Naujas miestas
Padirbėti komjaunuoliškose statybose man pasiūlė Leonidas:
– Gal tau į BAM’ą nuvažiavus?.. Gyventum be rūpesčių tarp pažangiausio sovietinio jaunimo.
Tikėjausi paguodos ir atjautos (išgyvenau nelaimingą meilę), o geriausias kurso draugas išklausęs pasiuntė važiuoti į BAM’ą. Juokais, žinoma, buvo pavargęs – „visi į mane išsišnypščia, kaip į nosinę“, užsiminė viename iš laiškų, rašytų po to, kai išvažiavau ten, kur buvo pasiūlęs ieškoti nusiraminimo ir dvasinės sveikatos. Kalbėdamas apie pažangiausią jaunimą Leonidas ironizavo: juokas leido į sovietinę realybę žvelgti atsainiai, tarsi pakylėjo virš jos. Studijuodama dailę nesunkiai įvaldžiau ir šį meną; mokėjau pašiepti, taikliai pajuokti, bet jaučiau, kad tokia praktika turi neigiamą aspektą – kalbėjimo maniera virto mąstymo būdu, ironija iškreipė žvilgsnį, skatino į viską žiūrėti atsiribojus, lyg pro žaliuzių plyšį. Skaitydama senus laiškus, stebėjausi, kaip įmantriai kalbėjome apie paprastus, netgi banalius dalykus, sukūrėme savitą kalbą – žaidimas tapo antra prigimtimi.
Neišmaniau nieko apie statybas, bet apie komjaunuolius turėjau susidariusi nuomonę: aktyvi veikla komunistinėje jaunimo organizacijoje liudijo siekį deklaruoti lojalumą esamai santvarkai, kilti karjeros laiptais – pavyzdingi komjaunuoliai fizinio darbo netroško ir neieškojo, į statybas vyko tie, kas atsidūrė užribyje ar nepritapo socialiai. BAM’as, apie kurį ironizuodamas užsiminė kurso draugas, tai Baikalo–Amūro magistralės statybos Sibire, vienas iš daugelio sovietinių projektų, ilgai statytų ir galiausiai pripažintų nerentabiliais. Dvidešimto amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje į šias statybas buvo aktyviai verbuojamas jaunimas, radijas ir televizija be perstojo vykdė propagandines kampanijas; žiūrėjome filmus apie komjaunuolius, taigoje statančius miestus, seansai kino teatruose prasidėdavo privalomais dešimties minučių dokumentiniais kino žurnalais. Komjaunimo komitete jaunas estas laužyta rusų kalba paaiškino, kad grupė į BAM’ą jau išvykusi.
– Kaip gaila… O kitų grupių nėra? – paklausiau atsargiai.
Žmogus žiūrėjo sutrikęs, iš veido mačiau, kad abejoja mano ketinimais, žvelgėme vienas į kitą graudžiai šypsodamiesi.
– Yra į „Atommaš“… – jis neišlaikė įtampos pirmas.
– Ką reiškia „Atommaš“? – skambėjo lyg keiksmažodis.
– Jums netiks. Tai stambiosios pramonės ir elektros įrangos gamykla, gaminanti reaktorius; atvykusiems suteikiamas gyvenamasis plotas, kelionė apmokama organizatorių lėšomis.
Pastarieji du punktai pasirodė svarbūs, aš užsirašiau. Leonidas ir dar pora kurso draugų atėjo į stotį manęs išlydėti – komjaunuoliškos statybos?!. – originalu ir tikrai juokinga.
Kelionė iš Talino (studijavau Estijoje) truko dvi paras, Maskvoje keturias valandas laukėme traukinio į Volgodonską. Perskaičiau gatvėje skelbimą, kviečiantį į lėlių teatro spektaklį. Sėdėjau tamsioje salėje tarp negausių žiūrovų, mąsčiau apie pastarųjų mėnesių įvykius, jie priminė veiksmą scenoje – kažkas tampo virveles, lėlės juda, aš tarp jų, bet nei pjesė, nei režisieriaus sumanymas man nežinomi. Įsėdus į traukinį, grupę lydintys asmenys surinko pasus. Jie ne pirmą kartą lydėjo panašią grupę ir turėjo karčios patirties; dalis išvykstančiųjų į stotį atėjo įkaušę, naktį traukinyje išgertuves tęsė, vaikinai rodė panieką komjaunimo komiteto darbuotojams estams, į jų pastabas reagavo grasinimais ir keiksmais. Nežinau, ar buvo šioje grupėje komjaunuolių, bet neradusių „vietos po saule“, nepajėgusių niekur įsidarbinti, turinčių problemų su teisėsauga netrūko: vaikinai ir merginos vežėsi degtinės, išgėrę atvirai pasakojo, kodėl vyksta į statybas, visi laisvai kalbėjo rusų kalba, tarp išvykstančių nebuvo nė vieno estų tautybės jaunuolio. Žmonės, su kuriais susipažinau traukinyje, skyrėsi nuo dokumentiniuose kino žurnaluose matytų BAM’o statytojų, į mano ironiškus studijų draugus jie taip pat nebuvo panašūs: rodėsi paprasti kaip trys kapeikos.
