Toli arti

 

Feisbuke kadaise sklandė memas: „SPORTS: Math for people, who hate nerds. MATH: Art for people, who hate artists. ART: Sports for people, who hate themselves.“ Nors tai neva stereotipai, įžvalgos juose esama. Mane visada stebino, kad žmonės, patekę, pavyzdžiui, į onkologinę ligoninę, tarsi praranda visą gyvenimą iš karto – neturi ką veikti, nes neturi savęs. Įprastai jie yra pratę užsiimti tik kuo nors fiziniu. Sportą irgi tradiciškai suvokiu kaip modernų karo pakaitalą, todėl sentimentų jam neturiu. Nors pateisinu tą faktą, kad sportuojant gaminasi dopaminas ir žmogus darosi laimingesnis. Bet apskritai tai, mano akimis, beprasmybė.

Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai“ – meditatyvus dokumentinis kinas, jis kvėpuoja emocija. Imi žavėtis ištverme, pergalės troškimu, net kančia, vedančia į savo kūno ribų peržengimą. Kone transcendentinį įspūdį kuria garso takelis iš kvėpavimo ritmų. Veikėjai vartoja frazes „psichologiškai stiprus“, „gregory“ – tai maloniai egzotiška, jei sportą tradiciškai suvoki kaip primityvias rungtynes. Montažas poetiškas, žaizdos įgauna stigmų atitikmenį. Tarp veikėjų vyrų nėra jokios erotikos, nors jie vienas kitą masažuoja ir stumteli už užpakalių. Tiesiog tai berniukų karai, galios žaidimai. Geras filmo pavadinimas. Eksperimentuoti kūnu, jį bandyti, sulaužyti, remontuoti, operuoti, reabilituoti. Tyrinėti kūno galimybes. Įveikti nevykėlį savyje, kad taptum dar didesniu nevykėliu.

 

 

●

 

Kadangi važiavau į skaitymus latvių literatūros festivalyje „Dzejas dienas“, nutarėm aplankyti ir Rygos bienalę. Bendras įspūdis – supratau, kad mene svarbiausia dabar pranešti apie fašizmą, tarsi niekas dar nebūtų girdėjęs. Parodyti interneto kabelį Atlanto vandenyno dugne arba paguldyti meno vartotoją ant kušetės ir surengti jam kelių minučių audioterapijos seansą. Bet radau ir šiurpą keliančių kūrinių, pvz., Hanso Rosenströmo „Mikado“, garso instaliacija vienam žiūrovui, (2009–2018). Jį net sunku atpasakoti – sėdi grimo kambaryje, žiūri į veidrodį, bet atrodo (pojūtis tikrai įtikinamas), kad prie tavęs glaustosi vaiduoklė, kažką veblendama apie unikalų tavo raukšlių grožį. Maža to, vaiduoklė avi aukštakulnius.

Šiuolaikinį meną vartoti paprasčiausiai tingiu – kai išvystu ant sienos prirašytas knygas, spjaunu į jas ir išeinu, ypač jei vizualumas nesustabdo, nes emociškai būna joks. Tokiu būdu pražiopsojau labai įdomų Sveno Johnės kūrinį „XXI a. pradžios anomalijos“ – po rinkimų plakatus primenančiomis fotografijomis buvo prirašyta visokių perversiškų istorijų, kuriomis dar galėtų pasinaudoti ir šiuolaikiniai gotiškojo romano rekonstruktoriai. Pirmasis lietuvio kūrinys, kurį aptikome, – Julijono Urbono „Eutanazijos kalneliai“ (2010) – kinetinė skulptūra apie tai, kad eutanazijos malonumo spiralė sukelia priešmirtinę euforiją. Didžiojo stebinčio brolio įspūdį paliko Taus Machačevos instaliacija „Dear R., R., K. [...]“ (2018). Daugybė aparatų baltoje salėje šnabždėjo pirmųjų elektroninių laiškų frazes: „Dear“, „I’m sorry“ ir pan.

Kol ieškojome buvusio biologijos fakulteto, irgi paversto bienalės ekspozicijų erdve, parke radome turbūt neprograminę instaliaciją su rūkstančiais dūmais (greta kabojo įspėjimas, kad ugniagesiai apie šį projektą informuoti, jų šauktis nereikia). Dūmai ėjo kaip iš ungurių rūkyklos, tik be kvapo. Praėjome sovietines Latvijos humanitarų skulptūras ir pastebėjome paminklą Puškinui, gausiai išpuoštą gėlėmis ir – kažkodėl – obuoliais. Tada pro fakulteto vartus pastebėjome „Brexit“ kioską iš Britanijos vėliavos, kurį naiviai palaikiau kokios nors anglų kalbos mokyklos reklama. Filologams, kaip matėsi iš nuotraukų socialiniuose tinkluose, labiausiai patiko instaliacija iš senų knygų, trenkianti per galvą kartu su vandens garmėjimo garsu. Kvapų instaliacija buvusioje chemijos laboratorijoje irgi labai tiko. Pojūčius sudirgino Marko Diono „Turas po tamsų muziejų“ (2018) – retai kada pasijunti taip bejėgiškai, nes aklinos tamsos natūralioje aplinkoje nebūna.

