Darsyk kelionė į Šidlavą
Šią savaitę, lapkričio 21-ąją, buvo Marijos paaukojimo šventė – nežymi, antraeilė, beveik nereikalinga, visą savaitę kunkuliavus Aušros vartų atlaidams. Likutis to skambaus pamaldumo, kuris kitados gaubė Švenčiausiąją Mergelę. Nežinia, kaip ji išliko visuotinės Bažnyčios kalendoriuje po liturginės reformos, nes dalis Marijai skirtų švenčių nunyko, pakeitė rangą ar buvo reformuotos, nukreiptos į Jėzaus asmenį. Paaukojimo šventė kalba apie mažą mergaitę, kurią tėvai atiduoda į Dievo rankas. Apgyvendina Jeruzalės šventykloje tarsi namuose. Apokrifinėse evangelijose ir padavimuose rastume daugiau žinių, kaip ji augo, mokėsi tarnauti Dievui ir galiausiai buvo pasirengusi ištarti savo lemtingąjį teesie arkangelui Gabrieliui, atnešusiam jai baltą lelijos žiedą ir žinią apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. „Nes Dievui nėra negalimų dalykų“, – iškilmingai, pamokančiu tonu baigia savo vizitą Gabrielius ir pasišalina. Mergelė lieka viena. Tada viskas ir prasideda, dėl ko mes dabar nebeturim ramybės. Arba atvirkščiai – ją surandame.
Kai buvau dar žalias kunigas, praktinės teologijos mokiausi iš senų klebonų. Tėvui Juvenaliui, senstelėjusiam pranciškonui iš mažos lietuvių parapijėlės Kanadoje, jo vienuoliškas vardas, gautas prieš daugybę metų, jau visai netiko, bet šiaip jis buvo nuostabiai guvus ir šnekus. Jei pasiskųsdavau jam, kad kas nors negerai ar nesiseka, jo firminis, matyt, ne kartą patikrintas, patarimas būdavo toks: „Eik pas mamą! Tu tik eik pas mamą! Mama viską padarys.“ Mama, kirčiuodamas pirmajame skiemenyje, jis familiariai vadindavo Mergelę Mariją. Nežinau, kas ypatingo buvo toje formulėje, kad nenurašiau jos senatvei ar davatkiškumui. Tikrinau pats. Mačiau, kaip išeina kitiems. Jei kas pasakodavo savo atsivertimo istoriją, ten būtinai sušmėžuodavo Marijos šešėlis. Pirmieji paveikslai, sugrįžę į nuniokotą Bernardinų bažnyčią, vaizdavo Dievo Motiną. Jos turbūt labiausiai trūko, kad pakiltum iš griuvėsių. Austrai išvarė iš savo šalies Raudonąją armiją kalbėdami rožančių. Ir taip toliau.
Šią savaitę visiems Lietuvoje nenumatyta kelionė į Šiluvą. Ar Šidlavą – pagal Žemaitės raštus. Eimuntas Nekrošius taip padarė, kad jo laidotuvės sutaptų su maldininkų maršrutu į garsiąją šventovę. Žinoma, ten kažkur jo gimtosios vietos, sodyba, vaikystės gražumas, bet vis tiek – per Marijos rankas ar glėbį, kitaip nebūtų nė pačios Šiluvos. Be to, mama yra mama. Net mirties valandą. Ypač – mirties. Kai anuomet atsistojo Mergelė vidury Šiluvos laukų ir pravirko piemenukų akyse, irgi buvo mirties metas. Juodi arimai vietoj Dievo šlovės. Ne iš gero nubučiuotas, nuglostinėtas stebuklingas Šiluvos akmuo.
Režisierius, pastatęs Jobo dramą, dabar užpila visus klasikiniais Jobo klausimais. Kodėl? Kas nusikalto? Kokia prasmė? Kas iš to bus? Atsakymo Biblijoje nepateikta, tik dejonės. Kankinys Jobas blaškosi, inkščia ir galop užsičiaupia. Jis pats nežino, kad dangaus taryboje Dievas leido Šėtonui visais būdais jį varginti, kamuoti, tikrinti jo tikėjimą, viltį ir meilę. Nė šiandien neturime žinių apie dangaus tarybos sprendimus. Gal ta įstaiga pertvarkyta, kaip ir Vatikano aparatas? Gal tamsybių kunigaikštis jau neturi ten balso? Visaip svarstytum bažnytinių permainų amžiuje. Bet vieną dalyką tikrai išgirdome: maloningoji Mergelė Marija, mūsų užtarėja ir gynėja, stovi šalia Dievo sosto tarsi Šiluvos laukuose. Paimta ten, su kūnu ir siela, savo Sūnaus. Turime mamą. Jobo dramoje įvykęs lūžis.
Senovinė Rytų Bažnyčios giesmė, vadinamasis Apreiškimo Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai akatistas, lyg smarkus lietus prapliumpa sveikinti ir šlovinti nekaltąją Mergelę:
Sveika, lapija, kurios gaiviam pavėsy visi glaudžias!
Sveika, kuri nešiojai įsčiose paklydusių Vadovą!
Sveika, pagimdžiusi belaisvių Atpirkėją!
Viskas ten labai tinka keliaujant į Šiluvą ir prisimenant Eimuntą Nekrošių. Ir dar toje giesmėje žodžiai apie karalių Erodą, kad jis paliktas lyg beprotis, neišmokęs giedoti aleliuja.