Volgodonskas pradėtas statyti kanalu sujungus Volgą ir Doną. 1970 metais plynuose laukuose apsigyveno 27 tūkstančiai naujakurių. 1978 metais buvo pastatyta gamykla „Atommaš“, tai ji pagamino reaktorių Černobylio AE, kartu su gamykla suprojektuotas ir vadinamasis Naujas miestas. Žodžiai „miestas“ ar „gatvė“ apibūdinti šiai vietovei netiko, tai, ką pamačiau, priminė įkalinimo stovyklą: vienodi dviejų aukštų blokiniai pastatai, stovintys vienodais atstumais, gatvės rikiavosi ilgomis nesibaigiančiomis eilėmis. Spartuolių brigada miestą statė paskubomis, vadovaudamasi šūkiu: „Vieną pastato aukštą sumontuok per tris dienas!“ Rusų kalba šūkis skambėjo lyg eilės: Dajoš montaž, v tri dnia – etaž! Iš garsiakalbių sklido revoliuciniai maršai, pertraukiami šūkių, kviečiančių kovoti ir nugalėti; trafaretiniai šūkiai, išrėkiami intonacijomis, sklidinomis melagingo patoso. Atsitiktinai ar taip ir buvo suplanuota, kad Naują miestą pasiektume gegužės 1-ąją, Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną. Pro šalį pražygiavo padrika pavargusių žmonių minia su transparantais ir gatvės akimirksniu ištuštėjo. Bandžiau susivokti, kur esu. Supratimas, koks turi būti miestas, radosi stebint gatvę, kuria mama vesdavo mane į vaikų darželį. Praeidavome privačių gyvenamųjų namų kvartalą, kiekvienas namas skyrėsi nuo greta stovinčio, žmonės statė namus savitai, augino skirtingas gėles, veisė serbentus ir vyšnias arba obelis ir kriaušes. Vėliau eidavome pro didžiulę turgavietę, matydavau akmeninę tvorą, galingus medinius vartus, arkliais įkinkytų vežimų vilkstines, ryškiais rūbais pasidabinusias čigones su vaikais, pririštais už nugaros. Kitoje gatvės pusėje matydavau Sukilėlių kalnelį su monumentu, pastatytu carinės Rusijos žandarų nužudytiems 1863 metų sukilimo dalyviams atminti; kalnelis buvo sukilėlių egzekucijos vieta, bausmės vykdytos viešai, siekiant įbauginti miesto gyventojus. Už turgaus gėlynai ir mediniai namai su sodais baigdavosi, matydavau parduotuvių ir administracinių pastatų kvartalus, pastatai buvo aukštesni, akmeniniai, krautuvės su stiklinėmis vitrinomis ir iškabomis. Prisimenu senąsias kapines šalia bažnyčios, kapinėse palaidoti mano brolis ir senelis. Mačiau mirksinčias žvakių šviesas Vėlinių vakarą, paslaptingus rūsius. Dabar rūsių angos užmūrytos, o tuomet juose degė žvakės, nuo praeivių karstus skyrė tik metalinės grotos. Viename rūsyje stovėjo du karstai, baisu buvo žiūrėti į mažytį karstą menkai apšviesto rūsio gilumoje. Tarp karsto ir grotų stovėjo didžiulis inkaras, nulietas iš metalo, nuo jo viršutinės dalies, primenančios kryžių, iki žemės driekėsi sunki grandinė.
– Galbūt tai jūreivio kapas, bet kodėl greta mažytis karstas? – spėliojome su pussesere.
Vėliau sužinojau, kad inkaras yra krikščionių simbolis, vilties ir ištvermės ženklas, – laivas, kurio vairininkas žino kryptį, laimingai pasieks uostą, joks laivas neplaukia nežinodamas krypties, nebent tas, kuris patyrė katastrofą ir yra nevaldomas. Antkapiuose iškaltos sentencijos iš Šventojo Rašto, paminklai su Kristaus atvaizdais pažymėti kryžiaus ženklu: mieste gyveno tikintys žmonės, savo būtį suvokę krikščioniško gyvenimo perspektyvoje. Šalia kapinių įsikūrusi Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šventovė suprojektuota taip, kad bet kuriuo keliu atvykdamas į Šiaulius, miestą, kur gyveno keturios mūsų šeimos kartos, pirmiausia išvysdavai tolumoje baltuojantį bažnyčios bokštą. Studijuodama Estijoje gyvenau Talino centre, kasdien matydavau bažnyčių ir varpinių bokštus virš senamiesčio stogų. Abu miestai kūrėsi šimtmečiais, smarkiai nukentėjo sovietmečiu. Šiaulių senamiestis sudegė 1944 metais sovietinei armijai užėmus miestą. Kariai aptiko spirito saugyklą ir nusigėrė iki sąmonės netekimo. Vokiečiai be vieno šūvio susigrąžino miestą, surišę girtus karius paėmė į nelaisvę. Stalinas pagrasino nubausti kaltus, tuomet rusų aviacija per valandą miestą pavertė griuvėsiais; žuvo civiliai gyventojai, vokiečių kariuomenė atsitraukė, neseniai pastatyti močiutės Emilijos namai Šiaulių centre sudegė.
