Plunksna

Jau kelinta savaitė mėtosi ant mano dirbtuvės grindų, ryte ją randu vis kitose vietose – ne be katės vardu Drozofila (pavadinta taip dėl judraus ir smalsaus būdo) pastangų. Įtariu, kad plunksna trofėjinė, išpešta iš kažkurio įkyriai burkuojančio, pastogėje būstą susiradusio balandžio sparno ar uodegos. Tvoskiančio karščio dienomis katė, retkarčiais pakeisdama dislokacijos vietą, drybso lyg šlapias grindims plauti skirtas skuduras. Tada, kol žiovaudama neparodo adatos smailumo baltų dantų, pagalvotum, kad ji patsai nekaltumo ir gėrio įsikūnijimas. Karštis guldo visus – kates ir žmones, atrodančius geresnius ir ramesnius, negu yra iš tikro. Net pro atviras balkono duris pasiekiantys kaimynų balsai skamba panašia į lietuvių kalba, nors dar saulei nepatekėjus girdžiu juos aiškinantis rėksmingai ir necenzūriškai: sutuoktinis reiškia, jo nuomone, pagrįstas neišsipildžiusias seksualines pretenzijas, antroji pusė maldauja pabūti žmogumi ir palaukti orų atvėsimo. Ir taip toliau. Reikia laukti!

Autoriaus piešinys

Išorinė žmonių, gyvulėlių, o ir viso pasaulio ramybė dažniausiai tokia apgaulinga, kad gali apsigauti net pats save geriausiu laikantis žmonių psichologijos žinovas. Tą suprasti ankstyvoje jaunystėje padėjo režisierius Kurosawa savo „Rasiomonu“, kuriame kiekvienas veikiantysis asmuo savaip interpretuoja tą patį įvykį. Daug banalesnė, netgi neverta kalbos, bet užakcentavusi nesusikalbėjimo faktą istorija, kai su Benu laukėme traukinio grįžti į namus iš Opolės. Sėdėjome geležinkelio stoties kavinukėje ir nuobodžiaudami bei retsykiais persimesdami keliais žodžiais su sėdinčiomis prie gretimo staliuko kolegėmis lenkėmis sriubčiojome kavą. Laiko turėjome apsčiai, todėl užsisakėme po antrą puodelį, bet Benas apsigalvojo ir siūlė savąjį man. Sakiau, kad man pakaks, ir stūmiau jį atgal. Lenkės supratingai žiūrėjo į tą puodelio stumdymą ir atlaidžiai lingavo galvomis. Po gero pusmečio atvažiavęs Lechas jau žinojo apie tai ir kalbėjo, kad mes kavinėje atiminėjome vienas iš kito degtinę. Štai tau ir interpretacija. Kaip jau sakiau, tai tiesiog dėmesio nevertas faktelis, bet jis pamokantis savo paprastumu.

Viską mėgstantis suklasifikuoti ir sudėlioti į lentynėles bei stalčiukus žmogus ilgai ir nuobodžiai aiškino iki banalumo žinomas tiesas apie viso gyvo pasaulio vientisumą, priežastingumą ir t. t. Kalbėjo apie tai, kad laiko dulkes nušluostę palikuonys mus laikys visiškais dinozaurais. Leidau pro ausis šiuos pseudofilosofinius svaičiojimus ir žiūrėdamas į jo kojų nagus mintyse spėliojau – nagų grybelis tai ar ne. Egzistuoja toks nuo seniausių laikų iki šių dienų: jam gydyti dabar atsiradę daug efektyvių priemonių, bet jis kaip kankino pasirinktas aukas, taip kankina ir dabar. Kaip galima suvokti iš pasakytų (parašytų) žodžių, nesu didelis optimistas ir visiškai netikiu žmonijos pažanga ir neturiu iliuzijų dėl prigimtinio mus lydinčio gėrio: tereikia įdėmiau įsigilinti į istoriją, o tada staigiai įsijungti televizorių ar paskaitinėti įrašus feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Visko ten yra – gero ir blogo, įdomaus ir niekam nereikalingo. Štai poniutė duoda žinią pasauliui, kad ji stovi Alpėse prie kažkokio kalno, kurio pavadinimą pamiršusi, demonstruoja baltadantę šypseną – kokia aš laiminga! Na, laiminga, tai būk toliau laiminga – gal kas ir pasidžiaugs tavo laime. Blogiau, kai iš prigimties nykūs ir kerštingi subjektai piktdžiugiškai ima komentuoti asmenį ir jo veiksmus. Deja, deja, tokių yra visuose visuomenės sluoksniuose, nepaisant amžiaus ir einamų pareigų, o netiesioginis bendravimas, kartais anoniminis, bailiams suteikia daug galimybių. Žiūrėdamas į ekrane vaidinančius, apsimetinėjančius, o kartais paprasčiausiai susireikšminančius kvailius, svarstau, kiek tarp jų yra viduramžiškų drakulų, galvažudžių, vagišių, šiaip pajacų. Telieka sulaukti palankiai susiklosčiusių sąlygų ir tada visi civilizacijos ir paviršinės kultūros luobai nušokinės lyg nuo peraugusio svogūno lukštai. Juk Homo sapiens sapiens porūšiu tapome palyginti neseniai ir evoliucijos procesas mumyse dar nespėjo įsibėgėti.

