Valgirginas, papūga Robingruzas ir kiti veikiantieji asmenys

Pabaiga. Pradžia Nr. 21

 

[...]

– Svarbiausia žmogui – vis dėlto uoslė, – pareiškė senis Valgirginas prie mūsų stalelio gurkšnodamas arbatą…

Klausiamai pažvelgiau į jį.

– Žiūrėk, – paaiškino jis. – Pirmiausia žmogus girdi. Dar būdamas motinos pilve jis jau girdi. Jis dar neišėjo, o jau žino, kas ten vyksta. Kai žmona laukiasi, reikia su ja švelniai bendrauti. Jei su ja būsi atžarus, tai tas, kuris ateis, visą laiką bus blogos nuotaikos. Jis ten, pilve, viską girdi, o atsakyti negali. Užtat jam blogai. Užtat jo būdas bus prastas. Yra toks mūsų įstatymas – apie vaiką, kuris dar negimęs, galima tik gera kalbėti, tarsi jis jau yra. Reikia visada sakyti: „To, kuris netrukus pas mus ateis, elnio dalios dėka mūsų kaimenėje daug jauniklių užgimė…“ Taip tik atrodo, kad maži vaikai nieko nesupranta. Viską jie supranta. Tik jų supratimas ne toks kaip suaugusiojo – jie dar stovi kelyje netoli to, kuris juos iš viršaus čia paleido.

– Taip, tikriausiai, klausa – tai svarbiausias mūsų pojūtis, jeigu žmonės pirmiausia ima pasaulį suvokti per klausą. [...]

– Ne, jis nėra pats svarbiausias. Klausa yra pats pirmiausias pojūtis. Deja, žmonės turbūt klausą anksčiau už kitus pojūčius ir praranda… Artėjant senatvei klausa blogėja, o seniai ir be jos gyvena… Būna juk kad ir kurti gimsta.

[...]

– Tu žiūrėk, – tęsė Valgirginas. – Kad ir kokie baisūs garsai, o žmonės sėdi ir kenčia. Įsivaizduok, kad toks kaip tie garsai būtų bjaurus dvokas – visus išvirkščion pusėn išverstų. Kai kurių ir gyvų neliktų. Mirtų nuo vėmimo. O bjaurų garsą kenčia.

– O kaipgi akys?

– Akys, – mąsliai pakartojo senis. – Akys mato tik tai, kas arti. Paprastų žmonių akys mato tiktai iš vienos pusės.

– O šamanų?

– Šamanai ne tik akimis mato, – atsakė. – Eime gult.

[...]

 

Pabudau anksti. Bet ne taip anksti kaip senolis Valgirginas. Čiukčių senoliai keliasi anksti kaip ir rusų valstiečiai. Jie taip pat seniau keldavosi ketvirtą ar penktą ryto. Čiukčiai sako, kad tam, kuris pasitinka aušrą, sekasi. Šviesa apskritai čiukčiams reiškia gerąjį pradą, o jos nesant stiprėja piktosios jėgos.

Pabudęs išvydau, kad senolis jau sėdi ant savojo patalo ir kažką dainuoja vos vos praverta burna. Tačiau ne mykia, o „dainuoja sau“. Visiškoj tyloj driekėsi garsas, nutrūkstantis tik įkvepiant ir keičiant aukštį ne daugiau kaip vienu tonu aukštyn ar žemyn. Senis taip dažnai dainuodavo, pats sau atlikinėdamas šamaniškas apeigas. Tiesiog nukeliaudavo kažkur „už sienos“ ir ten klajodavo. Melodija buvo paprasčiausia: didžioji sekunda aukštyn ir didžioji sekunda žemyn, kartais kvinta ir vėl sugrįždavo į toniką, pagrindinę natą. Aš gulėjau, klausiausi ir pamažu man ėmė ryškėti tam tikra sistema. Senio klausa buvo kaip reikiant. Jis pakankamai švariai išdainuodavo tuos tonus – aukštyn ir žemyn. Nenukrypdavo nuo tonų, puikiai intonuodavo – neatlikdavo garso kiek žemiau ar kiek aukščiau. Penktąjį laipsnį – kvintą senis pagaudavo, kaip ir pridera, įkvėpdamas. Praktiškai jis buvo tai ištobulinęs: įkvėpimas – tai penktoji pakopa.

