Hit the road Jack, arba Infernalinis menas

Laukiau šio filmo. Labai. Nes Larsą von Trierą būtų net netikslu pavadinti tiesiog mėgstamu režisieriumi. Ne – bene labiausiai erzinantis, provokuojantis, tas, kuris it neklusnus, bet mylimas vaikas savo filmais vis mėgina peržengti ribas. Moralės, legitimumo, kūno, meno. Po pastarojo didžiojo išsišokimo Kanai ištrėmė Trierą į „negyvenamą salą“, kurioje būdamas jis vis dėlto sugebėjo „pastatyti savo namą“. Atsimenat – 2011 m. per spaudos konferenciją, regis, skirtą „Melancholijos“ pristatymui, Trieras išreiškė menamą, parodijuojančią (man taip vis dėlto atrodo) simpatiją naciams. Daugelis nuo šios ištaros nuvalė potekstes ir tokį pareiškimą palaikė tikrąja režisieriaus tiesa. Banas – bet po septynerių metų jis grįžta, nors ir ne į konkursinę Kanų programą. Bet grįžta, kaip ten sakoma, – su trenksmu. Toks pat negailestingas, ironiškas, žiaurus, intelektualus. Toks pat –  Kanų festivalyje, nebaigę žiūrėti šio filmo, žmonės irgi ėjo iš salės. „Scanoramos“ seanse anksti išėjusiųjų nepastebėjau (o per „Kino pavasario“ filmą „Kaniba“ tokių buvo). Kad Trieras kuria infernalinį meną – pajutau jau seniai. Nuo „Šokėjos tamsoje“, kai blioviau (retai per filmus verkiu) ir pykau – dėl to, kad blioviau, ir dėl to, kaip viskas šiam pasauly taip sutvarkyta. Tik velnias gali be jokio gailesčio taip išpreparuoti ir į šviesą ištraukti iliuzijas, kuriomis alsuojame, kuriomis save apgaudinėjame. Kiek daug šokėjų tamsoje ir šviesoje. Kokie visi gražūs. Nuo „Antikristo“ – tokio archetipinio ratio ir gaivalo supriešinimo, koktumo, pirmykščio siaubo, įkalintų mūsų dvasios grotose. Nuo „Melancholijos“ – niekur iki tol nemačiau taip tiksliai ir net poetiškai kine papasakoto pabaigos geismo. Ir desperatiško noro, kad ta pabaiga dar neateitų. Dar ne.

Taigi – po visų kontekstų sėdžiu beveik pilnoje kino salėje. Žinau tiek, kad filmas suksis apie psichopatą Džeką, kuris turi svajonę ir tikslą surasti tobulą materiją savo meniniam projektui – labai simboliška – namui.

Sutinku Eglę Mariją, su kuria pasidaliname nuogirdomis ir ne tik, – bus visiška „šyza“. Ir buvo – išmaniai ir su tryrišku šalčiu. „Namas, kurį pastatė Džekas“ man daug stipriau nei kai kurie ankstesni Triero filmai atrodė išpreparuotas ir atverstas – schematiška, atvira parodija, kalbanti apie amžinus klausimus, rimtai, o kartu tarsi ironizuojant patį „sausą“, kartais postringavimus primenantį diskursą apie meno ir menininko galios laukus. Tai, kas daroma „dėl meno“, tai, kas negalima jaučiams, bet galima jupiteriams. Trieras puikiai sujungė asmenines aktualijas (turiu omeny jau minėtą nacius „remiantį“ pareiškimą) ir filosofinį universalųjį lygmenį – totalitarizmo ir meno santykį, radikalumas ir brutalumas čia taip pat svarbios sąsajos. Beje, Džeko Mefistofelio – Verdžo – vaidmenį atliko Bruno Ganzas, režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio filme „Trečiojo reicho žlugimas“ įkūnijęs Adolfą Hitlerį. Ne tik ši subtili sąsaja, Triero filme pamatysime ir „tikrus“ Staliną, Hitlerį – „namus, kuriuos šie pastatė iš koncentracijos stovyklų kalinių ir kitaip represuotųjų kūnų“. Tiek Džekas, tiek totalitarizmo steigėjai, anot Triero, buvo vedami labai panašaus akstino. Čia menininko ambicijų turintis serijinis žudikas Džekas susisieja su pačia visuotine istorija ir universaliais modusais. Tai atlieka ir filmo potekstės, ir tiesioginiai intarpai – Džeko ir Verdžo, vidinio demono, dialogai. Atpažinau ir Heideggerį, per skirtį tarp amatininko ir kūrėjo, filme – tarp inžinieriaus ir architekto, tarp to, kuris gamina daiktus, reikmenis, ir tarp to, kuris meistrauja kūrinius. Džekas nepastatė tiesiog namo. Džekas pasistatė sau namus.

