Trys eilėraščiai

 

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios, daugiau nei keturis dešimtmečius, Bukowskis nesėkmingai bandė išspausdinti savo eilėraščių solidžiausiame mėnesiniame amerikiečių poezijos žurnale „Poetry“. Galop du Bukowskio tekstai – čia spausdinami fingernails; nostrils; shoelaces ir a not so good night in the San Pedro of the world – pasirodė 1993 m. rugsėjo numeryje, likus pusmečiui iki rašytojo mirties. Dar vienas jo eilėraštis – cold summer – žurnale „Poetry“ publikuotas jau po autoriaus mirties San Pedro, vieno iš Los Andželo rajonų, ligoninėje, pralaimėjus metus trukusią kovą su kraujo vėžiu.

 

nagai; šnirpšlės; batraiščiai

 

iš vamzdžio sunkiasi dujos, paukštukas išskrido

iš narvo, horizontas nužymėtas maitvanagiais;

Benis nulipo nuo adatos, o Betė įsidarbino

padavėja.

kaminkrėtys buvo ganėtinai rafinuotas,

krizeno apneštas

suodžiais.

mieste sukoriau ne vieną mylią ir nieko

nepamačiau, o grifas milžinas kapojo man

vidurius, ir galvoj žiojėjo

tuštuma nelyginant prieš

išprotėjimą.

nieko blogo, kai niekas reiškia

viską, daug blogiau, kai niekas ir toliau reiškia

nieką,

jokio palengvėjimo, tiktai visokie guru ir dievais

apsiskelbusieji, vertelgos, kvaili

intelektualai.

kuo daugiau žmonės kalba, tuo mažiau lieka

ką pasakyti.

net ir geriausios knygos tėra sausos pjuvenos

smegeninėms.

stebiu bokso kovas ir vedu

beprasmybės užrašus.

ūmai vartai vėl atsilapoja,

ir štai dailūs žokėjaus marškiniai

plaikstosi

padangėj.

toksai liūdesys: visa kas rąžosi, kad

prasprogtų

žiedais.

kiekviena diena turėtų būti stebuklas, o ne

machinacija.

mano delne paskutinis mėlynasis strazdas.

šešėliai riaumoja kaip liūtai, ir sienos

braška, šoka virš mano

galvos.

akys žiūri į mane, meilė laužo

man kaulus, ir aš

juokiuosi.

 

 

 

ne tokia laba naktis pasaulio San Pedre

 

vargu ar šiąnakt manyje bręsta padorus

eilėraštis,

ir suprantu, kad tai mano, ir tik mano,

problema.

ir tamstoms visai neįdomu,

kad aš sėdžiu ir klausausi pianino skambinimo

per radiją,

ir muzika niekam tikusi: tiek atlikimas,

tiek pats kūrinys;

ir taip pat tamstoms nė motais,

kad viena mano katė –

neįprastai dėmėta baltakailė –

miega vonios kambary.

 

neturiu supratimo, kas gi

tamstas sudomintų,

tik abejoju, ar patys man būtumėte

įdomūs, todėl

nesusireikšminkit.

tiesą sakant, geriau pagalvojus, galit

pabučiuot man į subinę.

 

toliau klausaus pianino skambinimo.

ši naktis nebus įsimintiniausia nei mano, nei

tamstų

gyvenime.

 

švęskime savo tvermės

kvailybę.

 

 

 

šalta vasara

 

ne taip prastai, kaip tau, Fante,

bet prastokai: ligoninėn ir vėl

atgal, į gydytojo kabinetą ir vėl

atgal, supimasis

ant plauko: galim

paleisti… ne, palaukit, 2 naujos

ląstelės… ir trombocitų

kaip reikiant nukritę…

jūs gėrėt?

ko gero, teks

darkart tirti kaulų smegenis…

ko gero…

 

gydytojas užsiėmęs,

laukiamasis prie vėžininkų

palatos sausakimšas: žmonės

skaito „Laiką“, žmonės skaito

„Žmones“…

 

seselės malonios,

juokauja su manimi.

manding, tai miela, juokauti

mirties šešėlyje.

žmona šalia.

man gaila žmonos, man

gaila visų

žmonų.

 

vėliau mudu nusileidžiam

į mašinų aikštelę.

kartais vairuoju.

vairuoju ir dabar.

šaltoka buvo ši vasara.

 

„gal norėtum truputėlį

paplaukiot?“ – siūlo

žmona.

 

ši diena šiltesnė

nei kitos.

 

„žinoma“, – atsakau ir spaudžiu

iš aikštelės.

 

ji – drąsi moteris, elgiasi

taip, lyg viskas būtų

normalu,

tačiau dabar turiu sumokėti už visus

tuos iššvaistytus metus,

jų būta tiek

daug.

 

sąskaita jau pateikta,

ir tiks tiktai vienas

apmokėjimo

būdas.

 

gal kartu ir

paplaukiosiu.

 

Vertė Andrius Patiomkinas