Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2008

 

Sausio 30, trečiadienis. Kartais įsitempiu: kad tik taip nebūtų. Kartais atsipalaiduoju: teneša mane srovė, tekeliauju aš ten, kur turėčiau. Kartais užsinoriu: teįvyksta tai, ko nenoriu: pasižiūrėsiu, kaip atrodys ornamentas.

 

Vasario 1, penktadienis. Vakar perskaičiau dar vieną Salingerio apsakymą – „Žmogus, Kuris Juokėsi“. Gerai rašo. Kaip ir sakiau [anksčiau dienoraštyje] – hemingvėjiškai po vienais dalykais vyksta kiti. Puikios detalės, vaikų kalba. Bet žiūrint iš dabartinės mano ideologijos pozicijų [tik iš jos] – jis /…/ skirsto žmones į blogus ir gerus. Jo kūriniai skaudūs dėl to, kad aukas skriaudžia blogieji. Tačiau juk ir šie – savo karmos aukos.

 

Kovo 25, antradienis. Du laipsniai šalčio. Pusto. Nuo stogų neša sniego miltus. Erdvė tarp mūsų ir Mazūrų namo – pilna miglos. Kai vėjas aprimsta, dulkia, bet ne lietus, o sniegas.

Imsiuosi „Pasivaikščiojimo“ [esė „Rudeninis pasivaikščiojimas“]. Viskas tarsi yra, bet šlubuoja ritmas. Kai kur darosi pernelyg eilėraštis. Sena mano problema. Panašiai buvo, kai rašiau apie Laisvydę [Šalčiūtę]. Be to, eidamas tolyn į tekstą, pamirštu pradžios aromatą. 

 

Kovo 27, ketvirtadienis. Vakar baigiau „Baltą drobulę“ [perskaičiau antrą kartą po labai ilgo tarpo]. Labai vidutiniška knyga. Nežybsi anapusybė, neįelektrintas stilius. Per mažai ir per naiviai naudojamasi kalba (ypač sintakse). Ir tas nuolatinis inkštimas… Ir tie folkloriniai įvaizdžiai, panaudoti kaip Belevičiaus skulptūrose… Tai kad jam būtų pavykę iš jų išpešti tai, ką pavyko Mackui! Deja. Ypač prastas epizodas su Vaidilioniu. Geriau – apie tėvus ir keltuvą. Ko imsiuosi dabar? Patogu, kai turi po ranka skaitomą romaną.

 

Gegužės 1, ketvirtadienis. Aną dieną eidamas pro vieną namą mačiau daug išsiskleidusių tulpių. Jos buvo išsiskleidusios iki ribos: dar truputis, ir žiedlapiai būtų pradėję virsti aukštielninki. Juodi žiedų viduriukai atrodė kaip herbai.

 

Gegužės 18, sekmadienis. Sapnavau Dalai Lamą. Lyg aš vaišinau jį arbata, lyg jis mane. Nesusipratimas buvo tas, kad aš įdėjau cukraus į puodelį ir ėmiau maišyti cukrinės šaukšteliu, o ne atskiru. Buvo nepatogu.

Prieš rytą maudė visą kūną. Pirmą kartą mintyse ėmiau kartoti: „Kentėdamas mažinu kitų kančias.“ Galvojau apie kaimyną Bronių, apie Vytautą S. /…/ Lyg palengvėjo.

 

Gegužės 31, šeštadienis [kaime]. Vakar vis dėlto baigiau savo tekstą [esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas“]. Šiandien jau taisinėjau. Pusė bėdos. Svarbu, kad radau išeitį iš tos situacijos su atleidimu. Ir ideologiškai (atleisti sau), ir stilistiškai (kad nebūtų sentimentalu, didaktiška ir pan.). Prie vertimų šiandien nėjau. Aikenas tegul palaukia. Dabar daug vietos galvoje užima mano tekstas. Noriu, kad jame būtų „naujoji mano ideologija“. Bet nenoriu tiesmukumo, seilių, pamokslavimo. Ir tebenoriu stiliaus. Antraip – nereikia išvis rašyti.

 

Birželio 18, trečiadienis. Dar dėl Sogjalo Rinpočės [„Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“]. Keli dalykai mane sutrikdė. Vienas jų – draudimas liesti ką tik mirusį, kad sąmonė neišeitų pro netinkamą vietą… Ar gali būti tokiu būdu „nurašyta“ visa gera karma, kurią žmogus susikrovė? Taip pat sutrikau skaitydamas autoriaus mokinių tekstus, kuriuose jis itin pašlovinamas.

 

Birželio 20, penktadienis. Pasivaikščiodamas nusipirkau „Nemuną“ su savo atsakymais į klausimus. Pirmame puslapyje mano nuotrauka – nors prasmek. Viskas, ko nemėgstu: vešli barzda, stambūs veido bruožai, teatrališka laikysena, dramatiška šviesokaita… Kad jį kur…

 

Liepos 2, trečiadienis. Vakar išėjo mano vertimai [„10 anglakalbių poetų“]. Maloni knyga: postorė, lengva, puri, šviesi. Man patinka ir viršelis, ir visas dizainas, ir popierius, ir šriftas. Tik užsibaigia striukai. Klausdamas savęs, kaip moko Samdhongas Rinpočė, ką gero šis mano darbas duos kitiems, manau, kad duos. Duos keletą naujų pasaulio aspektų, vadinasi, padės geriau suvokti ir save. Duos grožio, vadinasi, parodys pasaulio, tokio, koks jis yra, vertę. Žinoma, tai reliatyvios vertybės. Bet manau, kad jų reikia.

