Rudeninis judėjimas

Lapkritis, kaip visuomet, prasidėjo nuo ano pasaulio ir jo gyventojų. Tik žaidžiame, kunigų ir tradicijos paskatinti, ar iš tiesų ta niekieno teritorija, pafrontės zona tarp žemės ir dangaus, zvimbia nuo abipusių maldų ir užtarimo, nematomų gyvybės, meilės, draugystės srautų? Kas bepatikrins ir išmatuos? Tikėjimo išpažinimo punktas apie šventųjų bendravimą paneigia baimę likti užmirštam, išsitrynusiam. Kareiviai, miško broliai, kaliniai ir tremtiniai, žuvę tūkstančiais, labiausiai rizikavo eiti ir praeiti, išsibarstyti, ištirpti spengiančioj tyloj. Dienoraštis ar laiškelis, eilėraštis, užkastas žengiant mirti, keletas žodžių ant geto sienos paskutinį gyvenimo rytmetį buvo kvietimas ir pažadas toliau bendrauti. Dėl to nežinia kaip ir atrandame dabar visa tai, perskaitome, kontaktuojame. Išlenda iš po žemių kaulai, vestuvinis žiedas, geležinių pančių liekanos. Kur kraujas tiško, žemčiūgai tviska.

Kaip mokam, taip atsiliepiam. Kiek galime mylėt, tiek mylime. Bet patys su savo brangia laisve ir gražaus gyvenimo siekiais būtume pasmerkti tuščioms pastangoms, jeigu ne anie šventi kontaktai. Kad ir prisiminus senąsias protesto ir maišto Vėlines. Kas šiandien pasakys, kiek ana neregimoji pusė mus užtarė ir palaikė, versdama niekais riaumojančio liūto kėslus?

Viskas pildosi net kalendoriškai, su juokingu mokykliniu tikslumu. Išsyk po Helovino nakties, auštant Visų Šventųjų rytui, pasibeldė į duris angelas. Tiksliau, beldė ne jis, o kitas brolis pranciškonas. Matau baltą maišą iš plastmasės pluošto, į tokius kolūkiuose pildavo zuperį. „Nuo Staselės“, – sako. Staselė yra mūsų parapijietė, darbštuolė, pilna artimo meilės. Pamaniau, kad siunčia vienuolynui rudens gėrybių. Bet maiše visai ne tai, o apsilaupiusi medinė angelo figūra, kitados puošusi kažkurį Bernardinų bažnyčios altorių. Viena moteris, Staselės draugė, prieš keturiasdešimt metų, kai bažnyčioje buvo sandėlis, pasiderėjo su darbininkais ir parsinešė namo. Gal motiniškas instinktas veikė ar koks nenorminis anais laikais šventumo ilgesys. Bet turbūt nebuvo naudos. Ant angelo kūno iki šiol nusėdusios tarybinės dulkės. Dešinė ranka atskirta, taip pat abi kojos. Lyg būtų kas kėsinęsis jį ketvirčiuoti.

Tampu gailestinguoju samariečiu. Paguldžiau ant lovos, apžiūrėjau žaizdas. Nuploviau nuskilusią ranką ir kojas. Nauja patirtis. Nesu gyvenime vystęs naujagimio, niekada taip neliečiau vaikiško kūno. Per krikštą tik vos vos brūkšteli šventais aliejais kūdikio galvą ir krūtinę. Good boy! – sakau jam, dėkoju už ilgametę bažnytinę tarnystę. Ir kad atlaikė keturis dešimtmečius maiše nuo zuperio lyg pranašas Jona banginio pilve. Plačiai atmerktos akys nusuktos į sieną. Angelai nuo velniško režimo nukentėjo ne mažiau už „Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus. Prisimenu, kaip atrodė Bernardinų altoriai, kai ten atsikraustyta. Ir daug kur panašiai. Angelų invalidų gretos. Kovėsi už laisvę ir jie. Dvasinių Vyčio kryžių ordininkai.

Aišku, nepulsiu dabar studijuoti angelologijos, nors ji mielesnė ir įdomesnė nei demonologija. Dar labai aktuali mums, kai ieškome savo tapatybės. „Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji“, – čia eilutė iš psalmyno, senojo vertimo. Kalbama apie žmogų. Prieš tai autorius klausė: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum?“ Atsakymas stulbina. Beveik angelai. Tik vos vos mažiau negu jie. Šią psalmyno vietą cituos ir Laiškas žydams, Naujojo Testamento teologijos šedevras. Vadinasi, sugretinimas ne šiaip sau.