Tai, ką išvydau Naujame mieste, dvelkė skurdu ir neviltimi. Pastatai buvo suprojektuoti ne žmonėms, bet abstrakčiai „darbo liaudžiai“. Miestas neturėjo menkiausio individualumo bruožo, priminė nuotraukose matytas koncentracijos stovyklas ir kalėjimus. Mano įspūdžiai grįsti emocijomis ir yra subjektyvūs, lyginau tai, ką mačiau, su įvaizdžiais miestų, kuriuose gyvenau ir studijavau. Volgodonskas, pastačius gamyklą, išaugo, Naujas miestas tapo jo dalimi. Čia gimę žmonės turbūt taip pat brangino miestą, nes su juo augo arba neturėjo daugiau su kuo lyginti.
Mano draugų Juozės ir Vytauto jaunystė prabėgo tremtyje. Kai sovietinės armijos kareiviai 1941 metais ištrėmė Juozės šeimą, jai ėjo septyniolikti. Tai buvo švelni, drovi, neaukšto ūgio mergaitė įdėmiu žvilgsniu, brolis Vytautas metais jaunesnis. Šeima gyveno Raseinių rajone, gražioje vietovėje pavadinimu Anulynas. Tėvas po metų žuvo Rešotų lageryje, mama su trimis vaikais badavo, šalo, sirgo, kirto mišką taigoje, bet išliko gyvi. Įrašiau Juozės ir Vytauto pasakojimus, ką jiems teko patirti tremtyje. Paaiškėjo, kad paskutinius dvejus metus iš septyniolikos, praleistų tremtyje, Vytautas fotografavo. Negatyvų rasti nepavyko, bet nuotraukas, kurias grįžęs į Lietuvą Vytautas atspausdino, nukopijavau, restauravau ir išsaugojau. Jose užfiksuoti svarbiausi to laikotarpio gyvenimo įvykiai, Vytauto artimieji, religinės šventės, laidotuvės, miestiečiai Gegužės 1-osios eitynėse, partiniai šulai tribūnoje, į miestą užklydęs čigonų taboras, apylinkės ir miesto vaizdai įvairiais metų laikais: rąstinės trobos, gatvės su išmuštomis milžiniškomis duobėmis, sklidinomis vandens, purvas, klampynė – tokių fotoatvaizdų radau daug.
– Kodėl, Vytautai, jūs fotografavote balas, purvą, neišbrendamas ir neišvažiuojamas gatves? – paklausiau.
Vytauto darytos nuotraukos man pasirodė gražios, jo žvilgsnis nestokojo jautrumo, maniau, kad fotografavo siekdamas meninio įspūdžio.
– Tai buvo macniausi mano gyvenimo metai, – atsakė Vytautas. – Aš norėjau išsaugoti…
Tremtyje matyti vaizdai giliai įsikirto į sąmonę; Vytautas iki menkiausių smulkmenų prisiminė datas, vietovių pavadinimus, žmonių vardus ir pavardes, nors nuo to laiko, kai gyveno tremtyje, iki mūsų pokalbio praėjo daugiau nei šešios dešimtys metų.
Vienoje iš Naujo miesto gatvių ant pastato sienos kabėjo Lenino portretas. Aliejiniais dažais nupieštas atvaizdas įkūnijo rusų revoliucijos vadą vaikystėje. Dailininkas mėgėjas nesiryžo piešti Lenino brandžiame amžiuje, didinti žinomo žmogaus atvaizdą neturint įgūdžių sunku. Jis pabandė nupiešti veidą berniuko, iki kraujo įsiėdusį vartant mokyklinius vadovėlius, bet ir šis uždavinys jam buvo per sunkus: galva piešinyje priminė kriaušę, neproporcingai didelis kairysis skruostas kabėjo tarsi ištinęs – diletantiška teplionė, kaip viskas, ką mačiau mieste. Portretas paskatino apsispręsti: susiradau mūsų grupę kelionėje lydėjusius komjaunimo komiteto darbuotojus estus, paprašiau grąžinti pasą, pasiūliau pinigų už kelionę, kurią jie buvo apmokėję.
– Aš čia nepasiliksiu, – pasakiau.
Jie nenustebo, dokumentus grąžino, pinigų neėmė ir netgi nuvežė mane į geležinkelio stotį.
– Į artimiausią traukinį, – paprašiau priėjusi prie kasos.
– Į kurią pusę? – paklausė kasininkė.
– Nesvarbu, – atsakiau.
Negalėjau patikėti, kad žmonės laisva valia gyventų tokiuose miestuose, dirsčiojau sau per petį, ar neateina milicijos pareigūnas manęs suimti. Išlipusi Rostovo prie Dono geležinkelio stotyje išvydau tikrą miestą su tikromis gatvėmis, žydinčius kaštonus ir vejose nuo karščio alpstančias įvairiaspalves gėles.