 

Liepos 3, ketvirtadienis. Šiandien mano vertimų knygos pristatymas. Sigito P. nebus, vakar paskambino ir pasakė, kad jam negera tarp žmonių.

 

Liepos 4, penktadienis. Vakar – pristatymas. Viskas lyg ir neblogai. Žinoma, neapsiėjau be savo juokelių ir puikybėlės… Senyva graži moteris, pažįstanti mane jau apie trisdešimt metų (nors aš jos neprisimenu), padovanojo savo nuaustą juostą. Kažkoks Marijonas (apie šešiasdešimties metų amžiaus) pasisakė senas mano gerbėjas esąs ir pagyrė knygą už dvikalbiškumą. Tad pasitvirtino tezė, kad, ką nors spausdindamas, duodi tekstą ir nežinomiems, bet jį palankiai sutinkantiems žmonėms.

 

Rugpjūčio 12, antradienis [kaime]. Rytas šiltas, rasotas, gan saulėtas. Stebėjau, kaip, saulei bekylant, vis labiau žiebiasi sidabrinė aureolė ant kaimo kryžiaus aplink Kristaus kančią.

 

Rugpjūčio 13, trečiadienis [kaime]. Toliau skaitau [Seung Sahno] „Zen kompasą“. Vis kliūva tie pavyzdžiai. Sakykim, kad turtingi žmonės yra turtingi todėl, jog ankstesniame gyvenime „sukaupė gerą karmą“. Bet kiek turtingų žmonių yra blogi! Tai kur šiuo atveju jų gera karma?

19.25. Ką tik mačiau fantastišką vaivorykštę: didelę, taisyklingą, intensyvią; vienu galu įsirėmusią į namo stogą ties mūsų kaminu, o kitu – į šunklevį prie pirkaitės. Virš šios buvo dar antroji, mažiau ryški. Bet bene nuostabiausia – lygutėlis dangaus pilkumas tarp josios [pirmosios] galų, tame lanke.

 

Rugsėjo 4, ketvirtadienis. Šilta. Pakankamai šviesu. Miegojau gerėliau. Surfinijos [balkone] prie parapeto kruta nuo šilto vėjo. Begonijų juosta apačioje – kaip oranžinio kraujo puta. Nejudanti. 

 

Rugsėjo 11, ketvirtadienis. Vakar aplankiau Petrą R. Įnikęs į medalius. Patriotizmo nemažėja – vien tautos istorijos temos: mūšiai, trėmimai, karūnavimai etc. Kūryba kiek apsilpus, bet lygis, regis, dar visai neblogas. Nuėjau pėsčias nuo Petro [Užupio gatvėje] iki Centrinio knygyno [buvusio]. Pavargau, bet nuėjau.

 

Rugsėjo 12, penktadienis. Buvo atvykęs Vytautas B. Priėjom prie išvados, kad žmonės, nemėgstantys sąmonės srauto principu sukurtų romanų, bėga nuo to, kas yra juose pačiuose: būtent sąmonės srautas.

 

Lapkričio 3, pirmadienis. Rytas vėsus, pilkšvas, bet šviesokas. Surfinijų balkone – tik du ar trys apsusę žiedai. Krypstam į žiemą. Tai gerai.

Taip pat gerai, kad vakar nuvažiavau pažiūrėti trijų Lino K. paveikslų, pakabintų jo kieme ant metalinių kilimų daužymo stovų. Aplink – seni medžiai, ant žemės – stóra rudų lapų. Diena į pabaigą, prieblandos pradžia. Be manęs – dar trys personažai: pats Linas, Džiugas ir Marius. Paveikslai negrabiai nutepti ant faneros, spalvos – raudona, geltona, mėlyna, o vienas – su nemažai juodos. Linas pradžiugo, kad atvažiavau. Todėl ir gerai.

 

Gruodžio 13, šeštadienis. Vakar mirė Sigitas G. Buvau sukrėstas. Pirmiausia – jo nelaimės dydžio: nežinau nei aplinkybių, nei koks jis buvo mirties metu, bet elementariai vaizduojuosi, kad jis buvo „nesutvarkęs“ labai blogos situacijos nei savo viduje, nei išorėje. Jeigu taip būta iš tiesų – šitai ir sudaro jo nelaimės dydį.

Be to, blogai jaučiuosi todėl, kad vis dėlto neišdrįsau, kaip buvau ketinęs, padėti jam ranką ant peties ir pasakyti maždaug: „Sigi, maldauju, nors negerk.“ Neišdrįsau, nes bijojau stiprios neigiamos reakcijos. Bet kas gi man būtų atsitikę? Iš esmės – nieko. Aišku, beveik netikėjau, kad tai ką nors duos. Bet ir šitai neturėjo manęs stabdyti.

Paskambino /…/, o šįryt dar gavau jos laiškutį. Maždaug: „Nesuprantu, kaip galima atleisti žmogui, žiauriai mušusiam savo žmoną.“ Jai parašiau, kad žmogaus, darančio bloga kitiems, žalingieji veiksmai ir sudaro jo kančią. Nežinau, ar supras.   

 

Gruodžio 14, sekmadienis. Buvau aplankyti [Rašytojų sąjungoje] pašarvoto Sigito G. Gana nepanašus į save. Gal todėl, kad be akinių. O gal ir dėl to, kad iš tokio taško jo nematydavau. Krito į akis galingos „paauksuotos“ grabo rankenos. Net parodžiau Sigitui P., kuris mane ten nuvežė. Pabučiavau į skruostus Uršulę ir Martą [dukras].

 

B. d.