Vienos smagiausių instaliacijų važiavome pasižiūrėti į Jūrmalą; ji buvo eksponuojama geležinkelio stotyje-galerijoje, architektūriškai primenančioje bangą. Anne Duk Hee Jordan „Ziggy ir jūros žvaigždė“ (2016–2018) – linksmas jūros gyvūnų porno, savotiškas Vudstokas jūros gelmėje (vaizdo įrašą reikia žiūrėti gulint ant vandens čiužinių). Buvo šiltas rugsėjis, pabraidėme dar ir tikroje jūroje. Buvusiame „Bolševikės“ tekstilės fabrike bene įspūdingiausias buvo Andrio Eglyčio „Plytų baras“ (2018) – postkatastrofistinis kabakas, kuriame tarp plytų galima pažaisti tenisą ir išgerti. Toje pat erdvėje priėjome ir intuityvistą Žilviną Landzbergą („Saulės konservavimas“, 2018) – labai estetišką, išsiskiriantį precizišku braižu.

Prieš kelionę į Vilnių užsukom į vadinamąjį „Halės turgų“ (taip jį praminiau dėl to, kad labai panašus į mūsiškį), esantį prie pat autobusų stoties. Ant mėsos prekystalių stovėjo pamerktos gėlės, netgi lelijos, gal kad užgožtų kvapą. Užeigos iškaba „Cepelins“ priminė, kad kulinarinis žydų paveldas nėra mūsų vienų nuosavybė. Be visokeriopo nuostabaus kičo, radom spalvotų nuotraukų antkapiams pavyzdžių, tokių ovalių keraminių cepelinų. Pradėjom apžiūrinėti, iškart prisistatė pardavėjas. Pasiteisinau, esą domimės viso labo technologija – kad nesuprastų, jog vaipomės. „Reikia prileisti dažo, čia ir visa technologija.“

 

 

●

 

Apie MO muziejaus atidarymą jau parašė visi, nebėra apie ką ploti katučių. Nebent apie pačius paveikslus, kurių taip lengvai nepajudins nei renginiai, nei gražūs žmonės aplinkui. Leonas Katinas, Mindaugas Skudutis, Kostas Dereškevičius, vemianti Arvydo Šaltenio moteris – tapyba man yra tai. O piešinys – tvirtos, užtikrintos Mindaugo Lukošaičio linijos; mažuose miesteliuose irgi pirmiausia fokusuoju žydų namus, dažniausiai su įėjimu iš gatvės, tarnavusiu prekybai. Dar spurdanti Jurgos Barilaitės plaukikė stiklinėje (autorę sutikau kavinėje, iš to susijaudinimo nepamačiau net Birutės Žilytės freskų), Eglė Ridikaitė, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Povilo Ričardo Vaitiekūno potėpiai, Antano Martinaičio dažų kvintesencija. Kitų meilių neminiu, nes jau daug kartų joms išpažinau savo jausmus. Marginalas Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus – apie tokį pirmąkart išgirdau. Fotografija jaudina mažiau, bet Aleksandro Macijausko dramatizmas nejaudinti negali – ir tie šiaudais aplipę batai, ir gyvulių akys, ir bulvių maišą ant nugaros užsivertusi moteriškė.

O žmonės į atidarymą susirinko gražūs, buvo galima eiti vien dėl jų – pasižiūrėti jaunosios ir vyresnės kartų inteligentų. Berniukų chorai „Ąžuoliukas“ ir „Dagilėlis“, nuo pat ryto išrikiuoti prieš pastatą, dainavo „Mo“. Juokavome, kad dainos žodžiai – Mindaugo Nastaravičiaus.

 

 

●

 

Gal prieš dvidešimt metų per „Literatūros akiračius“ kalbėjusi Birutė Pūkelevičiūtė citavo tokią vokišką dainelę: „Fischerin, du Kleine, fahre nicht alleine.“ Lipdama į lėktuvą vien ją ir niūniavau, tik pirmąjį žodį pakeičiau į „Dichterin“. Keliavau į moterų literatūros festivalį „Schamrock“ Miunchene; viena, bet jaučiausi gerai, pasitikėjau savo tekstų vertimais, kuriuos atliko Markas Roduneris ir Vytenė Muschick.