Katė Drozofila suka aplink mane ratais, užvertusi galvą maldaujančiai miaukia ir kai trūkus kantrybei įverčiu į indelį katiškų konservų, sušlamščia juos, pasitampo visu kūno ilgiu ir į mane nekreipdama mažiausio dėmesio nuslampina jai vienai žinomu keliu. Ko iš jos norėti? Ji dar tokiame evoliucijos lygmenyje, kad dėkingumo nesulauksi. Nebent naktį ant pagalvės paguldys pridusintą šikšnosparnį ar išpeštą iš balandžio uodegos plunksną. Žvėriukai ir maži vaikai tuo žavūs, kad nesugeba apsimetinėti, veidmainiauti ir išduoti.

Netikėtai, nors išspausdintas gana seniai, užkabino Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Rašė jį maždaug mano gimimo metais pats sau nemeluodamas, neapgaudinėdamas nei savęs, nei kitų – įvadiniais žodžiais prašo žūties atveju neskaityti, o sunaikinti. Dėl tam tikrų aplinkybių dienoraštis išliko: išliko ne tik autentiškas dokumentas, bet ir gyvo žmogaus sielos šauksmas. Įsivaizduoju jauno mąstančio, pasiaukojusio žmogaus kančią, vertinančio praeities ir ateities, kurios nebuvo lemta sulaukti, oratorių gražbylystes, pasmerkto mirčiai ir tą gerai suvokiančio žmogaus būsenas. Tarytum veiksmas veiksme atpasakojamos bendravimo su beveik bendraamžiu Kapsu ypatybės – žinia, kieno šis slapyvardis. Dienoraščio autorius polemiką tęsia pasilikęs vienas su savo mintimis, vertina pasirinktą kelią, pirmenybę atiduodamas kovai už tautos laisvę. Kostas Kubilinskas visados pabrėžia, kad jam svarbiausia – kūryba, oponentą vadindamas tautiniu fanatiku. Praėjus ne vienam dešimtmečiui, kai tų žmonių neliko, galima vertinti jų pasirinktus kelius naujai. Man Dzūko dienoraštis vertesnis už daugelio pripažintų ir nepripažintų garbėtroškų literatūrinius opusus išgyventa autentika, tikrais jausmais. Kubilinsko kūryba – pradžioje antibolševikinė ir antisemitinė, vėliau pabrėžtinai patriotinė (atrodo, kad apsimestinė), o dar vėliau – dažniausiai, bet ne visa, skirta vaikams. Kuri iš jų tikra? Tikra yra tai, kad sąmoningai ar nesąmoningai likusius gyvenimo metus praleido alkoholiu permerktoje vienatvėje, tikriausiai (?) slegiamas išdavystės ir žmogžudystės naštos. Praėjus dvylikai metų po Dzūko žūties baigė savo dienas kažkur pamaskvės sanatorijoje labai neaiškiomis aplinkybėmis: gal girtas užspringo kąsniu, o gal jam padėjo buvę globėjai. Apie kūrybą dabar galima spręsti kaip apie tą katės atneštą plunksną: gal balandžio, o gal visai kito paukščio.

Paklaustas apie katės kilmę, t. y. veislę, galiu drąsiai sakyti – konteinerinė, nes ją, dar visai mažytę, kartu su sesute nuo šiukšlių konteinerio paėmė geroji fėja A. Jos buvo tokios durnos, kad įlipdavo į indelį ir laižydavo ant grindų ištaškytą pieną. Sesutė šių dienų (rašoma rugsėjo pirmąją, taigi, nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios septyniasdešimt devyneri metai) nesulaukė, o Drozofila kaip savo šaunumo įrodymą kartkartėmis man pristato paukščio plunksną…