Poezijos vertimai
Ivanas Turgenevas (1818–1883), kurio 200-ąsias gimimo metines šiemet minime, gerai pažįstamas klasikine rusų literatūra besidomintiems skaitytojams. Jo romanai, apsakymai lietuvių kalba pasirodė dar praėjusiame amžiuje. Žinome ir savitus Turgenevo eilėraščius proza. Romantinė lyrika lietuvių skaitytojams pristatoma rečiau. Sukurti daugelį poezijos tekstų rašytoją įkvėpė jo didžioji mūza, XIX a. Europos operos žvaigždė Pauline Viardot. Turgenevo eilės pasižymi muzikalumu, kai kurios išsiskiria savitu, artimu romansui skambesiu. Jos traukė kompozitorių Antono Rubinšteino, Aleksandro Zaicevo, Georgijaus Katuaro ir kitų dėmesį. Kai kurie kūriniai ir šiandien skamba garsiausių romansų atlikėjų repertuare.
Vertėja
●
Pavakarys… giedra žydrynė.
Tik rudenį giria – nuoga.
Gal bent lapelio nenuskynė?
Vis dairos akys: o staiga
Išvys jį… ne, alėjų smėlį
Jie nugulė tyliam sapne,
Lyg praeities dienų šešėliai,
Liūdnoj užsnūdę širdyje.
●
Kodėl vis liejas liūdnos eilės
Tamsios nakties tylumoje,
Aistringas balsas, balsas mielas
Vis atplasnoja pas mane.
Kodėl? Jos siela suliepsnojo
Ne dėl manęs, ne dėl manęs…
Ir kad širdis jos taip vaitojo,
Kaltasis vėl buvau ne aš.
Tad kogi siela kaip į dangų
Po kojom veržias jai sukniubt,
Lyg siautulingos jūrų bangos
Prie išsvajotųjų krantų?
●
Kai išsiskyrėm nelauktai, –
Jokia čia paslaptis, –
Mylėjau taip tave karštai,
Kiek leido gyvastis.
Dabar tave sutikęs vėl
Jau akmeniu tyliu –
Pažvelgt liūdnų akių gelmėn
Nenoriu, negaliu.
O tu, lakštute, vis suoki
Apie gerus laikus.
Naivume šventas, kur lenki,
Man viskas atgrasu!
Žinok: patyriau nemažai
Tėkmėj dienų sunkių…
Ir džiaugsmo daug jau užmiršau,
Ir ašarų paikų.
Plaukia mėnuo padangių aukštybėj
Plaukia mėnulis padangių aukštybėj
Blyškiu keliu;
Vandenys jūrų paklūsta galybei
Jo spindulių.
O mano vargšės sielos vandenynui
Mėnulis – tu…
Esi varge ir laimėje valdovė
Širdies krantų…
Jau meilės iškankinta mano siela
Tava visa…
Tik tu šalta ir tolima lieki lyg mėnuo –
Nakties šviesa…
Michailo Salmovo natiurmortas
Ruduo
Liūdnom akim ruduo užbūrė.
Per ūką girion vis brendu,
Tyloj palaimą surandu –
Balta padange vėl skrendu
Viršum juodų pušų viršūnių.
Patinka man rūgšti žolė:
Kramsnoju stiebą, prisišliejęs
Prie žemės, ir svaja užlieja…
Kažkur šaiži genių giesmė…
Žolė nuvytus, apšarmojus
Ramybe džiugina akis.
Ir liūdesin tarytum laisvėn
Plasnoja vėl mana širdis…
Ko atmintin neprisišauksiu?
Kokių svajų daugiau nebus?
Lyg gyvas kūnas pušys lenkias,
Girdėt ošimas jų mąslus,
Kol vėjas, lyg didžiuliai paukščiai,
Nekviestu šuoru atplasnos,
Tamsių šakų rezgynės aukšty
Piktai, nekantriai sumauros.
Zylė
Zylės išgirdau dainelę
Tarp pageltusių šakų;
Na, sveika, maža paukštele,
Kelrode rudens dienų!
Ta giesmelė pranašauja
Darganą, žiemos speigus,
Bet vis vien žėruoja laime
Balsas linksmas ir skambus.
Virva, liejas paukštės trelė –
Kerinti garsų dermė.
Ar mane joj sužavėjo
Tik rami gamtos žaismė?
Ar, lyg vaikas, švilpiniuoja
Ir tavy aistra gyvent –
Ta, kur nuo mirties užstoja,
Būtį padeda ištvert?
Pavasario vakaras
Auksiniai debesys klajoja
Virš žemės, gaubiamos sapnų,
Pritilę lygumos žėruoja
Bekrašte jūra nuo rasų;
Kažkur migloj upelis gurva,
Griaustinis murma dausose,
O drebulė bailutė spurda
Tingaus vėjelio delnuose.
Parėmus dangų, snūduriuoja
Gili smaragdinė giria,
Tik per miegus vis suplasnoja
Kažkoks lapelis tankmėje.
Žvaigždė žaroj vakarėj supas,
Puikiosios meilės įkvėpta.
Tokia palaima, tarsi būčiau
Vaikystėn grįžęs; kaip tada.
Vertė Nora Jazbutytė