Pasistengiau atsiminti aukščių eiliškumą ir suvokti – ar tai stabili melodija su refrenais ar be jų, ar tiesiog kažkokia daina, kuri pati liejasi iš širdies be jokių pakartojimų. Tačiau tai privertė mane suklusti. Senolis dažniausiai žemino balsius ir priebalsius aplink vieną natą, kurią sąlygiškai vadinu tonika – pagrindine nata. Jis atlikdavo ją ne viename taške, o kažkaip miglotai, neryškiai. Galbūt dėl pagrindinių natų atsirasdavo toks efektas? Jeigu, tarkim, vietoj pirmosios oktavos do dainuosime „a-a-a“ arba „o-o-o“, arba „i-i-i“, arba „e-e-e“, arba „u-u-u“, arba „y-y-y“, arba dar kaip nors, tai tas pats pirmosios oktavos do atrodys skirtingai. Tiksliau, skirtingai bus girdimas. Gal tas netikslumas, tas garso miglotumas priklauso nuo jo išdainavimo būdo? Bet tikriausiai ne. Aukštis yra aukštis, kad ir iš ko garsas sklistų, pirmosios oktavos do vis vien liks pirmosios oktavos do, ar jį atliktų smuikas, fortepijonas, ar, tarkim, obojus.

Ir aš prisiminiau velionį draugą Levą Nikolajevičių Mičiuriną – didžiausią laukinių šiaurinių elnių specialistą. Kartą mudu išsišnekėjome apie tai, kaip kaukia šunys. Juk šuo traukia ne vieną natą, bet atlieka garsus tam tikra seka. Taimyre turėjau šunį, kuris aiškiai išdainuodavo tą pačią melodiją. Levo Mičiurino kalė kaukdavo visai kitaip. Kai pradėdavo maniškis, tai Mičiurino kalė iš solidarumo kartodavo jo melodiją. Jeigu ji sveikindavo Mėnulį tradiciniu šunišku būdu, tai mano šuo taip pat palaikydavo jai draugiją. Kartkartėmis mūsų šunys dalyvaudavo chore, kurį organizuodavo vietiniai šunys, ir repetuodavo drauge su jais. O retkarčiais jie sudarydavo trio su pačiu Levu Nikolajevičiumi ir aiškiai padėdavo jam atlikti romansą „Dek, dek, mano žvaigžde…“

Didysis nganasanų medžiotojas Benitasis Čiunančiaras tvirtino, kad vilkai dainuoja visa šeima vieną bendrą dainą ir kad kiekviena šeima turi savąją dainą, o kai vilkai tuokiasi, tai jie susidainuoja kaip žmonės.

Paliksime Benitasio Didžiojo sąžinei jo teiginius apie vilkų dainas. Vilkai yra tie patys šunys, tiktai benamiai. Patikėsime tik tuo, kad jie turi savą muziką, panašią į tą, kurią turi visos prigimtinės tautos, tarp jų ir nganasanai su čiukčiais. Kiekvienas šių tautų žmogus turi savo dainą. Jos melodika nėra turtinga, bet gana išsiskirianti iš kitų. Ir jeigu mums regisi, kad šių dainų garsai yra skurdūs, tai nganasanams ir čiukčiams taip neatrodo. Jeigu šie žmonės sako, kad šuns dainų melodijos yra turtingos, nors europiečio ausiai jos atrodo it vienatonis kaukimas, tai galbūt terodo, jog europiečio klausa tapo tokia primityvi, kad sulygina subtilias moduliacijas ir suvokia ištisą garsų pasaulį it vieną natą. Europietiška klausa temperuota aiškiais padaliniais – pustoniais, kurie grupuojami nustatytu būdu. Indijoje jau yra kiek kitaip, nors tam tikrų poslinkių europietiškos tvarkos link ir pastebima. O štai čiukčių ir nganasanų ausys galbūt dar suvokia šį garsų pasaulį. Juk šuo girdi visą šį garsų spiečių ir diapazonu, kuris akustikoje egzistuoja su priešdėliu „ultra“ ar „infra“. Šuo girdi daugiau nei žmogus, o šiaurės žmonės girdi beveik taip pat kaip šunys. Kartą mudu su Levu Mičiurinu svarstėme, kad jei turėtume aparatūrą, prietaisą, kuris leistų mums rapido būdu įrašyti šuns kaukimą, o paskui išskirstyti į atskirus garsus, koks pasaulis prieš mus atsivertų – tarsi mūsų septynialaipsnės gamos pasaulis, tarsi sudėtingos garsų sekos, kur ribos tarp garsų yra mažesnės nei ketvirtis tono. Man spręsti apie tai buvo sudėtinga. Ketvirtį tono dar girdžiu, o mažiau – jau nebe. Visgi man ši idėja taip įstrigo galvon, kad lioviausi apskritai suprasti, kada iš tiesų girdžiu kelis garsus, kai nebėra akivaizdžios jų įvairovės, o kur tik vieną garsą.

