Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2007

 

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

 

Vasario 16, penktadienis. Vakar pagaliau paskambinau Sigitui G. Pasakiau, kad noriu jį paremti, bet nežinau, ką galėčiau jam pasakyti, ko jis pats nežino. Jis atsakė, kad jau pats mano skambutis – parama. Tuo ir baigėm. Užjaučiu jį. Noriu, kad jis atsipeikėtų. Bet tiesiai to pasakyti neišeina.

Vakar išėjo Vytauto S. knyga [„Mažoji rinktinė“], kurios leidimą prižiūrėjau: kišausi į atranką, tariausi dėl maketo. Šiandien Vytautas žada ją atvežti.

 

Kovo 17, šeštadienis. Įveikiau daugiau nei pusę [Stasiuko] „Pakeliui į Babadagą“. Smagu skaityti. Labai nenorėčiau gyvent tarp šiukšlių. Bet šiukšlinis grožis man yra visai suprantamas. O ypač iš šiukšlių daromas literatūros grožis. Be to, knyga turi metafizinę dimensiją: tas kepurnėjimasis šiukšlynuose pateikia neblogą pasaulio vaizdą, pasaulio kaip žmonių gyvenimo. Čia jau Beckettas.

Kai vakare atsigulęs paklausiu savęs, kas aš esu, jaučiuosi nelyg burbulas, iškilęs iš tamsių tamsių gelmių ir neturintis žalio supratimo apie burną, kuri jį išpūtė.

 

Gegužės 25, penktadienis [kaime]. Liko išversti vieną Wrighto eilėraštį. Stumiuosi ir su testamentu. Po truputį skaitau Beckettą. Tai šiurpiausia trilogijos dalis [„Neįvardijamasis“]. Vis dėlto analogijų su budizmu randu: negalimybė esmę nusakyti žodžiais; nežinojimas, kas esi. Tik pyktis [tave] sukūrusiųjų atžvilgiu ir patyčios iš kitų – jau ne.

 

Gegužės 27, sekmadienis [kaime]. Sekminės. Eidamas mišku, mačiau kurapkų pulkelį. Jauniklės tučtuojau dingo tarp žabų, o senė ėmė vaidinti vos paskrendančią… Mano vaikystės paukščiai. Žiemą per gilų sniegą ateidavo į kiemą palesti.

 

Birželio 19, antradienis. Pradėjo žydėti cikorijos. Mano puikiosios asketiškosios gėlės. Šiandien jų jau visai nemažai. Beje, vieną mačiau baltą – pirmą kartą gyvenime.

 

Rugpjūčio 6, pirmadienis [kaime]. Skaitau „Vimalakirčio sūtrą“. Nuostabu. Šiandien perskaičiau apie išmintį be metodo ir metodą be išminties. Gylis! Ir vertimas geras [vertė Kugevičius].

Lyg pasistūmėjau su „Melu“ [esė „Melas yra labiau“]. Tariuosi apčiuopęs tą ideologinį strypą, ir stilistiką tarsi. Turėtų baigtis [žodžiais]: „Ir žinoti, žinoti…“

 

Rugpjūčio 8, trečiadienis [kaime]. Visą naktį dusau ir maudė širdį. Mat vakare lipau į kalniuką paskambinti Vytautui S., kuris, pasirodo, baisiausiai pyksta ant Castoro & Polluxo [jų teigiamą recenziją apie jo knygelę „Šiaurės Atėnuose“ palaikė neigiama].

Vakar, atrodo, prasimušė „Melas“. Parašyta jau du trečdaliai. Viskas pajudėjo, kai prie pirmosios frazės „Meluoju nuo pat kūdikystės“ dar pridūriau „Ak, ak…“

 

Rugpjūčio 11, šeštadienis [kaime]. Vakar netikėtai atvažiavo kalėdojantis kunigas [iš Marcinkonių]. Simpatiškas jaunas vyras išlipo iš automobilio su kamža ir stula. Paklausė, ar galėtų palaiminti mus ir namus. Sutikom. Ceremonijos metu stengiausi pagarbiai nusiteikti krikščionybės atžvilgiu, kontaktuoti su jų Dievo forma ir nepamiršti budistinio varianto. Lyg pasisekė. Kunigas atrodė nuoširdus ir uolus, bet gal pernelyg aktyvus, „agresyvokas“. Buvo tam tikros įtampos.

 

Rugpjūčio 13, pirmadienis [kaime]. Baigiau „Vimalakirčio sūtrą“. Manau, kad per nago juodymą pasikeičiau.

 

Rugsėjo 5, trečiadienis. Sėkmingo pasivaikščiojimo taisyklės: a) neskubėti; b) suvokti garsus ir vaizdus tik kaip formas, jų neidentifikuoti; c) karts nuo karto koncentruotis į, tarkim, padus, jausti, kaip jie susiliečia su, pavyzdžiui, batų padais; d) objektą, iškylantį kaip kliūtį, traktuoti kaip objektą, kuriam kliūtis esi tu; e) nesuvokti – karšta ar šalta.

 

Rugsėjo 7, penktadienis. Skaitau [garsiai] mantrą: „Namo bhagavate…“ O už lango stiklo linkčioja saulės nušviestos blyškios surfinijos.

