Pažaiskime: Jolantos Kyzikaitės taisyklės

Žvelgdama į Jolantos Kyzikaitės darbus jaučiu, kad kažką jaučiu. Ir tai, matyt, šioks toks laimėjimas visko persisotinusioje šiandieninio žmogaus realybėje. Jos kūriniai traukia, verčia stabtelėti, prieiti arčiau, patikrinti, ar drobėse vaizduojami objektai iš tiesų turi potėpius, ar tai tik vaizdinė kompiuterinės iliustravimo programos manipuliacija, perkelta iš virtualios erdvės į fizinę. Ir vis dėlto būtent šis nepatiklumo įspūdis menininkę iškelia į įsimintinų kūrėjų sąrašą ir sujudina dar vieną refleksinį norą išsitraukti fotoobjektyvą naujiems greito vartojimo egzemplioriams savo perpildytame albume. Įprastai dauguma šio albumo nuotraukų, stokojant laikmenos atminties, lengvu mostu keliauja į šiukšliadėžę. Tačiau Jolantos Kyzikaitės kūryba, nepaisant plataus šio rudens kultūrinės pasiūlos asortimento, atmintyje išsilaiko ilgai, o dviejų dalių paroda „Be galo“, tuo pačiu metu pristatoma galerijoje „Meno niša“ ir „Titaniko“ erdvėse, kelia kausimą – kas be galo? Ir tai, beje, dar vienas pasiekimas.

Žaisti galima įvairiai. Lengvoje žaidimo sąvokoje slypi visa puokštė reikšmių, priklausomai nuo to, kokiame kontekste šį žodį įkurdinsime. Žaidimo geste rasime ir manipuliatyvią komunikaciją, ir konkurenciją, ir net tam tikrą agresiją, kylančią iš nuslėpto noro laimėti. Žaidimai, kas be ko, gali būti ne tik pramoginiai, bet ir socialiniai ar politiniai. Meniniai, eksperimentuojant su medžiaga, technika, įprastu suvokimu, keičiant gerai prisijaukintą metodą į netikėtumų kupiną improvizaciją. Tačiau visa tai jums seniai ir gerai žinoma. Semantinių žaidimo reikšmių išmokstame jau vaikystėje, kai pralaimėję puolame į ašaras, pyktį, pajuntame norą bet kokia kaina įveikti priešininką. Čia norėtųsi prisiminti dar prieš šimtmetį išsakytą, daug sykių interpretuotą Percy MacKaye mintį, kad kiekvienas vaikas yra menininkas, gimstantis su fantazija ir kūrybiniais instinktais, tačiau laikui bėgant gyvenimas šias prigimtines duotybes nuslopina. Dailininkė Jolanta Kyzikaitė, regis, reabilituoja savo prigimtinę atmintį, tačiau savaip, parodydama, kad žaismui tebeturi įtakos vaikas ir suaugusysis, tik šiuo atveju abu skirtingo amžiaus dalyviai slypi tame pačiame asmenyje. Ši mintis gana ryškiai atsispindi autorės kūryboje, kuri, viena vertus, tokia spalvinga, netikėta ir pasakiška, kita vertus – simboliškai įprasminanti gyvenimo ir mirties, amžinybės apmąstymus.

Parodoje „Be galo“ menininkė pristato šią vasarą apsigintos disertacijos projektą pavadinimu „Žaisti tapybą“. Baigiamojo darbo gynimų metu, kurie pasitelkus videoinstaliaciją parodomi ir parodos lankytojams, autorė savo kūrybą išeksponavo Trakų Vokės dvare, siekdama sukurti savitą pasaką, iliuzinį butaforijų pasaulį. Šį tikslą menininkė įprasmino dvaro performanse, kurio metu aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė pasaką, o pati autorė, paėmusi lanką, raudonus dažus ir strėles, bandė nušauti paveiksle „Medžioklė“ skraidžiojančias papūgas, tačiau į nė vieną papūgą pataikyti taip ir nepavyko. Būtent šiuo kūriniu parodos ekspozicija ir prasideda, šalia sklindant tylioms vaizdo įrašo eilutėms: „Dėka šios erdvės aš žaidžiu ir toliau. Netyčia aš kalbu kitu balsu. [...] Štai aš esu princesė, o gal karalienė… ne ne, nenoriu būti karalienė, nenoriu suaugti, nes tada negalėsiu žaisti. [...] Pradėjau žaidimą nuo medžioklės […].“^[1]

