Rašytojas kalėjime

Josifo Brodskio (1940–1996), rusų ir amerikiečių poeto, eseisto ir vertėjo, esė The Writer in Prison – tai Tarptautinio PEN klubo išleistas kalintų rašytojų tekstų antologijos This Prison Where I Live: The Pen Anthology of Imprisoned Writers (1996) įvadas. Pirmąkart esė viešai publikuota amerikiečių žurnale „The New York Times Book Review“ 1996 m. spalio 13 d. „Rašytojas kalėjime“, datuotas 1995 m. lapkričio mėnesiu, yra paskutinis šio Nobelio literatūros premijos laureato prozinis tekstas (neskaitant laiškų ir užrašų).

Kalėjimas iš esmės yra erdvės trūkumas, kompensuojamas laiko pertekliumi; ir viena, ir kita kaliniui – apčiuopiami dalykai. Nieko keisto, kad dėl šio santykio, atliepiančio žmogaus padėtį visatoje, įkalinimas yra tapęs neatsiejama krikščioniškosios metafizikos metafora ir, galima sakyti, literatūros pribuvėja. Literatūros atveju tai lyg ir savaime suprantama, nes literatūra visų pirma yra metafizinių tiesų vertimas į žmonių kalbą.

Tokį vertimą, žinoma, galima atlikti ne tiktai kalint ir, galimas daiktas, netgi tikslesnį. Vis dėlto dar nuo Pauliaus laikų krikščioniškoji tradicija stebėtinai nuosekliai kalėjimu kliaujasi kaip apreiškimą įkvepiančia priemone. Šiais laikais kultūros ir literatūros, grindžiamos kitokiu nei krikščionybės tikėjimu ir principais (jei čia tinka tokie įvardijimai), visomis išgalėmis stengiasi pavyti vyresnėlę ar – Kinijos atveju – jaunėlę, vildamosi, be abejo, šitokiu būdu pasigaminti savųjų vijonų ir dostojevskių.

XX amžiuje rašytojo amatas ir kalėjimas beveik neatsiejami. Vargiai nurodytum kalbą, o juo labiau šalį (gal Norvegiją?), kurios rašytojus visiškai aplenkė ši sodinimo į kalėjimus tendencija. Kai kurioms kalboms ir šalims šiuo atžvilgiu, žinoma, sekėsi geriau, kitoms – prasčiau. Rusija, regis, pranoko visus; kita vertus, Sovietų Sąjungos laikais tai buvo tirštai gyvenama imperija. Su jos išnykimu problemos svorio centras iš Europos persikėlė į Tolimuosius Rytus ir pietinius Azijos pakraščius, Afriką, pietinius Ramiojo vandenyno salynus. Bet tuo nėra ko džiaugtis, nes šie kraštai taip pat itin gausiai gyvenami. Nenorėdama nieko išskirti geografija, regis, siekia susilyginti su istorija.

O gal kaip tik istorija nori prilygti geografijai. Rašytojas už grotų dažniausiai patenka už vienos ar kitos politinio ginčo pusės palaikymą, ir tai, žinoma, istorijos ženklas. (Tokio ginčo nebuvimas, kas be ko, esmiškai apibūdina geografiją.) Rašytojas gali net bandyti guostis tokiu savo nelaimės aiškinimu, nūdien įgijusiu kilnios tradicijos bruožų. Tačiau su tokiu pernelyg plačiu aiškinimu siauroje kameroje ilgai netversi. Kad ir koks istorinis varpas skambėtų kalėjime, jis visada tave prikelia, – paprastai šeštą ryto, – ir sugrąžina į nemalonią tau skirto bausmės laiko tikrovę.

Nesakyčiau, kad kalėjimas spaudžia atsikratyti abstrakčių sąvokų. Priešingai, jis sutraukia jas iki pačios lakoniškiausios išraiškos. Kalėjimas tavo metafiziką, etiką, istorijos jausmą ir visa kita iš tikrųjų verčia į glaustą kasdienės laikysenos kalbą. Efektyviausia tokio virsmo vieta, žinoma, yra vienutė, visą žmoniškąją visatą sumažinanti iki betoninio stačiakampio, nuolat apšviesto 60 vatų lemputės. Apie kurią eini ratais bandydamas išsaugoti sveiką protą. Po poros mėnesių tokio sukimosi saulės sistema bus visiškai sukompromituota, skirtingai nei – vilkimės – draugai ir artimi kolegos, o jeigu tu poetas, gal būsi nugludinęs ir kelis padorius eilėraščius – mintyse. Rašiklis ir popierius kaliniui retai kada prieinami.

Taigi rimas ir metras, padedantys įsiminti, kalėjime parankiausi, ypač turint omeny tam tikrus apklausų metodus, po kurių taikymo tavo pakaušis dažnai nebe toks patikimas. Apskritai poetams vienutėse geriau nei prozininkams, nes jie menkai priklauso nuo profesinių priemonių, mat atsikartojantis žingsniavimas pirmyn atgal po tuo elektriniu šviesuliu eilėraštį iš atminties prikels, kad ir kas benutiktų. Be to, lyrika iš esmės yra besiužetė ir, kitaip nei tavo byla, rutuliojasi pagal vidinę kalbos dermės logiką.

