„Scanorama“
Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet pradėjau nuo „Kaltės“ (rež. Gustav Möller, Danija, 2018) ir iškart už jį pagerbiau visą festivalį. Tai filmas be filmo, t. y. kinas, kuriam pakanka trijų kambarių erdvės. Įtampą sukuria garsai – sirenos, mašinos, patrulio balsas, tariantis, kad kūdikis supjaustytas gabalais. Emocine įtampa panaši „Akloji zona“ (rež. Tuva Novotny, Norvegija, 2018) dar labiau pabrėžia kūno fenomenologiją – šoko akivaizdoje žmogaus organizmas neatpažįstamai pasikeičia. Tą parodo kamera, viso filmo metu fiksuojanti veikėjų kūnus iš nugaros ir kartais – en face. Išryškėja skirtingi moters ir vyro gynybiniai mechanizmai: moteris, mačiusi nelaimę, puola į isteriją, bet jos organizmas susitvarko, ji nealpsta, nepuola kaltinti. Gražiai nufilmuotas civilizuotos šalies paramedikų elgesys naudingas ir edukaciniu požiūriu. Paauglės savižudybė absoliučiai netikėta: pradžioje rodomi buitiniai dviejų moksleivių pokalbiai apie visokius niekus, ramus užkandžiavimas. Įtarimą sukelia tik balso žinutė tėvui. Net keista, kaip kūnas, prieš priimant tokį sprendimą, gali būti toks ramus – niekuo neišsiduoti.
Nuėjau į „Tranzitą“ (rež. Christian Petzold, Vokietija, Prancūzija, 2018), bet ne per atidarymą: esu įtari labai išreklamuotų filmų atžvilgiu (pvz., „Šaltojo karo“). Alegorija paveiki, pagrindinis aktorius, įdomaus veido ir balso, matyt, dabar išgyvena pakilimą – jį matėme ir „Krautuvų valse“ (rež. Thomas Stuber, Vokietija, Austrija, 2018). Žiūrėdama pastarąjį galvojau, kad tai Vaivos Grainytės tema. Parodomi kiek komiški santykiai mikrobendruomenėje, bet ne tik: ir didelės mažų žmonių melodramos. Prekybos centras, kuriame dirba įvairūs nenusisekėliai, – toje nykioje, užmušančioje, vartotojiškoje aplinkoje rezgasi meilė ir draugystė. Keltuvo garsas jiems primena ošiančią jūrą, kičinės palmės išreiškia svajones. „Akla meilė“ (rež. Tom Lass, Vokietija, 2017) kiek nuvylė iliustratyvumu: santykiai sutirštinti, kartais karikatūriški, bet tai, atrodo, ir buvo režisieriaus siekiamybė. Filme neįgalumas svarstomas kaip pasaulio percepcija, bet dirbtinokai.
Prieš eidama į doką apie Bergmaną, dėl visa ko pažiūrėjau seniai matytą „Septintąjį antspaudą“ (rež. Ingmar Bergman, Švedija, 1957). Iškart prisiminiau Johano Huizingos „Viduramžių rudenį“: tikrai žmonės buvo tokie – mums neįprastai emocingi, ką Bergmanas parodo, vaizduodamas religinę procesiją. Prietarai, kaip subuvimo su mirtimi būdas, primena, kad viduramžių žmogus suvartodavo labai mažai informacijos, nes jos paprasčiausiai nebuvo. „Ingmaro Bergmano beieškant“ (rež. Margarethe von Trotta, Felix Moeller, Vokietija, Prancūzija, 2018) rodomas Bergmano sūnus atvirai įvardina tėvus kaip narcizus; nenorėtų, kad jo duktė jaustų jam ką nors panašaus, ką jis jautė jiems. Bergmanas gerai nufilmuodavo vaikus – dėl to, kad rodydavo juos ne kaip tėvas; jis juose išryškindavo savo vidinį vaiką. Beje, turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, kuriuos į gyvenimo galą sukvietė susitikti, – daugelis jų nepažinojo savo brolių ir seserų. Iš vaikystės prisimenu per televizorių matytą „Fani ir Aleksandrą“; spėju, dėl smurto, nes vaikų bausmės nebuvo itin dažnai eksponuojamos ekranuose. Keista, vaikystėje man užsifiksavo ir epizodas, kaip smarkiai lėlių teatro aktorius suspaudžia Aleksandrui ranką – atrodė, sutraiškys. Zita Mažeikaitė „Šatėnuose“ yra rašiusi apie Bergmaną kankinusius „demonus“: iš filmo sužinojau, kad jam vienu metu buvo siūlyta terapija – su įspėjimu, kad, tapęs „brandus“, gali prarasti kūrybingumą. Bergmanas jos atsisakė.
„Saulėlydis“
Sprendžiant iš anotacijos, „Saulėlydis“ (rež. László Nemes, Vengrija, Prancūzija, 2018) turėjo būti mažiausiai įdomus. Ir vis dėlto jis buvo labai įdomus; meistriška kino kalba, tokia veikiausiai gimsta tik nepriteklių arba įvairių moralinių negerovių kankinamose šalyse (pastarojo dešimtmečio pavyzdžiai – Lenkija, Rumunija, Vengrija: abortų draudimai, korupcija, nacionalizmas). Sakoma, kad po Antrojo pasaulinio karo moterys nebemoka nešioti skrybėlaičių. Ir ačiū Dievui. Mums nebereikia ant galvų nešti kažko reikšmingesnio už save, kitaip sakant, pridėtinės vertės. „Po šiomis grožybėmis slypi siaubas“, – ištaria vienas filmo veikėjas. La belle époque buvo pamiršusi (nepastebėjo?), kad aplinkui egzistuoja skurdas, todėl jai teko susimokėti krauju. Ir už visą tą „aristokratišką“ nerūpestingumą, t. y. švaistūniškumą. Kaip gražiai vengriškai skamba kreipinys „panele“ – kušison. Nesaugumas, į kurį taip veržiasi pagrindinė veikėja Iris, primena, kad baisiausias gyvenimas yra saugus. Tai merdinti pelkė.
„Kariaujanti moteris“
„Pakilti iš pelenų“ (rež. Camilla Strøm Henriksen, Norvegija, Švedija, 2018) žiūrėti buvo nelengva, nes jis – apie kopriklausomus vaikus, kurie priversti tapti tėvais savo tėvams. Labai geras auklėjamasis filmas. Pamatyti derėtų ir tiems, kurie kovoja už tai, kad „vaikų iš gražių šeimų neatiduotų gėjams ir lesbietėms“. Beje, turiu liūdną žinią – LGBT tų vaikų neims, jiems nereikia. Suprantu, tai skaudina. Grįžtant prie filmo – monstrai tėvai, gaila, paversti menininkais (gal kad būtų ryškiau). Įprastai gyvenime būna daug banaliau, alkoholinio egoizmo turi ne vien menininkai. „Kariaujanti moteris“ (rež. Benedikt Erlingsson, Islandija, Prancūzija, 2018) kai kuriais stilistiniais pasažais priminė vėlyvąsias Eldaro Riazanovo komedijas, bet gal tik dėl to, kad buvo vaizduojama Ukraina – kaip kontrastas gerovės kamuojamai Islandijai. Pozityvioji filmo naujiena ta, kad net ir bepročiai Vakaruose gali sau sėkmingai kultivuoti beprotybę, nieko pernelyg nestokodami. Kartais mąstau, kaip sunku statyti tokias komedijas – juk reikia mąstyti ne pagal įprastą logiką, bet ir pačiam kiek nuprotėti, režisuojant estetines haliucinacijas.
