Juodas žirgas

 

Tą vakarą prie laužo pagiry

išvydom juodą žirgą mes visi.

 

Juodesnio nieko matęs nebuvau –

už juodą anglį rodėsi juodžiau.

Jis buvo juodas kaip naktis, kaip tuštuma.

Ir buvo karčiai jo juodi, ir uodega juoda.

O nugara, nemačius balno niekados,

blizgėjo kaip smala šviesoj tamsos.

Ir rodėsi, kad stovi jis nė krust, kad miega.

Ir kad drąsos dėl jo kraupumo mumyse nelieka…

 

Šešėliai dingdavo, ant jo nusvirę,

lyg būt į juodą kapo duobę kritę.

Toks juodas jis, – kaip pusnakčio migla!

Toks juodas jis, – kaip pragaro anga!

Kaip miškas medžių tankmėje,

kaip tūnanti gėla paširdžių gelmėje.

Taip jaučias sėkla, žvirgždo prispausta. –

Galvoju aš: taip juoda būna sieloj kai kada.

 

Ir vis juodėjo žirgas mūsų akyse!

Nors tik vidunaktis tebuvo gamtose.

Ir žingsnio nežengė nė vieno linkui mūs.

Iš prusnų, rodės, juodas garas amžiais srus.

Ir strėnų nebeįžvelgė daugiau akis,

tiktais smaluota smarve trenkė jis.

Žiūrėjo akys baisiai – kaip plyšiai,

bet dar baisiau žiojėjo išplėsti vyzdžiai.

 

Lyg būtų balto žirgo negatyvas –

atbėgo iš kažkur ir – stoja kaip negyvas.

Ko jam čia reikia? Stypsos iki aušros?

Ko nė per žingsnį nesitraukia nuo liepsnos?

Ko tebeprunkščia jis juodais nasrais?

Ko tamsoje kanopom trempia pažemiais?

Ir ko juodom akiduobėm į laužo pusę žiūri?

 

Jis raitelį sau renkasi iš mūsų būrio.

 

1962

 

Vertė Pranas Vasiliauskas