Miunchene medžiai dar daug žalesni, ten piečiau, angliškame parke sekmadienį masiškai kursuoja tėvai su kūdikių vežimėliais. Upelio užtvankoje su banglentėmis nardo ekstremalių pojūčių entuziastai. Senamiestyje kepa kaštainius, suvenyrų parduotuvės pasiruošusios Kalėdoms: siūlomi senoviniai eglutės žaisliukai, malūnai su sekuliarizuotomis prakartėlėmis, raudonos kojinės ir t. t. Knygynai taip pat transliuoja „Spragtuką“ ir gausiai siūlo dovanas. Tipinis Bavarijos suvenyras – blondinė didele iškirpte, tiesianti alaus bokalus. Aptikau net regioninių drabužių parduotuvę – kalniečių kostiumai visoms amžiaus grupėms. Ties aludėmis – iškabos su šventaisiais. Net oro uoste dvelkia troškintais kopūstais, kurie užgeriami, suprantama, alumi. Visgi S-Bahn požemiuose kabo antialkoholinės socialinės reklamos. Labiau į miesto pakraščius – nežinia kurio amžiaus vitrinos su galanterinėmis senienomis, visokie zingeriai, hipsterių rajone – suoliukai iš medinių dėžių, apželdinti žole. „Allepo Grill“ siūlo sirų maisto. Ant tilto per Izaro upę stovi ar ne Atėnės skulptūra, o jai ant šalmo tupi paukštis.

Susiradau Vinco Mykolaičio-Putino ir Balio Sruogos universitetą; vėlų vakarą aplinkui buvo daug gyvybės, studentai gurkšnojo alų, stovėjo gausybė dviračių. Jų savininkai turbūt triūsė per naktį veikiančioje bibliotekoje. Vincas Mykolaitis čia klausėsi literatūros paskaitų ir formavosi veikiamas Diltheyaus  dualizmo. Ant Rotušės sienos gotiškuoju šriftu buvo užrašyti sporto pasiekimai olimpinėse žaidynėse trečiajame dešimtmetyje. Kovotojus prieš nacizmą jie labai pagerbia, pavyzdžiui, Walterį Klingenbecką, prie kurio vardu pavadintos gatvės kabo gėlėmis apipintas jo portretas. Užsukau į tuštutėlę Šv. Luko bažnyčią – vargonavo, matyt, ruošėsi „Never again“ koncertų ciklui. Taip minimos Pirmojo pasaulinio karo aukos, atminties simbolis – raudonos aguonos. Viešbučio televizorius rodė filmą apie paskutinį kaizerį.

Nuėjau į „Penkių kontinentų muziejų“ – ten ištiko kažkokia mistinė bendrystė su žmonija, nors man tai apskritai nebūdinga. Rytietiškos dramblių marionetės, XVI a. Irano miniatiūra su polo žaidėjais, kaligrafiškai užrašyta ir į paveikslą panašesnė musulmonų poezija, stulbinantys Okeanijos drožiniai, Filipinų Rūpintojėlis (XIX a., pavadintas protėvio figūra), siuvinėjimai iš kriauklių, ekstravagantiškos kaukės, iš medžio drožtas krokodilas. Atrodo, tai taip toli ir taip svetima, kad niekada nebus artima, bet yra. Atsiveria kažkokios universalijos ir pribloškia pavidalų bendrumu, kolektyvine pasąmone ar kt. Beje, vokiečiai garsiai atsiprašinėja už istorinį kolonializmą, rengia tomis temomis atskiras parodas (mačiau Berlyne). Ekspozicijoje iš Šiaurės Amerikos įdomiausia buvo vaikams skirta lėlė kačina, nežemiškų galių turinti būtybė; jų yra virš 250 rūšių, visos turi skirtingas subordinacijas. Pietų Amerika – daugiausia keramikos dirbiniai iš Peru, labai gražūs, zoomorfiški; taip pat ir kaukės, kaukolės, ryškiaspalviai rūbai. Afrikai atstovauja šiuolaikinis karstas, imituojantis „Nike“ sportbatį. Kaukės, atrodančios kaip Mončio įkvėpimo šaltinis, nėščios moters skulptūra arba moteris, laikanti ant rankų vaikus ir pamynusi vyrą, – matriarchato išraiškos.

Festivalyje labai apsidžiaugiau pamačiusi, kad kroatų ir šveicarų poetė Dragica Rajčić mezgė, amerikietei avangardistei Audrey Chen atliekant akustinį performansą. Savo eilėraščius skaitė garsi amerikiečių poetė Anne Waldman; ji vedė ir seminarus-dirbtuves, bet aš nedalyvavau, netikiu tokių mokymų prasme. Jos skaityme buvo šis tas performatyvaus, bet kai pasidalinau filmuota medžiaga feisbuke, lietuvių poetai vyrai reagavo itin skeptiškai. Nenuostabu, juk tinkamas poezijos atlikimas – kaip ir jų nuosavybė. Man patiko prancūzė Odile Cornuz, iš Somalio kilusi Lubi Barre, šveicarė Judith Keller. Per grindis ropojo kūdikiai, dvi ledinės blondinės su perukais ir korsetais atliko politinį performansą pavadinimu „Brexit“. Bičiulė, pamačiusi nuotrauką, replikavo taip: „Jeigu tai ateis ir pas mus – tikiuosi, aš to nesulauksiu.“ Vulgarybė jau seniai atėjo, valkiojama per visų laikraščių antraštes, tik jos tema – emigracija.