Prisiminimai apie Adomo Galdiko kūrybą ir asmenybę

 

125-ųjų Adomo Galdiko gimimo metinių proga šiais metais buvo surengta ne viena dailininko darbų retrospektyvinė paroda. Kauno paveikslų galerijoje parodoje „Kūrybos briaunos. Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva“ buvo eksponuojama didelė dalis Galdiko kūrinių iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, A. ir P. Galaunių namuose pristatyta paroda „…Tavo Adas. Adomo Galdiko grafika ir archyvai iš Pauliaus Galaunės rinkinio“, Telšiuose, Plungėje, Rietave surengtos parodos „Spalvingas dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrinių lobynas“.

Šia proga JAV lietuvių visuomenės veikėja, „Katalikų kronikos“  organizatorė, filosofijos ir farmacijos mokslų daktarė ROZALIJA ŠOMKAITĖ dalinasi prisiminimais apie ilgametį tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą su dailininku išeivijoje.

 

Adomas Galdikas (1893–1969) buvo vienas iš pirmųjų didžiųjų mūsų tapybos meistrų, kuris įnešė naujumo į modernėjančią tautinę lietuvių tapybos mokyklą. Dailininkas vienas pirmųjų pradėjo sistemingai gilintis į XX a. moderniosios dailės kryptis. Menininkas jau ankstyvojoje kūrybos raidoje išsiskyrė jaunatviška ir inovatyvia tapyba, daug anksčiau nei „Ars“ grupė subrandino moderniojo meno idėjas. Buvo aktyvus įvairių parodų Lietuvoje ir už jos ribų dalyvis tiek ankstyvojoje, tiek vėlesnėje, išeivijos metų kūryboje – dalyvavo grupinėse ir asmeninėse parodose Freiburge, Paryžiuje, Niujorke, Amsterdame, Bostone, Čikagoje ir kt. 

1944 m. Galdikas kartu su galingu pabėgėlių srautu pasitraukė į Vakarus. 1945 m. pasitraukė į Štadę, Bukstehudę, o 1946 m. į Freiburgą. Freiburge prasidėjo naujas, nepaprastai svarbus jo peizažinės tapybos raidos etapas. Vis dėlto, ieškodamas geresnių kūrybos sąlygų, 1947 m. išvyko į Paryžių. Po parodų palankiausi atsiliepimai plito prancūzų spaudoje, buvo iškeliamas Galdiko kūrybos savitumas, lyriškumas. 1952 m. išvyko į Niujorką, kur tuomet intensyviai skleidėsi abstrakčiojo ekspresionizmo kryptis. Akivaizdu, kad atvykęs į Ameriką pateko į naują, netradicinę meninę aplinką – avangardo meninį centrą, kuriame 5 deš. pab.–6 deš. pr. buvo susikūrusi Niujorko mokykla, sujungusi abstrakcijos ir ekspresionizmo siekius. Nuo 1953 m. atsivėrė naujas Galdiko kūrybos proveržis. Freiburgo laikotarpio abstraktėjantys peizažai buvo labiau sukoncentruoti, lyriškai intensyvesni, o amerikietiški darosi monumentalesni.

 

 

Galdikas Paryžiuje (1947–1952)

 

Prisiminimuose daugelis amžininkų yra minėję, kad Paryžiuje Adomas Galdikas su žmona Magdalena Draugelyte-Galdikiene gyveno nepaprastai kukliai, glaudėsi mažame kambarėlyje vienoje mažutėje lovelėje. Paryžiuje Galdikas neturėjo nei tinkamos aplinkos tapyti, nei lėšų nusipirkti gerų medžiagų. Vis dėlto buvo apsėstas tapybos, gausiai lankė parodas, stebėjo tuometinį meninį lauką. Paryžiuje gyveno Lietuvos prisiminimais, nuolat pasakodavo apie gimtinę. Kadangi jo žmona dalyvavo Pasaulio katalikių organizacijos veikloje, kur buvo dažnai sutinkama ir lietuvių bendruomenės atstovų, Galdikas taip pat palaikė ryšį su lietuvių išeiviais.

 

Bendradarbiavimas su dailininku

 

Pirmą kartą Galdiką sutikau Long Ailande. Viena kultūringa ponia savo vasarvietėje kas savaitę rengdavo kultūrinius pasisėdėjimus studentams. Tuomet Adomas į mane net nepažiūrėjo, tik pasisveikindamas padavė ranką. Atrodo, kad menininkas dėmesį skirdavo tik atrinktiems žmonėms. Vėliau, kai jau buvau apsigynusi farmacijos magistrą, matydama, kaip vargsta Galdikai, ėmiausi pardavinėti jo paveikslus, nes dailininkui nelabai sekėsi pačiam ieškoti kontaktų, be to, man labai patiko jo paveikslai, mėgau jo spalvas.