Iš tiesų metrinės poezijos rašymą – tiksliau, kūrimą galvoje – galima siūlyti vienutės kaliniui kaip tam tikrą terapijos rūšį greta atsispaudimų ir apsiliejimo šaltu vandeniu. Daugiavietėje kameroje reikalai kitokie, prozininkui joje paprastai geriau nei poetui. Proza, kaip žinome, išauga iš socialinių santykių, todėl prozininkui lengviau nei poetui rasti bendrą vardiklį su kameros bendrais. Būdamas pasakotoju jis smalsus pagal apibrėžimą, ir ši savybė padeda jam užmegzti ryšį su kitais nuteistaisiais klausinėjant apie šių bylas bei aplinkybes ir pavaišinant juos savo paties ar kitų autorių siužetais. Nuo pat pradžių prozininkas gali vaizduotis renkąs medžiagą būsimiems veikalams arba taip atrodys jo bendrams, kurie su džiaugsmu apipils jį savo pačių dažnai gerokai pagražintomis gyvenimo istorijomis.

Didžiąją dalį kalinių raštų neabejotinai sudaro proza. Ne dėl to, kad prozininkai dažniau už poetus sodinami į kalėjimus (iš tiesų, atrodo, kaip tik atvirkščiai). Visų pirma tai paaiškinama tuo, kad monotoniška kalėjimo nepajudinamumo kalba yra nesutaikoma su poezijai būdingu staigumu. Esmė ne ta, kad poezijos menas atsisako niekingą priespaudos tikrovę dabinti iškalbos žiedais, nors toks aiškinimas taip pat galimas. Paprasčiausiai gero eilėraščio esmė yra sutelktumas ir greitis. Štai kodėl net poetas, nusprendęs užfiksuoti savo kalėjimo patirtį, paprastai griebiasi prozos. Eilėraštį apie kalėjimą aptikti sunkiau – net ir šiuolaikinėje rusų literatūroje – nei romaną šia tema, o juo labiau atsiminimų. Poezija, galimas daiktas, yra pats nemimetiškiausias menas.

Fred Lyon. San Fransisko opera. 1950

O jeigu ir ne, tai jos mimezės objektas neabejotinai yra už ir virš kalėjimo sienų, apsuptų spygliuotomis vielomis, sargybiniais, kulkosvaidžiais ir t.  t. Visas menas veržiasi virsti muzika, teigė Walteris Pateris*, ir bent jau poezija, akivaizdu, nepasiduoda žmogiškųjų kančių, įskaitant ir pačių kankintojų, traukai. Iš to natūraliai kyla išvada, kad esama dėmesio vertesnių temų nei kūno silpnumas ar sielos agonija. Tokią išvadą padariusiai visuomenei ir jos prievaizdams poezija, o drauge ir visi kiti menai ima atrodyti pavojingi. Kitaip tariant, nesąmoningas šalutinis menų produktas yra suvokimas, kad bendras žmogiškasis potencialas yra gerokai didesnis, nei jį gali išreikšti, o juo labiau maitinti koks nors socialinis kontekstas. Tam tikriems žmonių rateliams ši žinia nemaloni, todėl besiplėsdami jie vis labiau linksta rašytoją sprausti į rėmus.

Žinoma, rašytojas nėra šventa karvė: jis negali būti aukščiau už savo visuomenės teisę ar juo labiau neteisę. Kalėjimas ar koncentracijos stovykla tėra tos visuomenės tęsinys, ne svetimšalė teritorija, nors vien maisto davinys galėtų pakišt tokią mintį. Atsidūręs už grotų rašytojas tiesiog drauge su liaudimi išgyvena užgriuvusią negandą. Nei tų žmonių, nei – tikėkimės – savo akyse jis nieko nuo jų nesiskiria. Todėl pastangose ištraukti rašytoją iš kalėjimo, prigrūsto jo tėvynainių, esama šiokios tokios neteisybės. Tai lyg mesti vieną gelbėjimosi liemenę į perpildytą, neteisingumo jūroje skęstančią valtį.

Ir vis dėlto gelbėjimosi liemenę mesti būtina, nes geriau išgelbėti vieną negu nė vieno, o be to, šis išgelbėtasis gali pasiųsti galingesnį SOS signalą už visų likusiųjų skęstančioje valtyje. Ir nors mūsų lentynose daugybė knygų, kurių niekada neatsiversim, rašytojui gelbėjimosi liemenę reikėtų sviesti jau vien ta elementaria dingstimi, kad jis galbūt paleis į pasaulį dar vieną knygą. Kuo daugiau knygų mūsų lentynose, tuo mažiau žmonių grūsime į kalėjimus. Žinoma, išvaduodama iš kalėjimo rašytoją, o ypač poetą, visuomenė nustoja kokio nors metafizinio laimėjimo, tačiau didžiuma jos narių mielai iškeis jį į sąlygiško saugumo banalybę, kad ir kokiu būdu tų metafizinių tiesų buvo įgyta. Trumpai tariant, skaitymui skirtas laikas – tai iš veiksmo nugvelbtas laikas; o pasaulyje, apgyventame taip tankiai kaip mūsiškis, kuo mažiau veikiame, tuo geriau.