– Mei, – paklausiau Valgirgino, kai jau nebegalėjau apsimetinėti, kad miegu, – o šunys kaip dainuoja? Ar tai daina, ar tai šiaip – tiesiog jų siela kaukia?

– Žinoma, daina, – pasakė senis užtikrintai. – Kai kurių gražios būna. Kaip ir žmonių.

Šamanų santykiai su šunimis – tai apskritai ypatingas siužetas. Šamanai, o ir visi kiti žmonės mano, kad šunys regi dvasias. Visiškai tokios pat nuomonės laikosi samodų šamanai ir seni žmonės; samodai, ugrai, čiukčiai ir koriakai, ir daugelis kitų tautų mano, kad šuo turi sugebėjimą ne tik dvasias matyti, bet ir ginti nuo jų žmogų. Šios tautos mano, kad ir paprastas žmogus gali pamatyti dvasias, jeigu pažvelgs tarp šuns ausų ten link, kur urzgia ar loja šuo. Šamanai gerbia šunis, bet kamgi šamanui veidmainiauti kalbant apie šunų muzikinius talentus? Jeigu jis daugiagarse melodija vadina tai, kas mums atrodo tiesiog kaukimas, vadinasi, jis visus tuos garsus girdi. O jei girdi, tai ir pats gali juos atlikti. Tuomet galbūt vienoje šamano natoje taip pat slypi ištisas melodinis pasaulis? Tuomet šamanas yra žmogus, kuris tuo taip pat skiriasi nuo paprastų žmonių. Reikia patikrinti.

„Pasitelkus Valgirginą reikia įgyvendinti mudviejų su Mičiurinu planą“, – tyliai nusprendžiau pats sau. Planui realizuoti buvo reikalinga aparatūra. Reikėjo jos ieškoti.

– Eik pas radistą, – patarė man gydytojas Šafigulajevas, kuriam išsakiau savo įtarimus.

Radistas buvo vardu Remas, išvertus tai reiškia: „Revoliucija, Engelsas, Marxas.“ Tai buvo augalotas ir labai tylus vyras. Sutikdamas jį įvairiose kompanijose, jau senokai pripratau prie jo kalbėjimo manieros. Jei tekdavo jo ko nors paklausti, reikėjo geras penkias minutes lukterėti, kol jis iš pagrindų atsakys, o dar dažniau apskritai į klausimą atsakydavo klausimu. Jo butas buvo sausakimšas visokeriopos įrašančios, atkuriančios aparatūros ir imtuvų. Be to, jis priklausė radijo mėgėjų draugijai ir nuolat bandydavo užmegzti ryšį net su labiausiai nutolusiais kolegomis. Vienas jo kambarys buvo nukabinėtas nustatytų ryšių įrodymais, taip pat įvairiausiais diplomais – laimėtų rungčių ženklais. Pasakojama, kad, nors lėto būdo, jis nepaprastai greit dirbdavo su telegrafiniu Morzės abėcėlės raktu ir už tai taip pat buvo gavęs tarptautinį apdovanojimą.

Remas namuose buvo vienas, neskaitant papūgos. Papūga buvo ne jo. Ją pagloboti paliko kaimynas – hidrografinio laivo kapitonas. Jam šią papūgą padovanojo kažkuris iš užsienio kolegų. Papūga buvo vardu Robingruzas. Iškraipytas Robinzonas Kruzas. Taip save vadino pati papūga, bent jau iki praeitų metų. Tada į klausimą „Vot iz jo neim, ser“ papūga nedelsdama atraportavo: „Robingruz“ ir po to visa gerkle suriko: „Karamba, rait, rait, rait! U-r-r-ra! Rubai sam!“ Iš to buvo galima suprasti, kad gabusis paukštis kalba bent jau trimis kalbomis.