 

Rugsėjo 8, šeštadienis. Keturios /…/ bodhisatvos savybės: a) padėti visoms gyvoms būtybėms, nelaukiant pagalbos iš jų; b) kęsti visas būtybių kančias; c) nepykti ant jokių gyvų būtybių; d) mąstyti apie savo klaidas, nekalbėti apie kitų trūkumus.

Lorenos stogas šlaputėlis. Surfinijos [balkone už lango] kaip stiklinės.

 

Lapkričio 10, šeštadienis. Perskaičiau Giedros esė „Š. A.“ Patiko. Smagu, kai tirštut tirštutėlį gyvenimą paverčia iliu-zija, miražu. O kiek objektų, situacijų, būsenų etc. apsakyta puikiu literatūriniu būdu! „Kai visi Lietuvoje seniai jau buvo išsikovoję nepriklausomybę, dar gulėjai su juo vienoje lovoje.“ Liuks.

Neseniai paskambino Vytautas S. Pranešė, kad „7 meno dienose“ esąs apie mane giriamasis kelių asmenų tekstas. Dieve! Vėl kebli situacija… Man nereikia jokių giriamųjų tekstų. Bet aš negaliu nebūti dėkingas žmonėms, kurie tokiu būdu išreiškė man savo simpatiją. Ir esu jiems dėkingas, nors kiek gero jiems daviau, o kiek blogo – sunku pasakyti.

 

Lapkričio 13, antradienis. Dėl teksto „7 meno dienose“. Vis dėlto, geriau jo nebūtų buvę, nes: a) jis vėl įbruko mane bereikalingo dėmesio centran; b) jaučiu, kad premijos noras galvoje šmėsteli dažniau; c) kai kas ten persūdyta; d) tekstas sukels pavydo, pykčio, susierzinimo. Bet, žinoma, negaliu nesidžiaugti, kad šitie žmonės mane myli.

 

Lapkričio 28, trečiadienis. Vakar aplankiau Ričardą V. Parodė šviežią labai neblogą paveikslą. Smagu.

Ketinu pradėti galvoti, koks bus tasai žmogus, į kurio kūną pereis manasis sąmonės srautas [t. y. tasai, kuris paveldės mano karmą]. Ir net mėginti bent kiek tą srautą pagal išgales reguliuoti.

 

Gruodžio 2, sekmadienis. Kodėl dar nenorėčiau mirti? Tikiuosi dar vos vos pasistūmėti. Nors pastangų dedu pernelyg mažai. Daugiausia manausi esąs pažengęs apmąstymų srityje. Beveik nepasistūmėjęs – darbų. O iš viso stoviu vie-toje – kalbų [t. y. liežuvio valdymo] karalystėje.

Vis sunkiau rasti, ką skaityti. Mečiau Sartreʼo „Žodžius“ – neįdomios psichologinės pastabos, silpnai išreikštos [lietuvių] kalba. Mėginu Strindbergo „Juodąsias vėliavas“. Bet irgi kažko nelaukiu.

 

Gruodžio 10, pirmadienis. Nekokia naktis, nekoks rytas: medituoti nesisekė, pusryčiaudamas kramčiau mintis. Vakar buvo Paulius [anūkas]. Daviau skaityti [Jenseno] „Karaliaus nešlovę“. Ten pateikta pasaulio schema. Be to, tai padaryta pasitelkus išraiškingus įvykius, įtaigią meninę kalbą, jauti šiaurę, skandinavus, yra nemaža graudulio ir likimiškumo, bet nėra dejonių ir sentimentų.

 

Gruodžio 19, trečiadienis. Skaitinėju pirmadienį nusipirktą Arthurą Sch. Randu daug ką, ką esu dėstęs savosiose esė. Mat, kaip buvo įsigėręs [nuo vėlyvos jaunystės, kuomet skaičiau pirmą kartą]! O gal ir aš pats priėjau prie panašių idėjų.

Nepamiršti, kad akimirka nepasikartos!

 

Gruodžio 29, šeštadienis. Mano karma: nuolat būti keb-lioje situacijoje; nuolat jausti vienokią ar kitokią grėsmelę; nuolat nežinoti, kuo tai baigsis; nuolat pačiam tą situaciją atnaujinti.

 

Gruodžio 30, sekmadienis. Labai svarbu – susitaikyti su savo karma, vadinasi, nebijoti to, kas bus dėl tada ir tada atliktų ar neatliktų veiksmų. Nes karma (mano) – tai aš. Vadinasi, kas bus – irgi būsiu aš. Be to, tik taikiai sugyvendamas su ja, matyt, ir gali ją vos vos keisti. O pykdamasis – ne. Karma – siūlai, iš kurių numegztas šis megztinis; tai tiesiog toks megztinis. Jis nusimezgė.

Neturiu galimybių (bent taip manau) padaryti ką nors akivaizdžiai gera kitiems. Bet galiu apie juos gerai galvoti.

 

Gruodžio 31, pirmadienis. Vakar Simas [Mindaugas] N. [visiškai netikėtai] atvežė ir padovanojo puikų savo darbą – „raktą“ iš tamsžalio akmens su į galvutę įspraustu „varžtu“ iš kalnų krištolo.

 

 

B. d.