Kalėjimų raštai yra apie kančią ir ištvermę. Tuo jie kelia aistringą susidomėjimą plačiosios visuomenės, kalinimą palaimingai tebelaikančios anomalija. Kad toks suvokimas pasaulyje išliktų ir ateityje, šiuos veikalus būtina perskaityti. Nes nėra didesnės pagundos, kaip persiimti požiūriu, kad žmonių kalinimas yra normalu. Lygiai kaip nėra nieko paprasčiau, kaip kalinimo patirtyje įžvelgti dvasinę naudą ir netgi jos siekti.

Žmogus yra pratęs ieškotis aukštesnių tikslų ir prasmės akivaizdžiai beprasmiame pasaulyje. Jis linkęs valdžią laikyti Dievo apvaizdos įrankiu, kad ir buku. Dėl tokiame požiūryje slypinčio visa apimančio kaltės ir uždelsto atpildo jausmo žmogus tampa lengvu grobiu, negana to, didžiuojasi pasiekęs naujų nusižeminimo gelmių. Tai sena tiesa, tokio pat senumo kaip pačios priespaudos istorija, kuri, tiesą sakant, sutampa su nuolankumo istorija.

Tačiau kas piligrimui bus tik aukštyn vedantis kelias, visuomenei yra slidi įkalnė. Rytojaus pasaulis bus tankiau gyvenamas nei šiandieninis ir net anomalija jame įgaus epidemijos mastą. Ir penicilinas čia nepadės; vienintelis įmanomas vaistas – naminis: tai absoliučiai individualistinė, savita potencialios aukos laikysena. Nes rašytojai, nepaisant įsitikinimų ir fizinio ribotumo, visų pirma yra individualistai; jie nesilaiko išvien; jų talentai ir stilistinės priemonės smarkiai skiriasi; ir jie jaučiasi kaltesni už kitus žmones, nes pirmieji pajunta, kad kartotė kompromituoja žodžius. Kitaip tariant, rašytojas yra tiesiog tobula žmogiškosios padėties metafora. Štai kodėl jo pasisakymai apie kalinimą turėtų itin dominti tuos, kurie įsivaizduoja esą laisvi.

Galiausiai jo pasisakymai gali praskleisti kalėjimą gaubiantį paslapties šydą. Visuotinėje sąmonėje kalėjimas tapatinamas su nežinomybe ir tuo labai panėšėja į mirtį, kuri prilygsta pačiai didžiausiai nežinomybei ir laisvės netekimui. Bent iš pradžių vienutė be didesnių dvejonių gali būti lyginama su karstu. Kalėjimą sieti su požeminiu pasauliu įprasta visose kalbose, jei tokios šnekos nėra tabu. Nes žvelgiant iš įprastos žmogiškosios tikrovės kalėjimas iš tikrųjų yra anapusinis pasaulis, toks pat sudėtingas ir neatšaukiamai negailestingas kaip visos kitos bažnytinės pomirtinės karalystės su dominuojančiais pilkos atspalviais.

Vis dėlto dalinis laisvės netekimas – kaip kalėjime – yra blogiau nei visiškas jos praradimas, mat pastaruoju atveju atimama galimybė fiksuoti tą netektį. Negana to, kalėjime esi ne kažkokių neapčiuopiamų piktųjų dvasių valdžioje, o valioje savosios padermės, kurios buvimas per daug fiziškai juntamas. Visai įmanoma, kad didžiuma požeminio pasaulio vaizdinijos mūsų kultūroje kilusi būtent iš kalėjimo patirties.

Šiaip ar taip, iš kalėjimo raštijos akivaizdu, kad pragaras yra žmonių sukurtas ir jų pačių valdomas. Ir būtent čia slypi galimybė jį ištverti, nes žmonės, kuriems mokama už negailestingumą, yra aplaidūs, paperkami, tingūs ir t.  t. Jokia žmogaus sukurta sistema nėra tobula, ir priespaudos sistema – ne išimtis. Ji neapsaugota nuo nuovargio, spragų, kurių, tikėtina, tau atsivers tuo daugiau, kuo ilgesnis bausmės laikas. Kitaip sakant, nėra prasmės švelninti savo pažiūrų anoj pusėj sienos, idant nepakliūtum šiton. Apibendrintai tariant, kalėjimą galima ištverti. Nors vilties žengiant į jį reikėtų turėti mažiausiai; gabalėlis cukraus labiau praverstų.

Vertė Andrius Patiomkinas