Jis dar prancūzų ir suahelių kalba gali kalbėti, – didžiuodamasis paaiškino kapitonas.

– Vot iz jo neim, ser? – paklausiau papūgos, ir ši, susigėdusi, nunarino galvą, šonu ėmė trauktis didžiuliu Remo petimi ir droviai snapu įsikibo jam į ausį.

– Ačiū Dievui, liovėsi vaipęsis, – sumurmėjo Remas, ir aš supratau, kad su juo išbuvęs metus paukštis liovėsi kalbėjęs.

– Aš noriu įrašyti senio Valgirgino dainas tarsi rapidu, kad paskui būtų galima prasukti ir…

Tada nelabai rišliai papasakojau Remui savo planą. Šis patylėjo ilgiau nei įprastai ir paklausė:

– O kam?

Aš vėl nelabai rišliai ėmiau aiškinti, kam man to reikia.

– Galima, – pagaliau tarė Remas. – Štai, žiūrėk…

Ir jis ėmė man iš lėto aiškinti, kaip veikia gana didelė studijos pavidalo spinta.

– Bet kaipgi aš ją namo nusitempsiu? – paklausiau aš.

– Tu šamaną čia atsitempsi, o aš nakčiai išvažiuosiu žvejybon. Drauge tu ir papūgą padabosi. Ji viena likusi visą butą skutais paleidžia.

– Tinka, – sutikau.

Seniui tiesiog paaiškinau, kad Remas prašo vieną dieną pagyventi su jo papūga ir kad Remo bute daug patogiau gyventi – arčiau į parduotuvę ir pas gydytoją Šafigulajevą.

– Gerai, – nuolaidžiai sutiko Valgirginas, ir mes persikėlėme per gatvę.►

Mano planas buvo toks: ankstų rytą, kai senis vėl ims „melstis“, nesikeldamas iš vietos, tiesiai iš savadarbio pulto įjungsiu įrenginį. Būtent taip Remas įrašinėdavo įvairias užsienio radijo laidas. Remo asmeninės konstrukcijos imtuvas buvo įjungtas dieną naktį. Tiesiai iš guolio varinėjo jį įvairiais diapazonais, kontroliuodamas visą pasaulį. Kas jam patikdavo – rašydavo į magnetofoną ir vėliau išvalydavo trukdžius. Todėl jo stacionarus aparatas paskui galėdavo atkurti įrašą.

Iš vakaro įjungiau tą pragaro įrenginį – imtuvą ir ramiai užmigau. Vėlai naktį pašokau nuo to, kad kažkas varinėjo diapazonais. Bute traškėjo radijo trukdžiai, kažkas murmėjo nežinomomis kalbomis ir vėl įjungdavo tai slopintuvus, tai kosminius švilpesius ir traškesius. Įjungiau šviesą ir išvydau, kad bute darbuojasi Robingruzas. Matyt, nuo tylėjimo apkvaitęs paukštis pamiršo kalbėti ir pradėjo mėgdžioti nuolat šiame name aidintį daiktą – radijo imtuvą. Nukėlęs papūgą nuo spintos, nunešiau į vonios kambarį, ten pat pastačiau stiklainį su konservuotais kalmarais, – tegul sau kramsnoja, kai išalks, – ir vėl nuėjau miegoti.

Vokalinis Robingruzo pasirodymas pažadino Valgirginą. Senolis atsisėdo lovoj ir nugrimzdo į mintis. Aš nėriau į patalą ir ėmiau lūkuriuoti, kada prasidės „malda“, kad įjungčiau magnetofoną.

Nė pats nepajutau, kaip užsnūdau. Pabudau nuo to, kad kažkas mindžiukavo po mano plaukus. Tai buvo Robingruzas. Kaip jis išėjo iš vonios kambario, nežinau. Durys buvo praviros. Galbūt jis pats išmoko jas atidaryti? Robingruzas, regis, buvo itin susijaudinęs. Jis mindžiukavo ant pagalvės, kur buvo mano galva, kažkaip gėrėdamasis pritūpdavo ir visai be garso pražiodavo snapą. O jo snapas buvo – neduok Dieve. Iš kaimyninio kambario sklido pratisas monotoniškas dainavimas – Valgirginas „meldėsi“. Robingruzas be garso pritarė šamanui. Supratau, kad jį paveikė užburianti daina. Jau tiesiau ranką prie pulto, bet tas velnio Robingruzas pastebėjo, kad pabudau, ir parodė viską, ką tik sugebėjo. Jis sugriaudėjo it Remo aparatūra. Ūžė it transformatorius ir spragsėjo it tumbleris, švilpdamas atkartojo kelis vietinio uosto katerio sig-nalų tipus: „Sekite paskui mane“ arba „Lenkiu jus iš dešiniojo borto pusės“ ir ėmė verkti kaimynų kūdikio balsu, į kurį tas taip pat atsišaukė per sieną.

