Poezijos vertimai

 

Leopoldas Staffas (1878–1957) – vienas didžiausių ir įtakingiausių XX a. pirmosios pusės lenkų poetų, vertėjas, eseistas, redaktorius. Per ilgą kūrybinę biografiją išgyveno tris ryškesnius poetikos kaitos etapus. Čia spausdinami vertimai eilėraščių iš dviejų paskutinių, daugiausia laisvųjų eilių forma rašytų poezijos rinkinių „Gluosnis“ (Wiklina, 1954) ir „Devynios mūzos“ (Dziewięć muz, 1958). Lietuviškai yra išleista Staffo eilėraščių rinktinė „Medaus spalva“ (1986, vertė Albinas Žukauskas).

 

Alea iacta est

 

Kaulai mesti,

Oda ir kaulai,

Peržengiu save.

 

Už manęs – praeitis:

Varpinė be balso,

O priešais – sodas:

Kvapas – tai gėlių baigtis.

 

 

Pamatai

 

Stačiau ant smėlio

Ir sugriuvo.

Stačiau ant uolos

Ir sugriuvo.

Dabar statyt pradėsiu

Nuo kamino dūmų.

 

 

Vakaras

 

Vakaro tyloj

Valtyje guliu.

Žvaigždės virš manęs,

Žvaigždės po manim,

Žvaigždės manyje.

 

 

Tiltas

 

Aš netikėjau,

Stovėdamas ant plačios

Ir sūkuriuotos upės kranto,

Kad pereisiu šį tiltą,

Nupintą iš trapių, plonučių nendrių

Ir surištą karnom.

Ėjau lengvai nelyg drugelis

Ir sunkiai – lyg dramblys,

Užtikrintai nelyg šokėjas

Ir sverdėjau lyg neregys.

Aš netikėjau pereisiąs šį tiltą

Ir, jau stovėdamas kitam krante,

Aš netikiu, kad perėjau jį.

 

 

Tolstojus

 

Tolstojus nuo liūdesio pabėgo,

Turėjo viską, taigi nieko.

Einu linksmai keliu kaitroje,

Turiu tik savo šešėlį.

 

 

Trys miestai

 

Trys maži miesteliai,

Tokie maži, kad galėtų visi

Viename sutilpti…

 

Nėra jų žemėlapy,

Jie sugriauti per karą,

Nes juose gyveno žmonės

Uolūs, tylūs,

Ramybę mėgę.

 

O broliai, drungni, abejingi,

Kodėl tų miestų nebeieškot?

Koks skurdžius tas žmogus, kuris

Neklausia nieko.

 

 

Problemos

 

Problemų niekas neišsprendžia.

Jas pergyvena –

Nelyg dienas, kurios praėjo, baigės,

Nelyg išaugtus

Ir nunešiotus drabužius,

Kurie nuslysta nuo pečių.

Ir pro paskutines duris

Žengi apnuogintas ir laisvas

Nelyg aušra.

 

Vertė Liudas Gineitis