Meno oksidas – savicenzūra ir konfidencialumas
Vos tvardausi visko neišpasakojusi su smulkmenomis, bet pasirašiau konfidencialumo sutartį, tad tegaliu pasakyti, kad turėjau progą iš vidaus pažvelgti į rimto užsienio kino kūrimą. Keliolikai scenų nufilmuoti prireikė per šešiasdešimt žmonių, dviejų palapinių, keleto autobusų, keliolikos automobilių, daugybės valandų pasiruošimo, kilimų klojimo, lipdukų, užrašų, prožektorių, laidų, milijono skambučių, chaoso, nesusipratimų, daug kartų pasakyto tylos ir stop, pradedame iš naujo.
Ilgos preliudijos už kadro ir vyksmo jau režisieriaus monitoriuje sintezė man pasirodė magiškas pirminės idėjos vystymas. Kaip svogūno lupimas retrospektyviai – lipdai, dengi, kol iš minties išgauni sultingą kūrinį. Tą vienintelį. Galutinį ir sklandų, kurį žiūrėdamas matai ne daugiau, nei kažkas norėjo parodyti. Įdomu, ar man tas filmas pasirodys geras? Ar kino ekranas neišsiplės ir nepasimatys visi išcenzūruoti dalykai – lipdukai ant batų kulnų, kad nesusibraižytų grindys, ir prakaitas iš buteliuko „Evian Spray“?
Bet jaučiu, kad čia privalau sustoti.
Konfidencialumo sutartys sugalvotos ne šiaip sau. Rūpintis kūrinio gimimu yra ne mažiau svarbu, nei rūpintis – žmogaus. Ne veltui žodis „kūdikis“ yra žodžio „kūrinys“ sinonimas. Mikelandželas prie skulptūrų dirbdavo ne vienus metus ir buvo griežtai uždraudęs kam nors įeiti, o Siksto koplyčią tapė atsisakęs asistentų. Įsivaizduoju, kaip stovėjo aptiškęs dažais ir išdidžiai išėjo tik kai jau viskas buvo baigta.
Apskritai, kai žiūriu į paveikslą, galvoju, kad autorius ėmė teptukus ir jį nutapė. Ir tik besisvečiuodama dailininko studijoje pajutau, kad ir čia viskas daug sudėtingiau. Kyla minčių, atliekami eskizai, maišomi dažai. Paskui pasipila sugadintos, ant viršaus užtapytos drobės. Kitaip sakant, ir čia pradedama iš naujo, žengiama pro stop slenksčius ir manipuliuojama delete mygtukais. Būtų smalsu sužinoti, kiek per ketverius koplyčios tapymo metus jų paspaudė Mikelandželas.
Pavyzdžiui, pati rašydama tekstą perrašau tol, kol įstengiu perrašinėti. Tada ilsiuosi ir viską pradedu iš naujo. Galėčiau sušluoti krūvą ištrintų sakinių, sukeistų pastraipų, daugybę sugrąžintų ir vėl išmestų žodžių. Ir dabar parašysiu tai, ką žinau, o paskui ištrinsiu pagal konfidencialumo sutarties ir vidinio cenzoriaus pastabas.
Koks tai menas, gal sakysite, bet tvirtai tikiu, kad cenzūra ir paslaptys – kūrybos oksidai. Be jų menas nesijungtų su žmogumi arba jungtųsi klaidingai. Net rašydama dienoraštį neįstengiu išjungti cenzūros, rašau gražiau, nes negaliu atsikratyti baimės, kad vieną gūdžią, o gal gražią dieną po mano mirties kas nors ims ir išnarstys mano kasdienybę: o iš tikrųjų tai buvo taip…
Kartais pykstu ant tiesmukų biografų, kurie šifruoja meilės ir nemeilės laiškus, o paskui viską pateikia ant baltos lėkštės. Pastarąjį kartą taip jaučiausi, kai skaičiau Marko Slonimo knygą „Trys Dostojevskio meilės“. Siaubas. Lyg fetišų nebūtų užtekę ir autoriaus romanuose. Dar prasčiau jaučiausi po „Rožės memuarų“, kai idealizuotas „Mažojo princo“ autorius iš tykaus, išmintingo žmogaus virto patologišku, savo moterį mulkinančiu melagiu. O aš tikėjau, kad rožės jam rūpi. Gal nesuklysiu sakydama, kad veikiausiai dabar abu graužtųsi neparengę konfidencialumo sutarčių ir kad jei autorius nutyli, vadinasi, nereikia kišti nagų. Svogūnų lupimas prasmingas tik lupant savo noru, kaip tai darė Günteris Grassas, ir vis tiek manau, kad daug kas liko už kadro.