Tačiau grėsmės nuojautos pradžioje vis dėlto dar neįsisąmonintos ir ekspozicijos potekstes iš pirmo žvilgsnio suvokti sudėtinga. Priešingai, drobės vilioja savo smagiu koloritu, dideliais matmenimis ir Jolantai Kyzikaitei būdinga popartine stilistika. Žaismas, apie kurį anotacijoje kalba autorė, regis, pasireiškia ne tik technine improvizacija, bet ir neįprastu pavaizduotų objektų santykiu: viename paveiksle šuo turi išdygusius sparnus, kitame krokodilas gelbėja skęstantį, trečiame – miniatiūriniai flamingai, uždaryti po desertinės lėkštės gaubtu, jau minėtos papūgos, skraidžiojančios po lietuvišką mišką… Tirštų potėpių ant masyvių drobių beveik nematyti. Kiekviena aiškiai pabrėžta linija, primenanti juodo markerio dažą, atrodo tarsi savotiškas paradoksas – vienu metu tokia šiurkšti ir negrabi, tačiau čia pat lengva, atsitiktinė ir visgi… tiksliai pasverta bei apskaičiuota. Šios juodos linijos ir sintetinės spalvos, neįprastos objektų kombinacijos vietomis primena gobelenų grafinį bei siužetinį stilizavimą, plokščias kilimų dekoracijas. Skirtinguose paveiksluose pasikartojantys kilimų motyvai, dekoratyviai tapetuotos ekspozicijos sienos leidžia suprasti, kad šis įspūdis nėra atsitiktinis. Ir visgi siužetinė plokštuma čia tik iliuzinė, mat paskutinis ir bene esmingiausias tapybos komponentas – aiškiai išreikšta perspektyvinė iliuzija – neįprastų, ryškių spalvų objektams suteikia keisto realumo.

Jolanta Kyzikaitė. Karališka medžioklė. 2018 , drobė, akrilas, 198×248

Žvelgiu į autorės nutapytą karvę. Masyvus paveikslas pavadinimu „Mūza“ mane priverčia stabtelėti ilgėliau. Nesuprantu, kas tame paveiksle mane taip traukia, ir vis prie karvės sugrįžtu. Galbūt paprasta, tačiau netikėta objektų kompozicija: karvės užnugaryje stovi kita puse atsukta drobė, o šalia karvės – apšvietimo įranga ir vietoj grindinio plytinti žolė. Galbūt grafiškos, komiksus primenančios karvės netikėtas realumas. Tarsi Leonardo Monos Lizos žvilgsnio efektas (kas galėjo pagalvoti…), karvė, kur bestovėtum, tave sekioja akimis, kėsindamasi išlįsti už drobės ribų. Tačiau galbūt veikia ir paveikslo mįslingumo efektas, autorei paslėpus drobės, nutapytos karvės antrame plane, priekinį vaizdą. O juk kas nematoma – visuomet traukia įmatyti. Nepaisant visų šių trijų „galbūt“ ir mano asmeninio favorito, panašių apmąstymų kyla prie daugelio paveikslų.