Senolis Valgirginas, žinoma, iš atlikėjo tapo klausytoju, o aš taip ir neįjungiau aparatūros.

– Kakomei! Kažkoks visai įdomus! – tarė Valgirginas, atsidūręs manajame kambaryje. Kai čiukčiai labai kuo nors stebisi, jie sako: „Kakomei!“

– Na ir pasiimk jį sau. Trukdo miegoti, – supykau aš.

Robingruzas patikliai persikėlė ant Valgirgino peties ir meiliai snapu suėmė jo ausį.

Senis nusinešė jį į savąjį kambarį ir iš ten netrukus pasigirdo: „Robingruz! Robingruz! Rubai sam! Rait!“

Visgi prisiminė. Remas pasirodė silpnesnis už šamaną, nors ir turėjo jam įtakos kiaurus metus.

Senolis išskrido tą pačią dieną. Atvyko sanitarinis orlaivis, ir Valgirginą nugabeno į gimtąją gyvenvietę. Atsisveikindami mudu apsikabinome ir abu nuliūdome.

Namuose man nėjo iš galvos paskutinė šamano daina. Ne, melodija. Ritmas. Man rodės, kad jau esu ją girdėjęs. Tai buvo toks pažįstamas melodijos ritmas, bet aš niekaip negalėjau atsiminti, iš kur ją pažįstu.

Ir visgi man dingtelėjo – Seimė Linančera. Senas nganasanų šamanas, vienas iš mano pirmųjų nganasanų draugų ir mokytojų. Užtikau jį, kai jam buvo jau šimtas su viršum metų. Galima paprieštarauti – iš kur tai žinau? Paaiškinu: iš dokumentų. Senis buvo gana sugriuvęs, bet šviesaus proto. Aptikau jį 1961 m. Taimyre, Ust Avamo gyvenvietėje. Sąlygų išgyventi jis jokių nebeturėjo. Iš karto su juo apsigyvenau ne tik iš humanistinių paskatų. Senis buvo nuostabus šamanas ir išminčius. Ko jau ko, o proto man visada pritrūkdavo.

Apie Seimę reikalingas atskiras pasakojimas ir dabar pernelyg neišsiplėsiu. Pasakysiu tik tai, kas svarbiausia. Senis neturėjo sąlygų gyventi. Su manimi jis gyveno daugiau ar mažiau nevargingai. Jis nemanė, kad etnografija yra rimtas dalykas, ir nuolat mane varinėjo medžioti. Su manimi jis buvo apsirūpinęs mėsa. Bet tai būdavo viso labo šešis septynis mėnesius per metus. Visada dėl jo jaudindavausi, kai išvykdavau į Maskvą. Dudinkoje ėjau pas valdininkus ir prašiau, kad jam skirtų pensiją.

– Bent kokį nors popierių, – kalbėjo mūsų biurokratai.

– Argi nematyti, kad senis bet kokiu atveju senesnis už sovietų valdžią – jeigu jau popierių neturi, – prieštaravau aš.

– Reikia popieriaus, – atkakliai savo tvirtino socialinės rūpybos valdininkai.

– Gal visgi turi bent kokį nors raštą? – paklausiau Seimės po eilinės kelionės į Dudinką.

– Viena sena draiskana – raštas – yra, – prisipažino Seimė.

– Kur jis?

Senasis šamanas nulindo į nartą, kur buvo saugomi jo dievaičiai, ir išėmė dėželę su senu, nuo senumo byrančiu popieriumi, kuris – pasirodo – buvo Dudinkos ispravniko (apskrities policijos viršininko) raštas, adresuotas Dudinkos duonos atsargų krautuvei ir datuojamas 1875 m. Raštas liepė rusų administracijai išduoti šio rašto įteikėjui Seimei arba Muchundei Linančerai kelis pūdus miltų už jo, ispravniko, pervežimą elniais iš Dudinkos į Chatangą. Kelias buvo neartimas – beveik kaip per Europą. Tokio didžio žmogaus kaip ispravnikas negalėjo patikėti vaikeliui. Jį galėjo gabenti tik stiprus nepailstantis jaunas žmogus. Taip ir buvo.

