Sapnas audykloje. Idilė*
Buvau užmigęs, broliai, čia pat prie audimo staklių, – pašoku: kaukši muštuvai mėnesienos šviesoj! Maros dukros vėlei bildina staklėmis – vargas man su jumis, įkyriosios laumės, tulžy mirkot apmatus ir traukiat į vylių, negi Tėvas bus liepęs vėl išbandyti mane? Ką audžiat, nuogalės, atpakaliop subėkit, kiaunės jūs, į įdubą kiaurą, lemties audėjos, atpakaliop vovere įšokit!
Kalbėjo putlioji: tu, pusiaumoksli vaiki, maž tenutuoki – senąsias kartas aš nuaudžiau, sakau tau – tėvas tik tas, jeigu gyslose tavo jo kraujas, brolis tik tas, kurs lopšy jau pažino tave, svetimiesiems seniai jūs išdavėt ir tėvą, ir brolį – lygiai taip rytoj jus išduos! Žadat Jėzuje visą pasaulį mylėti – tai melas, pažįstu savo audinį, audžiu pinigus, neapykantą, audžiu galią, apmatuose – klasta, tas audinys laiko pasaulį, – Rygos ponai, iš bažnyčių išėję, tučtuojau man nusilenkia… ilgai dar plepėjo putlioji, kas visa tai ir atmintų, broliai!
Kalbėjo laiboji: tu, pusiaumoksli vaiki, įsikniaubęs į popieriaus lapą, teplioji vingrius raštus, bet nematai, kas daros aplinkui, išduodat dabartės viens kitą, kaip išdavėt tėvų stebuklingą žiniją, meilės vaišės ant jūsų lūpų, bet karti tulžis degina skrandį, rytoj pat jus atiduos teismui, bažnyčiai, atiduos smuklei, jus muš per galvą ir kaklą, savo rankomis plaksite vienas kito žaizdotas nugaras, o paskui už pusrublį dar botagą bučiuosit, ir negelbės tavo maloningasis Ponas, nesaugos rūsčiųjų didikų… ilgai tarškėjo laiboji, kas visa beprisimins, broliai!
Kalbėjo trečioji: nebijok, Jokūbai, paimk mano rankelę, išsiilgusią žmogaus šilumos, skausmingą audinį audėm, dar ne tokį nuausim mes, mėnulio sesės, negi mums lemti, yra dar lemtis dideliausia, didesnė už mus ir tave, ir tavo Jėzų, seniai aš tavo sesužė, bet lemtis nepaleidžia į žmones, atpakaliop šaukia laumes – betgi greitai jau, visiškai greitai atitekėsiu tau priešais –
kai taip šnekėjo mažoji nuogalė merga, atplėšiau akis – sėdom aš suole, tik mėnuo šildėsi lango stikle! Laukiau vidur kiemo saulės, te išgaišta naktinės klejonės – visi mes Dievo vaikai, ir broliai bei sesės Jėzuje. Imkite popierius, broliai, – dabar Ciesorienei viskas teisingai išguldyta: kaip apvaginėja mus pikti ponai, kaip nuvagia Ciesorių įstatymus, kaip apgauna teisme ir iš sakyklos – o jaunajam sosto Įpėdiniui daug metų teisingai valdyti mūsų vaikų vaikus. Broliai, jums kelias po kojom! Jei jūs išduoti, jei sučiups jus Piloto tarnai, prisiminkit, ko moko rašto aiškintojai – nors jūs patys sukluptumėt, Jėzus kelionę pratęs.
1777, Blomenhofas
Iš: Uldis Bērziņš. Idilles. Rīga: Neputns, 2018
Vertė Vigmantas Butkus
* Idilė parašyta Vidžemėje, Blomės dvare (vok. Blomenhof), gimusio pirmojo žinomo rankraštinės latvių poezijos autoriaus Kikulio Jokūbo (Ķikuļa Jēkabs, 1740–1777(?) vardu. Jis buvo amatininkas audėjas, priklausė skaitymo ir rašto kultūrą itin puoselėjusiai religinei hernhutiečių brolijai. 1777 m. parašė du autorinius eilėraščius ir du laiško formos skundus nuo Vidžemės (šiaurės ir šiaurės rytų Latvija) valstiečių, kurie buvo adresuoti imperatorei Jekaterinai ir nuvežti į Sankt Peterburgą jai įteikti. Imperatorė ir jos įpėdinis laiškuose itin aukštinami, prašoma jų pagalbos, skundžiantis neteisinga vietine valdžia ir dvarininkija (pvz.: „Mūsų žemėse nebegalioja imperatoriškas teisingumas ir įstatymai, nes kiekvienas dvarininkas su tais žmonėmis, kurie jam priklauso, elgiasi taip, kaip vien jis pats nori“). Dėl šių laiškų Kikulio Jokūbas buvo areštuotas, nuvežtas į Rygos kalėjimą, tardomas ir, spėjama, tais pačiais 1777 m. kalėjime mirė. Idilėje, ypač jos pabaigoje, yra tiesioginių užuominų į laiškus, be to, ji parašyta imituojant ir stilizuojant jų kalbą.