Ir tai yra paradoksas. Žaismas, kuris kontrastų principu veikia ne tik pačią menininkę, bet ir žiūrovą. Visi šie aspektai Jolantos Kyzikaitės kūrybai suteikia linksmos ir tuo pačiu metu niūrios ironijos. Tarsi daug sykių kartojant to paties filmo peržiūras, autorės darbai nepastebėtas detales atskleidžia tik po laiko, tikrinant žiūrovo pastabumą ir motyvaciją leistis į šį meninį žaidimą. Pirmiausia, žinoma, savo ryškia forma žiūrovą sudominant, priverčiant jį prieiti arčiau, o tik po visko – pasiūlant peržvelgti darbų panoramą iš šono ir pakartoti ėjimą. Ir kuo ilgiau leidiesi į šį tiriamąjį žaidimą, tuo jis labiau įtraukia, numeta pirminio įspūdžio kaukes, išryškina ir atskleidžia tai, ką pirmiau sąmoningai slėpė. Pavyzdžiui, pasaulio ateities grėsmes, mirties ir gyvybės nuojautas, lydimas pasikartojančių skendimo, medžioklės, nykimo, apleistumo motyvų. Jolanta Kyzikaitė užsimena apie vaikystėje augintą papūgą, jai nugaišus tėvai padarė iškamšą ir tai menininkę pirmą sykį paskatino iš numirusiųjų prikelti pasitelkus tapybą. Užsimena ir apie skęstančius rūmus, autoritarinį žmonių norą naikinti tai, kas nepažinta ar neįprasta, globalų žmogaus ir gamtos santykį: „Buvau princesė Trakų Vokės dvare, kas dabar esu, nežinau… Gal „Titaniko“ keleivė, o jūs mano bendrakeleiviai? O tai yra dar vienas dvaras – rūmai ant vandens, tik jie turėtų nuskęsti, bet ššš kol kas niekas neturi to žinoti, ar ne? Kas plauktų, jei žinotų baigtį? Noriu tikėti, kad istorija niekada nepasibaigs, ji persikonstruos, kis, mutuos, šuniui išdygs sparnai, Lietuvos miškuose skraidys papūgos, oi ne – tai jau invazinė rūšis, reikia jas naikinti.“^[2] Grėsmė, atsiverianti paveikslų kompozicijose, pradeda kelti vos juntamą slogią nuotaiką, tačiau šalia asmeninių ir globalių žmonijos patirčių menininkė, rodos, suteikia vilties, į audinį įsiuva (išsi)gelbėjimo linijas: ką tik apšaudyta papūga traukia skęstantį šunį, tačiau jau kitoje drobėje šis šuo laikomas angelo sparnų, o dar kitoje drobėje – pačiam šuniui išdygę sparnai. Taigi, nepaisant gyvybingų ir pozityvią nuotaiką suponuojančių spalvų, akį traukiančios plakatiškos stilistikos, pasaulio, regimo vaiko akimis, aliuzijų, autorės darbai tarpusavyje kalbasi apie sudėtingesnius dalykus, pulsuoja, jungiasi į vientisą naratyvinį verpetą, kupiną skirtingų pojūčių bei kontekstualumo. Ir nors potekstės, regis, kreipia mus, stebėtojus, konkrečių idėjų trajektorija, vis dėlto palieka vietos asmeninėms interpretacijoms.

Ir štai aš stoviu priešais ekspoziciją, mintimis vėl ir vėl klajoju po šį butaforinį menininkės pasaulį, kuris atrodo toks tolimas ir kartu – ranka pasiekiamas. Jolanta Kyzikaitė yra neabejotinai viena ryškiausiai kylančių Lietuvos meno lauko kūrėjų. Jos gerai atpažįstamas savitas kūrybinis braižas, kupinas margo kolorito, iliustratyvumo, grafinius plakatus primenančios komiksų stilistikos, kartu su literatūriniais intertekstais įsirėžia atmintyje, o darbų ciklai, būdingi autorės kūrybai, šįsyk atsiskleidžia skirtingais suvokimo lygiais: ciklu, reprezentuojančiu naują darbų liniją, žaidimo idėjos tęstinumu, kurį skirtingomis formomis naudojo anksčiau pristatytose parodose, bei gyvybės ir mirties ciklo apmąstymais. Autorės paroda „Be galo“, regis, įkūnija mintį, kad žaidimas jos gyvenime neturi pabaigos, jis amžiname laiko rate, kuris besisukdamas dyla, įgauna naują formą. Tačiau šiame žaidime be galo mes dalyvaujame visi. Ir tuo Jolantai Kyzikaitei pavyksta priartinti paprastą žmogų prie savo kūrybos, idėją susieti su įtaigia forma. Įtikinti besisukančios istorijos tęstinumu.

Paroda „Be galo“ galerijoje „Meno niša“ veikia iki lapkričio 24 d.