Rožės Latvijos 100-mečiui

 

RŪDOLFS BLAUMANIS

(1863–1908)

 

●

 

Tingus mano rožių krūmas,

Vidury jis sodo pačiam,

Jazminams seniai jau dvelkiant,

Dar tik pumpurus krovė slapčia.

 

Bet naktis, naktelė šilta,

Jau žinojo ji, ką man įteiks,

Į gonkus rytą žengiu ir žiūriu,

Apsipylęs krūmas žiedais.

 

Ir džiaugias širdis, ir šaukia,

Tu – šalin greičiau eik nuo tų mūrų,

Juk sodas žaliasis laukia

Rožytes raudonas parengęs,

Viską rožėm raudonom užbūręs.

 

 

 

KĀRLIS SKALBE

(1879–1945)

 

Kavinėje

 

Vėl suku aš į kavinę.

Ką joje ten besurasiu?

O surasiu savo delnus.

Galvą rankom pasirėmęs,

Ten atrasiu savo gėlą.

 

 

 

BROŅISLAVA MARTUŽEVA

(1924–2012)

 

Ugnelė dega

 

Ugnelė dega – amžinoji,

maldas apšviečia ir viltis.

Žinia visoms širdims geroji,

ugnelė dega – amžinoji,

Jėzulio ašara altoriuj.

Šviesa Kalėdų ji pasklis,

gyva širdis ji, amžinoji,

tamsa ją ris ir nepraris.

 

 

 

OJĀRS VĀCIETIS

(1933–1983)

 

●

 

Verksite ar juoksitės –

Turiu žirgą, naktį suokiantį!

 

Be melodijos daina,

O ir žodžių ten nėra,

Ir dainos jokios nėra,

Net ir jokio žirgo – ne.

 

Vis dėlto labai paguos,

Jeigu žirgas uždainuos.

 

 

 

IMANTS ZIEDONIS

(1933–2013)

 

●

 

Tik nenueik! Nuo savo rožės

Nenusisuk, kol ji žieduos.

Gal ryt šalna pakąs jos grožį,

Tik nenueik nuo savo rožės.

Per kalnus vėjai švilpia godžiai,

Užmerks akis jai, negaišuos.

Tik nenueik! Nuo savo rožės

Nenusisuk, kol ji žieduos.

 

 

●

 

Eglė žino savo vietą –

didžiagirėj, liūgynėj, kur

duona neauga.

 

Pušis žino savo vietą –

šile, baltuos smėlynuos, kur

duona neauga.

 

Nelenda, kur įdirbta žemė.

 

O alksniai lenda – kitų įdirbton žemėn.

 

Labai įžūliai auga alksniai,

niekada po vieną,

žengia būriu, visi iškart ir

suryja žemę. Tik parodyk

jiems bent kiek atlaidumo

kaip liepaitei ar ąžuoliukui,

tik nepastok jiems kelio, –

jau ir peršoko griovį, jau

stovi sklype ir – dešimt alksniukų aplink.

 

Nėra jau taip blogai, kiekvienas medelis –

juk gyvas daiktas,

tik kad nesu regėjęs tokio

akiplėšos medžio –

gviešiasi geriausios žemės.

 

Suleidžia tokie šaknis į duonos kepalą,

o tu atsipjauni riekę ir nepastebi,

kaip šaknies gabalėlį suvalgai

ir vieną dieną pajunti, kaip

širdis alksniuoja ir tau jau nebesinori

sėti, ir leidiesi

ieškoti kitų įdirbtos žemės.

 

 

 

RŪTA VENTA

(1937–2013)

 

●

 

Moterį pati gamta

rožės siela apdovanojo.

Rožei vasaros reikia…

Bet kaip dažnai ruduo, žiema

šaltai, piktai veidan

kvatoja.

 

Gal rožės siela

skaisčiau

jas nutviekstų,

jeigu dažniau

dovanų jos rožių sulauktų.

 

 

 

AIVARS NEIBARTS

(1939–2001)

 

●

 

aš nutveriu

ugnį rankosna ir

groju ugnim kaip

gitara verdančia ir

ugniapaukštė

šaižiai mergų akyse

žaižaruoja ir

 

ugniavilkis

bernų galvose bruzda

siautėja ir

 

ugniašokiai

visą apylinkę

žybsina

 

 

 

●

 

Jūs, vaikeliai, ateikit.

Ir vaikeliai ateina.

Po vieną ateina.

Ir ilga ringe ateina.

 

Ir duoda dievas

Vaikeliams

Karštos

Putros pasrėbti.

 

Apsidegina vaikeliai.

Lūpas ir širdis

Nudegina.

Jūs, vaikeliai, ateikit

Apsideginti.

 

 

 

LEONS BRIEDIS

(g. 1949)

 

teisuolis

 

sidabro alyvmedis

virš bedugnės palinkęs

dykumoj

 

 

dvi pilnatys

 

dvi pilnatys

krūtų tavųjų draustinis

man peržiemoti

 

 

 

MĀRA ZĀLĪTE

(g. 1952)

 

●

 

Šalia tavęs būt. Ir ko daugiau

galiu norėt? Norėsiu – būti

dar arčiau. Arti būt. Ir ko

dar norėti galima? O galima –

arčiau būt dar. Arti ir dar arčiau.

Ko dar norėti? O norėsiu dar

arčiau būt. Arti, arti. Ko dar

norėti galima? Dar galima –

pradėt iš tolo.

 

Toli toli tu nuo manęs.

Toli toli aš nuo tavęs.

 

 

 

Paukščių Takas

 

Virš galvos Paukščių Takas švies,

Po kojom – kelias. Toliai.

Į laimės šalį jis išves,

Bet vėl parves namolio –

 

Žolė žalia kur, sutema,

Kur švelnūs pirštai rūko,

Savus vaikus suradusi,

Jais laimė pasirūpins.

 

 

 

MĀRA CIELĒNA

(g. 1954)

 

Pas mus

 

Čia mėlyna jūružė,

Giria žalia šlamės;

Čia sodas – o prie stalo

Būrys žmonių susės.

Ir niekas nesibars čia,

Nebus niūrių, liūdnų.

Pas mus be galo gera –

Net saulė suks pas mus!

 

Čia driekias žiedų pievos,

Laukai tylėti liks;

Namai čia, o juose –

Būrys žmonių sumigs.

Ir niekas nesibars čia,

Nebus niūrių, liūdnų,

Pas mus be galo gera –

Net žvaigždės suks pas mus!

 

 

 

ANNA RANCĀNE

(g. 1959)

 

●

 

Nenužydėk per greit!

Dievas tavo žydėjimą laiko

savo delne,

nebijok,

žiedlapių Jis nenuskins

pirma laiko.

Vakarais surink nuo kaktos raukšleles,

suvyk į kamuolį

ir kada nors išausi skarą,

savo vaiko pečius

ja apgobsi.

 

 

 

RONALDS BRIEDIS

(g. 1980)

 

●

 

Poeto

Didžiausias turtas

Žodžiai

 

Užrašau

Ant lapelio

„Pinigai“

 

Ir metu elgetai

Kepurėn

 

 

 Vertė Audrius Musteikis