Eilės

 

Kunigaikštuko gyvenimas ir mirtis

 

prasimušė iš žemiausiųjų sluoksnių

gūdžioje laukinio kapitalizmo epochoje

be skrupulų kilo hierarchijos laiptais

(nenorintieji nusileisti kilo į orą)

lipo per galvas, galimai ir per kaukoles

(pastarųjų kaip daiktinių įrodymų nerasta)

po kruvinų dalybų tekusiose teritorijose

įvedė savo tvarką, išleido nerašytus įstatymus

vertė pirmuosius pirklius ir vertelgas įgytais turtais dalintis

tiktai su juo, privilegijų niekam nedarė

rinko duokles, dešimtines, progresyviai apmokestino pelną

prievarta piršo Apsaugą, Taiką, Ramybę

(tarėsi esąs svieto lygintojas: jei ne techninės kliūtys, neklusniuosius būtų sprogdinęs iki pamatų)

plėtojo prekybinius ryšius su užsieniais, užjūriais

importavo ginklų, žolės, įvairiausių miltelių, meilės vergių vykdė eksportą

valdė skaldydamas, palauždamas valią

naudodamasis silpnosiomis vietomis

laikydamasis grasinimų taktikos

sėdamas baimę, o ji davė vaisių

gyveno                                                                                                     plačiai

jei ne karališkai, tai bajoriškai

mėgo išorinį blizgesį, spindesį, pozą

(vidų gaubė akis badanti tamsa…)

dievino auksą, grandinėles-grandines, kailinius, kailius, brangius akmenis, masyvius, it bomba tiksinčius laikrodžius

vertino kalibruotus berniukų žaislus, pirotechniką (manė, kad ši nuo romantiško žodžio „piratai“)

pamesdavo griežtai kirptą galvą dėl plieninių žirgų ir ledinių kačikių

dabinos firminiais treningais, baltutėliais kostiumais

net pataluos vilkėjo šarvuotą liemenę

nuolat apsuptas padlaižiaujančių pakalikų

arti neprisileido, ramiai nemiegojo

dieną naktį Jo Asmenį saugojo sargybinių kuopa

didžiuodavos tituluotas autoritetu

niršo pavadintas vadeiva

už pasikėsinimą į orumą ir garbę

baudė be teismo, žaibiškai, fiziškai

nelemtai neišdegus stambiai operacijai

žlugus amžiaus importo kampanijai

užspeistas į kampą paaukojo daug pėstininkų ir rikių

kažką patepęs, kažką pakišęs

patyręs didžiulių nuostolių

sugebėjo išsipirkt iš nelaisvės

išlipti apysausis iš kitus giliai įklampinusios pelkės

netrukus balandžių paštu jį pasiekė nuosprendis:

tau ne gyvenimas

šventos ramybės vardan

teko apleisti užmiesčio dvarą, kuorėtąją pilį

dangintis į užjūrius

kur gyveno inkognito kaip sosto netekęs, bet skeptro (beisbolkės) neatidavęs monarchas

rezgė planus atsikovoti užleistas pozicijas

ten ir pakirto klastingos samdyto žudiko kulipkos

nespėjus išskalbti visų nešvarių, kruvinų, juodų pinigų

nukreipti į išsvajotąjį šiukšlių verslą –

buvo suuodęs, kur švarus, amžinas biznis –

likę gyvi šeimynykščiai jį apraudojo

negailėjo šlamančiųjų paskutinei kelionei

išleido su tuo, kas šiame gyvenime buvo brangiausia

„Marmani“ kostiumu, „Cushi“ lakiniais, pabalnoję „Verchace“ tamsintais akiniais

brangakmeniais inkrustuotam pagal specialų užsakymą skubiai išdrožtam riešutmedžio karste (kažkas iš žioplių negalėjo atitokti iš nuostabos: „Tai karstas, tai karsčiukas – šešias štukas žãlia!“*)

drauge su juo paaukojo šviesios ir užtikrintos ateities perspektyvą, legalaus paveldėjimo viltį, nerealų miegančios sąžinės sapną, tikėjimą aprūpinto gyvenimo amžinybe

viską akimirksniu prarijo krematoriumo liepsnos

dabar buvo ramūs

kad tikrai nebeiškas iš po žemių

_ _ _ _ _

* Paliudyta sakytinės tradicijos.

 

 

Linčiškas

 

tamsiam tamsiam rūsy

giliai giliai po žeme

aklinai užvertom geležinėm durim

užrakintom sunkia surūdijusia spyna

kurios vienintelis raktas pamestas

kadaise be žinios dingusio žmogaus

atsiskyrėlio iš apleisto, užžėlusio vienkiemio

nepažymėto jokiuose planuose nei žemėlapiuose

niekada neturėjusio tapatybės kortelės

niekada nemačiusio nė gyvos dvasios

neturėjusio nei tėvo, nei motinos

niekada net negimusio

niekada ir nemirusio

dėl to visada esančio

giliai giliai po žeme

tamsiam tamsiam rūsy

 

 

 

#youtoo

 

Ką jos mano mintyse išdarinėdavo –

klasiokės, kursiokės, kiemo mergos, kaimynės, draugų motinos, mokytojos, dėstytojos, kolegės, atsitiktinės bendrakeleivės, praeivės…

Garsiai apie tai prabilus, jau matau, kaip rausta… Begėdės!

 

 

 

Metamorfozės

 

Esu pilka pelė – politikos ir verslo elitui, nuomonės lyderiams, „Žmonių“ žurnalui, nuotykių ieškotojams, adrenalino fanatikams.

Bibliotekininkėms, dvejetukininkams, „tikrojo“ gyvenimo apologetams, gyvenimo spartuoliams – knygų žiurkė.

Kai prieš nosį užkišu mašinos galą, neabejotinai tampu žąsinu.

Parašęs neįtinkantį anoniminį komentarą, sužinau, kad tikroji mano tapatybė – gaidys.

Asilu ar avinu mane pavadina geriau nei kiti mane pažįstantys artimieji.

Ešeriu ir karpiu virsdavau tik vaikystėj – gimtojoj Žemaitijoj.

Kinų žvaigždynų tyrinėtojai mane identifikavo vos gimusį: ožka.

Senųjų ir naujųjų laikų horoskopininkai net neabejodami priskiria mane liūtams.

(Pats, beje, norėčiau būti šventa karvė, bet jei negimei name kaip tvarte, niekada tokia netapsi. Ne gamtos, o kalbos surėdymu tikriausiai niekada nebūsiu ir naktinė plaštakė, barakuda, darbščioji bitutė.)

Mylimajai esu kačiukas, katinėlis, katinulis… (Nors, žinoma, norėtų, kad būčiau ištikimas kaip šuo.)

Deja, nenunykęs manyje nei bandos jausmas, nei gyvuliški instinktai. Su jais kovodamas sau įsakau: būk žmogus, nustok rašinėti nesąmones!