Adomas man leido pardavinėti jo paveikslus, teigė, kad aš turiu jo darbų suvokimą ir pajautimą. Amerikos lietuvių bendruomenėje buvo pelnęs žinomą vardą. Niekad iš Galdiko neimdavau pinigų už parduotus paveikslus, dailininkas man leisdavo išsirinkti paveikslą už atitinkamą sumą. Menininkas savo paveikslus vertino, pykdavo, jei kas jo darbų nesupranta ir nuvertina. Kiekvienam paveikslui pats parinkdavo rėmą ir pats įrėmindavo. Kai į jo namus ateidavo pirkėjai ir ilgai derėdavosi dėl kainos nesuprasdami kūrinių, Galdikas liepdavo visus kuo greičiau išvyti. Visiškai be skrupulų sušukdavo: „Vyk tą bobą! Lauk! Gyvent man neduoda!“ Būdavo labai sudėtinga, kai paveikslas jau suderėtas, o Galdikas tiesiog išvydavo pirkėjus lauk. Man taip pat rodydavo tik dalį kūrinių, nemėgdavo visko atskleisti.

 

Išskirtinė menininko asmenybė

 

Kiek prisimenu Galdiką, kone visiems jis atrodydavo pasipūtęs. Su bet kuo nebendraudavo, mėgdavo dažnai ką nors pašiepti, kartais malonybiniais, kartais ir aštresniais žodžiais, bet nepiktybiškai – tai boba, gyvatėlė, velnias, rupūžė ar kūtvėla… Toks buvo jo žemaitiškas būdas. Adomas yra sakęs, kad bendraujant tokiu aštresniu būdu jam pavyksta apsaugoti savo asmenybės vidų. Kompanijoje būdavo pažiba, su juo buvo linksma, draugai sakydavo: „Eime, ten bus Galdikas!“ Taip pat dailininkas pasižymėjo spontaniškumu. Jei greitai ką sugalvodavo, tai ir iškart lėkdavo kaip zuikis. Skubėjo gyventi, atrodo, kad net bijojo ko nors nesuspėti, dėl to anksti keldavosi ir viską planuodavo. Jis man nuolat skųsdavosi neturįs laiko.

Galdikas buvo nepaprastos vaikiškos spontaniškos dvasios. Kartą ankstyvą pavasarį važiavome į Filadelfijos parodą, jau vėlavome, o Galdikas vidury autostrados pamatė itin jam patikusį žydintį medį ir pradėjo šaukti, kad sustočiau, norintis škicuoti – aš vos vos jį galėjau sutramdyti. Kai skridome į Klivlando parodą, Galdikas turėjo ant kelių pasidėjęs savo skrybėlę, ją nuolat nešiojo, nes buvo beveik visai plikas. Stiuardesė vis tiesė ranką skrybėlę saugiai padėti į lentyną, o Galdikas, nieko nesuprasdamas, pamanė, kad ta mergina prie jo kabinasi, tad per visą lėktuvą jis pradėjo man šaukti į kitą pusę, kad patraukčiau nuo jo tą bobą. „Vyk tą mergą, ko ji kimba!“ Tada ilgai kvatojau.

 

Kūrybinė aplinka Amerikoje

 

1960 m. Niujorke Galdikas įsigijo nuosavą dviaukštį namą, rūsyje įsirengė dirbtuvę su dideliu langu, pro jį matėsi eglė. Nors namas stovėjo prie pat gatvės, Adomas jį pirko tik dėl nuostabios eglės. Kai kurdavo, nieko neįsileisdavo į dirbtuvę, nuo pat ankstyvo ryto dirbdavo visą dieną. Jo dirbtuvė buvo tikra spalvų odisėja. Taip pasinerdavo į spalvas, kad aplinka jam tiesiog nebeegzistuodavo. Jis labai intymiai bendravo su gamta, kiekvieną rytą, 10–11 valandą, dirbtuvėje jį aplankydavo voverytė, pabarbendavo koja į langą, jei nerasdavo prie lango jai padėtų riešutų. Dažnai Galdiko abstrakčiuose kūriniuose galime pastebėti pasislėpusius gyvūnėlių kontūrus, pavyzdžiui, voverytės uodegą.

