ir nenoriai…

„Nusprendei man, madam, pasipainioti

po kojom?“

 

„Viskas, kas įvyks, palikime rytojui,

O dabar tave kviečiu į karštą

Rūpesčių toly, kur pamatysi tikrąjį savo herojų.

 

Paplaukiosim mėliu, išdeginsiu lūpas

Ir kitą kartą sutikęs tave

Ištarsiu: „Nukabinkit velniop

Tas pasenusias Žerãros Depardì graviūras!“

 

 

Peteliškė

 

Peteliškė numetė margus

Savo spenelius.

Jie buvo per maži,

O ji norėjo didesnių,

Pasteliškai aktyvesnių spalvų.

 

Ji tapė,

Pieštukas nubuko,

Teptukas šerius numetė,

O patetiškas Kūrėjas

Vis mąstė,

Kaip jai padėti

Daugiau nebegerti.

 

Jis buvo jos mylimas draugas –

Eldorãdas Patèlis.

 

Raudona alaus puta

Žiūrėjo į ją –

Ponią usnį,

Dygliuotą ir jau per mažai putotą.

 

Atėjo į puotą ponai.

Visi nusižudė, išsižudė ir nužudė nušovė…

Automatas, ponas Kalašnikovas,

Su suknele pūsta nepasirodė, ne…

Kulkos nesibaigė, o

Jis nusibaigė…

 

Jis buvo jos mylimas draugas –

Eldorãdas Patèlis.

 

 

Vaikelis

 

…pasidalinti nereikėjo…

Vaikelis palūžęs liepsnose

Supleškėjo…

 

Raudona,

Raudona,

Raudona…

 

Protinga mintis atėjo,

Kada nukirsta vaikelio galva

Nežinion nugarmėjo…

 

 

Ji

 

Atėjo kartą Ji,

Tokia grakšti ir išdidi,

Svajingai ištiesė rankas

Ir pasinėrė į gelmes…

 

Tenainos Ji pamatė medį,

Tokį ryškų ir aptakų,

Jojo vaisiai krito Jai

Ant  c u k r i n i o  kaklo…

 

Jos vyriškai gruoblėtos rankos

Siekėsi apvalainojo ir sultingojo

To vaisiaus – a p e l s i n o…

 

Akimirksniu į jį

Įkišo savo dešinį smilių Ji,

Ir nejučia

Dingo ta riba

Tarp ten ir čia…

 

 

Keli

 

Buduaruose tądien buvo baisiai tamsu,

Skaistumas veržėsi tiesiog per kraštus,

Brandžios spalvos nutvieksti,

Klaidžiojo budistai keli…

 

Aplinkiniai žvalgėsi aplink,

Suprask, lyg jiems jie

Būtų šventi…

 

Skaistumo sklidinai užtvenkti…

Pasidarė visi…

 

 

Buratinas

 

Trepsenau tada visiškai nuoga

Su arbatinuko kaitria ąsele,

Juk norėjo jis, o ir aš,

Tuo pačiu išgerti arbatėlės su bevardžiu draugu…

 

Po pauzės jis… liko…

Tas draugas, be akies,

Obuoliukai jo, saldūs tada,

Atsidūrė tarp mudviejų abiejų –

PaLYTĖTA limonado taurele…

 

Tad buvau tą vakarėlį visiškai akla,

Pilnaties romantiškai nutvieksta,

O saldus buratinas žiūrėjo godžiai į mane…

 

 

Lama

 

Eilinei šiltai dienai išaušus,

Eklektiška Lama kaip visada įkaušo,

Stiklainį seilių prie širdies pasidėjus,

Ji galvojo, kur jį praktiškai padėjus…

 

Išduoti bičiuliai

Į Lamą žiūrėti negalėjo

Ir padėti jai,

Be abejo, jie nenorėjo…

 

Švieži, kartu beviltiški prisiminimai

Draskė jų mintis,

Kada Lama spjovė jiems

Į šešias tuomet aklas akis…

 

Atsiprašyti Išdidžioji nesugebėjo,

O ir taip ja būtų nieks nepatikėję…

 

Bespalvė suvaidinta lyrinė ašara

It seilė su panieka

Nuvilnija visuomet,

Kai jai reikalinga tiesiog

Elementari nauda…

 

Išbrinkusiai ištinęs veidas,

Išvagotas arogancija grubia,

Čia jau nepadeda, beje…

Jai telieka susinaikinti

Su neapykanta gyvenimui

Ties trisdešimt šešta

Savo metų stotele?!.

 

 

Amariliai

 

Kas atrado,

Tas pakilo,

Kas atėjo,

Tas pasiliko,

Tačiau viską patyręs

Paslydo…

 

Amariliai pražydo

Ir likimo ratas

Kitiems savo laimę

Paliko…

Ir daugiau pas tave

Nebegrįžo…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.