Tas atsargus „ne ką“, skiriantis mus nuo angelų pasaulio, išliks, nesumažės. Dabar, po trumpo angelų anatomijos kurso, galėčiau ir palyginti. Mačiau iš arti, liečiau kūną, akis, plaukus. Apžiūrėtos išnarstytos medinės galūnės. Plevėsuojanti vystyklo skiautė – kaip visų naujagimių. Skysti plaukučiai, sušukuoti į kairę. Sočiai maitintas kaip dauguma jo brolių ir seserų, ne veltui Tomas Akvinietis giedojo, ir šiandien tebegiedame, apie angelų duoną. Kas skirtų angelą nuo Palangos paplūdimyje besiturškiančių mažylių, yra tik jo sparnai. Jie būtų tas „ne ką“, užfiksuotas psalmėje. Bet šis angelas tarnaudamas Dievui neteko sparnų. Gal dėl kokio nelaimingo atsitikimo ar demonų išpuolio. Ant vieno peties likęs baisus strampas, o ant kito – tik sparno žymė. Svarbiausia angelo kūno dalis pasirodo ir pati trapiausia, labiausiai pažeidžiama. Nieko nuostabaus. Turbūt ir demonai iš keršto taikosi visų pirma į sparnus.

Mes sparnų neturime. Gal šiek tiek saugiau. Toks Kūrėjo sumanymas. Nebūsime tarpininkai, nekursuosime tarp dangaus ir žemės, nešini tai kokia šventa knygele, tai gėlių puokšte ar dieviškos meilės strėlėmis. Visa kita galioja vienodai – Dievo garbinimas ir tarnavimas jam. Ištikimybė. Savo kūno atstatymas pavojams. Kova, net jei vaikiška, už Dievo karalystę. Vienodai kankinami, išnarstomi, jeigu ką. Amžiaus nepaisoma.

Kelis kartus esu bandęs skaičiuoti, kiek angelų nardo po Bernardinų skliautais. Juk seniai suskaičiuoti du tūkstančiai stiuko figūrų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Bet man nepavyko. Pradedi skaičiuoti ir susipainioji. Nepamatai galvutės, įsisukusios tarp debesų ar besiilsinčios ant altoriaus atbrailos. O kitąsyk vaikštinėja koks vaikiūkštis, ir tada netyčia įtrauki jį į angelų sąrašą, nes juk „ne ką“ menkesni mes padaryti, dar ir gražumo vainikas. Žinau, kad sąrašo nebus. Tuščia jo. Aišku, kad angelų daug, visa armija. Kiti štai grįžta namo kaip iš tremties ar karo. Jau nebe pirmas toks.

Visos gražios mūsų istorijos, sutapimų ir netikėtumų blyksniai turėtų įgyti mums kažkokį neoficialių stebuklų ar pusiau stebuklų statusą, kai tarsi iš degančio Mozės krūmo tau prisistatoma, šaukte šaukiama: „Aš esu, kuris esu!“ Bet pliumpteli akmenukas į vandenį, ir vėl ramu, lyg niekur nieko. Graužti save, kad neišgirsti Viešpaties kvietimo, nesureaguoji, netampi labiau tikintis? Evangelijoje Kafarnaumo miestui dramatiškai pagrasinta, kad jis nugarmės į pragarus, nes nepamatė nuostabių Jėzaus darbų. Taikyti tai sau ir kitiems, mėgint susigėsti ar išsigąsti? Bet jeigu šventųjų bendravimas tikras dalykas, jeigu angelai kyla ir leidžiasi ant žmogaus sūnaus, gal nebus lengvabūdiška tyliai pasikliauti tuo judėjimu. Jis leidžia galvoti apie visą Dievo tautą, apie būrį, sudarytą iš žemės gyventojų ir dangaus kareivijų, besidalijantį Kristaus pergalės vaisiais.

Prieš liepsnojantį krūmą nereikia religinių žinių patikros. Nusiaunamos kojos. Ar nusirengiama, kaip padarė Pranciškus Asyžietis mirties valandą.