Jo darbus Amerikoje vertino Hugo Feiglis – rusų žydas, Madison avenue esančios galerijos „Feigl Gallery“ savininkas. Jis ypač gyrė Galdiko žiemos ciklą, bet Galdiko aliejinius paveikslus laikė ne jo technikos išraiška. Niujorke Galdikas palaikė artimus ryšius su Jacquesʼu Lipchitzu, teigė, kad jis turi geriausią smūtkelių kolekciją – net 100! Lipchitzas buvo Galdiką supažindinęs su Feigliu. Taip pat Adomas palaikė artimus ryšius su Arbit Blatu. Juozo Bagdono, Česlovo Janušo tapybos labai nemėgo, nesutarė ir su Kazimieru Žoromskiu, nes, pasak Galdiko, jis buvo pagiežingas ir jam pavydėjo, o nenuoširdžių žmonių Galdikas nepripažino. Dailininkas Bronius Murinas žvalgėsi į Galdiko darbus, kiek kopijuodavo siužetus ir tapyseną.

Klebonas Leonardas Andriekus dažnai lankydavosi pas Galdiką, išsirinkdavo geriausius paveikslus, po to apsigalvodavo, atnešdavo atgal. Dažnai pasiimdavo geriausius dailininko darbus ir dar derėdavosi, skųsdavosi, kad neturi, kaip sumokėti. Tai itin erzino Galdiką, jis sakydavo, kad Andriekus tik trukdo jo darbą ir išvilioja paveikslus. Jis taip pat dažnai kritikuodavo Galdiko darbus. Adomo paveiksluose galima pamatyti miško gyventojais apsimetusius jo kritikus. Pavyzdžiui, kaip panas pavaizduotas literatūrologas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, kuris buvo parašęs kritikos straipsnį apie Galdiko darbus. Paveiksle aiškiai atpažįstama Brazaičio šypsena. Prisimenu, kad Galdikas ant to paties paveikslo anksčiau ironiškai tapė ir tėvą Andriekų, o vėliau užtapė Brazaitį.

 

 

Kūrybinės inspiracijos ir estetinė pajauta

 

Galdikas man niekada nepasakodavo apie savo kūrinius, nedaugžodžiavo. Paskirdavo konkretų susitikimo ir bendravimo laiką. Greitai atiduodavo supakuotus ir atrinktus kūrinius ir sakydavo, kad jau laikas išvažiuoti. Galdikas teigdavo, kad pirkėjams turiu rodyti tik kelis kūrinius, nes daugiau paveikslų tiesiog nesuvokia jų protas, jie gerai nebeįsisavinami.

Adomas ypač mėgo Niujorko rudenį ir pavasarį, ištisas valandas praleisdavo eskizuodamas gamtoje. Jis buvo tikras panteistas – kai pamatydavo kertamą medį, verkdamas bėgdavo tolyn, nenorėdavo net girdėti. Išties, gamta jam buvo šventa oazė. Savo darbuose stengėsi perteikti gilų gamtos pajautimą. Visi jutimai išsiliedavo spalvos ritmais. Jis taip įsiplieksdavo, paglostęs lapą liedavo spalvos simfonijas. Neapsakomai giliai jausdavo medžius, stengdavosi spalva perteikti jų dvasią, ūžimą, judesį. Garsas ir spalva jo paveiksluose egzistavo šalia. Menininkas stengėsi sujungti žemės ir dangaus plotmes. Net ir abstrakčiausiuose jo darbuose galima įžiūrėti medžio šaką ar šaknį. Galdikas dirbdavo labai intensyviai, kartais darbai net nespėdavo išdžiūti, o juos jau veždavau parduoti – būdavo susidariusios skylės nuo neišdžiūvimo, bet pirkėjai vis tiek juos nupirkdavo.

Nauji lietuviai ateiviai dar neturėdavo atitinkamos sumos sumokėti už paveikslus, tad pirkdavo juos išsimokėtinai, be jokių sutarčių. Tuomet žmonės buvo tikrai sąžiningi, dabar tokie principai niekaip neveiktų. Kai Galdikui už visus nupirktus paveikslus iš Klivlando parodos atnešiau pilną maišą pinigų, jis kaip mažas vaikas jį apsikabino ir verkė. Buvo toks tyras kaip mažas vaikas. Tuomet bėgo į įvairiausias parduotuves pirkti išsvajotų teptukų už 100 dolerių.

Man dažnai Galdikas sakydavo, kad nesilankyčiau prastesnėse parodose ir negadinčiau savo skonio. Pasak menininko, kol žmogus išsivalo vidų po prastų parodų, praeina nemažai laiko, tad kam gaišti laiką. Menininkas norėjo, kad jo paveikslai būtų atitinkamai pakabinti prie geriausių kūrinių. Net ir prie Vytauto Kasiulio darbų nenorėjo kabinti savųjų paveikslų. Kasiulio linija jam net neegzistavo.

Galdikas labai domėjosi Rytų Azijos menu. Iš kelionių man yra parvežęs rytietišką vazą ir septynių rytietiškų deivių karolius.