– Kiek tau tada buvo metų? – uždaviau seno nganasano požiūriu kvailą klausimą. Nganasanai metų neskaičiuodavo.

– Jau buvau vedęs, – kantriai paaiškino Seimė. – Jau sūnelis buvo…

Vadinasi, seniui tuo metu buvo kokie dvidešimt metų. Jaunesniam nepatikėtų tokios užduoties. Na, o jei vyresnis, tai dar įtikinamiau… Na, tarkim, jam buvo tuomet dvidešimt metų. Vadinasi, dabar jam ne mažiau kaip šimtas penkeri.

Pateikiau tą popierių Dudinkoje, ir jis tapo pagrindiniu dokumentu, kuriuo remiantis seniui paskyrė senatvės pensiją.

Vadinasi, senis pradėjo užsiiminėti šamanizmu dar praeito amžiaus pabaigoje, kai nganasanų sąmonė dar nebuvo užtemdyta šiuolaikinės civilizacijos svaičiojimais.

Seimė protarpiais įkrisdavo į lygiai tokias pačias būsenas kaip ir Valgirginas. Jis galėjo valandų valandomis voliotis ant patiesalo ir mykti „sau pačiam po nosim“ įvairias šamaniškas giesmes. Su dievais visi bendrauja dainomis, o ne vulgaria kalba. Ir Seimė dainuodavo lygiai taip pat kaip ir čiukčių šamanas Valgirginas. Visiškai tiksliai. Man būtų sunku tvirtinti, kad kvintos – įkvėpimai buvo tose pačiose vietose ir kad vienatonės melodijos visiškai sutampa, bet ritmas… Tai ritmas. Jis tik atrodė išvestinis. Jame buvo tvarka. Jame buvo pasikartojimas. Tik jis netilpo į įprastus dvidalius ar tridalius dydžius. Ritmas buvo ypatingas… Ėmiau skaičiuoti dalis ir patekau į akligatvį. Rodos, kad septynios dalys, septynios laiko atkarpos. Rečiausias ritmas. Aptinkamas tik ištobulintuose visokių impresionistų ir ekspresionistų išradimuose… Ir staiga – tarsi uždanga nukrito nuo akių – širdis! Juk tai širdies ritmas. Užsidėjau ranką ant krūtinės ir išgirdau savo paties širdies padaromus du susitraukimus – „tam tam“ ir tada pauzė – sistolė… Į šią sistolę telpa lygiai trys atkarpos, lygios tam, ką atlieka prieširdžiai ir skilveliai, o tada vėl du susitraukimai, du „tam tam“. Taigi, septynios dalys matuoja širdies darbą. Tai kraujotakos ritmas, pulso ritmas, pats pulsas. Tai – širdies ciklo darbas. Ir nganasanų, ir čiukčių šamanai dainuodami paprasčiausiai seka savaiminius širdies judesius. Šį ritmą sukuria svarbiausias motoras. Ką gi! Viskas teisingai! Tai, kas žemiška, girdima, nulemia svarbiausias motoras; tas, kuris palaiko mūsų laikiną kūną žemėje, o sielai jau reiktų kažkokio kito ženklo ar prasmės, kurios negirdime ir akimis neregime… Yra čia sava šamaniška logika. Šių melodijų bendrumui nereikėjo jokių kultūrinių kontaktų. Visi žmonės valgo burna ir visi šamanai dainuoja širdimi. Tai ir yra esminė išvada.

 

Teliko iš mandagumo aplankyti Remą ir jam padėkoti už suteiktas galimybes. Užsukau pas gydytoją Šafigulajevą į ligoninę. Pažeisdami subordinaciją darbo metu mudu užsukome į krautuvę, o tada patraukėme pas radistą. Šis atvėrė duris su papūga ant peties.

– Kakomei! – nustebęs suriko Robingruzas, išvydęs mane ir daktarą su buteliais. Ir jo šūksnyje buvo puikiai girdima šamano Valgirgino intonacija.

 

Iš: Симченко Ю. Б. Обычная шаманская жизнь. Этнографические очерки. М.: ИЭА РАН, 1993

Vertė Jurgita Jasponytė