Svarstau, ar išpasakotos autorių kančios, kaip vargo, taisė, kaip verkė ir kiek sykių pradėjo iš naujo, prideda kūriniui vertės. O gal genialumas aptinkamas ten, kur viskas pavyksta netyčia? Marcelio Duchamp’o garsusis „Fontanas“ tebėra vienas geidžiamiausių meno objektų, nors meno kūriniu tapo per tiek laiko, kiek užtrunka nueiti į santechnikos prekių parduotuvę. Nelabai svarbu ir tai, kad originalo nebelikę nė kvapo, o Londone, Niujorke ir kitų miestų galerijose sėkmingai rodomos reprodukcijos – jei Duchamp’o gerbėjai nesupyks – įprasti old fashioned pisuarai. Panašiai ir su Jacko Kerouaco „Kelyje“ – pirmuoju becenzūriu, neredaguotu grynuoliu – ėmė ir išsprūdo. Bet tiesa, ko gero, ta, kurios mes nežinome – kiek ruoštasi, kiek pasirašyta konfidencialumo sutarčių, kokie priekabūs buvo autorių cenzoriai. Kiek palikta nutylėjimų ir paslapties, mitų su ponais X ir poniomis Y.
Taigi, ar noriu pasakyti, kad ne itin lengvai mūsuose priimamos cenzūros vaidmuo kūryboje yra teigiamas? Būtent. Ir dabar pats laikas pakalbėti apie meną be cenzūros. Papasakosiu apie Vienos akcionistus. Jei nežinote, perspėju – tai stiprių nervų žiūrėtojams. Ir kad Gustave’o Courbet paveikslas „Pasaulio kilmė“ – tik marcipaninės gėlytės ant torto. Akcionistų šutvė už savo meno darbelius sėdėjo kalėjime, kai kurie už rimtus nusikaltimus. Nors menininkų apmąstomos temos visai neblogai skamba – aukos ir mirties fenomenas, dviveidiškumas, glamūrinio gyvenimo tuštybė, besaikio vartojimo kultūra, vaikų, gimusių II pasaulinio karo metais, traumos, valstybės santvarkos ir cenzūros, – visgi kai kurie jų, švelniai tariant, persistengė. Minėtoms nuoskaudoms išreikšti akcionistai naudojo tokias štai priemones: chirurginius instrumentus, švirkštus, peilius, įvairiausius kūno skysčius. Ir ne šiaip naudojo – savo menui išreikšti surengdavo skerdimo, pjaustymo, masturbavimosi, vėmimo (o paskui suvalgymo) performansus. Vienas jų, Otto Muehlis, ėmėsi sunkiai suvokiamo aukštojo meno – įkūrė komuną, kurioje 600 žmonių gyveno absoliučiai be ribų. Joje nebuvo propaguojama monogamija ir nuosavybė. Reikalaujamas nudizmas, emocijų nevaržymas ir laisvas, gyvuliškas seksas. Štai koks becenzūris menas… užauginęs kartą vaikų, kurie po daugelio metų susivokė, kad juos skriaudė, ir „menininką“ padavė į teismą. Tai kraštutinumai, žinau, bet ir noriu pasakyti, kad cenzūra, nutrynusi ribas, ima kalbėti ideologijomis arba išlaisvina beždžionę. Primityvią ir žiaurią.
Turbūt išeitis – valdytis. Nesiveržti į meno užkulisius ir užkulisių nepaversti menu. Apsiraminti ir valgyti tai, kas padėta. Nesiplėšyti dėl ponų X ir ponių Y. O įtaigiuose filmų kadruose tikėti prakaitu ir kad personažas dūsuoja, nes iš tikrųjų ilgai bėgo. Kitaip sakant, tikėti mitu, apie kurį gražiai rašė Yuvalis Noah Harari: „Kiek mums žinoma, tik sapiens geba kalbėti apie tai, ko niekada nėra matę, lytėję ar užuodę.“ Nuo savęs pridėčiau dar ir tai, kad ne tik kalbėti, bet ir išcenzūruoti taip, kad jais patikėtų.