Menininko didžiausiose abstrakcijose galima įžiūrėti ne tik gamtą, jis stengėsi perteikti ir savo požiūrį į religiją. Kadangi buvo nepraktikuojantis katalikas, jo tikėjimas buvo daugiau panteistinis, kosminės pajautos. Aiškiai atsimenu, Galdikas skaitė prancūzišką pasaką apie kleboną, kuris patekęs į dangaus pakraštį mato, kaip šv. Petras su šakėmis stumia parapijiečius į pragarą. Tokią ironišką tikinčiųjų sceną jis yra pavaizdavęs, tarsi užšifravęs viename savo abstrakčiame kūrinyje. Daugelyje kitų abstrakcijų galima pamatyti vaiko galvutę ir įvairių gyvūnų kontūrus. Daugybei Galdiko paveikslų esu davusi pavadinimus, nes jis tiesiog jų nespėdavo užrašyti, nemėgdavo kalbėti apie savo paveikslus, teigė: kas supranta, tas supras. Menas buvo jo atskiras, uždaras pasaulis. Parodų katalogų rengėjai, nežinodami paveikslų pavadinimų ir neįžvelgdami, kas ten abstrakčiai pavaizduota, dažnai patys sugalvodavo pavadinimus ir, galiu pasakyti, neretai pavadinimai neatitikdavo tikrojo paveikslo turinio. Viena tempera yra pavadinta „Tamsus miškas“, o iš tikrųjų ten pavaizduoti du kabantys kiškiai, kone Chaimo Soutineʼo kūrybos interpretacijos analogas! Tai viena gražiausių Adomo šilkinių temperų, galbūt net iš Freiburgo ar Paryžiaus laikotarpio, nes tik vėliau jis pradėjo tapyti dar didesnes temperas. Galdikas domėjosi Soutineʼo kūryba, privačioje bibliotekoje turėjo jo albumą. Kitame juodame paveiksle galima įmatyti tarsi žmogaus griaučius ir per juos prasišviečiančio kryžiaus kontūrus. Šiame paveiksle tarsi simboliškai užšifruotas giltinės įsiveržimas. Juodų paveikslų ciklą jis kūrė po artimo draugo poeto, vertėjo, „Vienybės“ laikraščio redaktoriaus Juozo Tysliavos mirties, kai jį ištiko staigus širdies smūgis darbe. Kitas paveikslas oficialiai yra pavadintas „Žiemos pasaka“, o iš tikrųjų ten pavaizduotos rudens gėlės – astrai.

 

Menininko gyvenimo saulėlydis

 

Galdikas bijojo mirties, laidotuvių labai nemėgo. Kai sunkiai susirgo, apie ligą nieko nepasakojo, net jo lankyti neleido, tik žmona buvo prie jo. Kai sveikata pablogėjo, jį aplankė tėvas Andriekus. Kai klausdavau, kaip jis laikosi, atsakydavo: „Neblogai, mano sveikata gera, kodėl mane čia, ligoninėje, uždarė. Čia manęs prašau nelankyti.“ Mano nuomone, kepenų vėžį jis gavo dėl nuolatinio miegojimo prie dažų ir kartkartėm dirbtuvėje išgertos alaus stiklinės.

Visą gyvenimą Adomą kankino menininko nepripažinimo klausimas. Galdikas pasakodavo, kad su juo bus panašiai kaip su Paryžiaus mokykla, nes ir Soutineʼas vargo dar gyvas būdamas, o jį pripažino tik mirus. „Taip ir man bus“, – sakydavo Galdikas.

Jo laidotuvių dieną grįžau iš tarptautinio farmacininkų suvažiavimo Venesueloje, buvau smarkiai susirgusi, kamavo aukšta temperatūra, tačiau kone mistiškai pajutau, kai jį laidojo žemėn, kuomet gulėjau lovoje, šalia esantys visi jo paveikslai tarytum sudrebėjo, buvo neapsakomas mistinis patyrimas, tai prisimenu iki šiol.

Po mirties visi Galdiko paveikslai buvo patikėti Magdalenai Galdikienei. Tad ji stengėsi pažymėti daugumą vyro nepasirašytų tapybos darbų. Kai Magdalena mirė, visi darbai atiteko Putnamo vienuolynui. Gaila, daugybę gerų paveikslų Putnamo seselės pardavė už juokingas kainas be jokios registracijos ir visas palikimas išsisklaidė negrįžtamai.

Lietuvių tauta dar yra nepakankamai įvertinusi Adomo Galdiko asmenybę ir jo darbus. Taip pat iki šiol nepasirūpinta abiejų Galdikų perlaidojimo klausimu Lietuvoje – Galdiko svajonė buvo atgulti būtent gimtojoje Lietuvos žemėje. Liūdna, kad ir Galdikų namelis Kaune nuo 1989 m. iki šiol stovi visiškai apleistas.

 

Parengė Ieva Kuzminskaitė-Staigienė