Tai, kas man dar rūpi šiame filme, – psichopato vaizdinys. Lukštendamas paviršinį sluoksnį, Trieras viską daro „stereotipiškai“ teisingai – jau vaikystėje atsiskleidęs Džeko žiaurumas (nukarpo paukščio jaunikliui kojas), sociopatija, empatijos nebuvimas, frustracija ir štai – turim tipinį psichopatą. Kita vertus, giluminiame sluoksnyje labai daug ironijos ir parodijos. Greičiau – psichopato parodijos: jo santykis su aukomis, serijiniam žudikui tinkamas furgonas, žiopli policininkai, net Džeką kankinantis obsesinis kompulsinis sutrikimas ir Mefistofelio Verdžo sutikimas bei patekimas į pragarą, ten Džekui stereotipiškai išriedanti ašara, žvelgiant į nepasiekiamą rojų (vaikystės vaizdai) – viskas nušviečiama tragikomiškai ir ironiškai. O man susidaro įspūdis, kad filme ir ironizuojami stereotipai, ir pasinaudojama Džeku kaip schema bei filosofinės paradigmos raiška. Ir todėl tai visai kita istorija nei „Amerikos psichopatas“ ar, pavyzdžiui, koks nors skilimas („Split“). Nes žiūrėdama Triero filmą nesijaučiau nardanti po psichine liga sergančiojo vidinį namą, nenorėjau užsimerkti net per žiauriausias scenas – tarsi suvokdama, kad tai tik „psichopatinio elgesio“ parodija, tik režisieriaus taikomas metažaidimas. Aš, žinoma, nepažįstu Triero, kad galėčiau tvirtinti, bet man kirbėjo mintis, jog Džekas yra savotiškas režisieriaus alter ego. Išdidintas, groteskiškas. O gal pati suradau savyje Džeką, kuriam empatija – svetima. Tikslas pateisina priemones.

Vienos ryškiausių filmo scenų man buvo „meno“ iš kūnų kūrimas – kūnų kompozicijos, negatyvai, nuotraukos, šviesos juodumas, niurzgėjusio berniuko lavono pavertimas „laimingu vaiku“. Ir dar – transformuotas uždraustos  patalpos motyvas – nuo pasakų iki mitų archetipų.  Filmo pabaigoje niekada neatidaromos šaldyklos durys pagaliau atsiveria – ir labai simptomiška, o kartu ironiška ir parodiška – Džekas ten sutinka savo vidinį demoną Verdžį.

Dar viena tema – Trieras, regis, reaguoja į feministinį / antifeministinį diskursą. Pagrindinės aukos – naivokos, žioplokos ir netgi kvailokos moterys (vieną iš jų Džekas taip ir vadina – Simple, filme verčiama Kvailute). Mėginama klibinti aksiomą apie aukos ir budelio ryšį, santykį. Labai ryškus epizodas su naiviąja Simple, kurią Džekas tiesmukai vadina kvaila kaip bato aulas. Tačiau viskas filme sudėtingiau – sugaunami, žalojami ir vyrai, kurių daugumai skirtas tobulos žmogžudystės scenarijus.

Intertekstai – oi, jų čia apstu. Nuo Verdžo (Vergilijaus), surengiančio Džekui ekskursiją po Dantės pragarą, ir „Fausto“ motyvų. Iki Blake’o poezijos, Francio Bacono, Eugène’o Delacroix ir kitų garsių dailininkų paveikslų, muzikos. Sodrus filmas.

Dar keli žodžiai apie aktorius. Man visada atrodė, kad Trieras iš bene visų savo filmų  aktorių sugeba išspausti maksimumą – šiurpinančiai įtaigu. Ne išimtis ir ši juosta – Matt Dillon, Bruno Ganz, Uma Thurman, Riley Keough ir kiti.

Tikrai „šyza“ – intelektuali, tikslinga. Nežinau, kodėl kai kuriems žiūrovams smurtas šiame filme pasirodė savitikslis. Juk net vaikų žudymas Triero filme žymi absoliutų ribų nebuvimą ir meninį nihilizmą. Leista peržengti bet kokias ribas.

Džekas Skerdikas. Džekas, įveikęs milžinus. Džekas, lipęs pupos stiebu į dangų ir nukritęs į devintąjį pragaro ratą. Visi jie. Mes.