Kad tave kur galas

 

Spalio 15 d. literatūros pasaulis neteko vieno savičiausių ir beprotiškiausių balsų – suomių rašytojo, daugiau kaip 3 dešimčių romanų autoriaus Arto Paasilinnos. 1942 m. Laplandijoje gimęs rašytojas tėvynėje vienbalsiai vadinamas šelmių filosofu, jis – vienas verčiamiausių šiuolaikinių suomių rašytojų. Nors skaitytojai Paasilinnos romanus dažnai vertina kaip tik už savotišką humorą ir gebėjimą pasaulio nesuprastus antiherojus vaizduoti nuolat balansuojant tarp komedijos ir tragedijos, pats rašytojas 2001 m. interviu teigė, kad bent jau Suomijoje minėtam humorui ir ironijai skiriama pernelyg daug dėmesio ir dažnai nepastebima, ką autorius iš tiesų norėjęs pasakyti. Paasilinnos nuomone, Vidurio Europoje jo knygos buvo suprastos giliau. Lietuvių kalba išleisti Paasilinnos romanai: „Zuikio metai“ (1975, liet. 2000, vertė A. Krilavičienė), „Grupinės savižudybės magija“ (1990, liet. 2005, vertė D. Sirijos Giraitė), „Gudrioji nuodų virėja“ (1988, liet. 2007, vertė A. Krilavičienė), „Kaukiantis malūnininkas“ (1981, liet. 2010, vertė L. Michelkevičė).

Čia pateikiamas 1980 m. išleisto romano  „Kad tave kur galas“ (Herranen aika), kuriame pagrindinis veikėjas netikėtai miršta ir apsako pomirtinius nuotykius ir apmąstymus, pirmo skyriaus vertimas.

Vertėja

 

 

Mirtis mane užklupo visiškai netikėtai.

Rugpjūčio pavakarę ėjau namo iš darbo – laikraščio redakcijos – Kaisaniemenkatu gatve. Nuotaika buvo šviesi ir, be abejonės, jaučiausi kupinas jėgų. Tuo metu buvau vos trisdešimties. Per savo gyvenimą ne itin dažnai rimtai susimąstydavau apie tai, kad galėčiau numirti vidury visko, staiga ir neatšaukiamai.

Tačiau kaip tik taip ir atsitiko.

Vasariškoje gatvėje virte virė džiugus, paviršutiniškas gyvenimas. Gatvė išvilioja tuščiausias ir gražiausias miesto moteris, kurios vaikščioja po parduotuves ieškodamos madingiausių drabužių rudens sezonui. Kvaila, saulėje įdegusi šutvė, vien savo egzistavimu prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį. Smagu stebėti, kur jos eina, tyrinėti jų kojas ir klubus. Ties ta gatvės vieta automobilių išmetamosios dujos kvepia „Madame Rochasille“ ir „Dior“ kvepalais, „Max Factor“ kosmetika.

Turbūt pernelyg įsijaučiau žiopsoti. Išėjau keletą metrų į važiuojamąją dalį, kad galėčiau geriau įsižiūrėti į šalia minios žingsniuojančios moters kojas. Tvirtos blauzdos šmėsčiojo tiesiog žavingai. Paspartinau žingsnį, kad gaučiau dirstelėti į moters veidą. Aš nesu lėkštas, nepasitenkinu vien išvydęs moters kojas, man svarbi ir veido išraiška. Svarbiausia – visuma.

Nespėjau išvysti jos veido būdamas gyvas, mat staiga mane partrenkė mašina.

Nuo smūgio nuskriejau atgal ant šaligatvio, trenkiausi į grindinį ir likau ten gulėti, atrodydamas apgailėtinai. Smūgis buvo baisiai skausmingas, galvoje kaži kas trakštelėjo. Skausmas bemat dingo.

Kurį laiką buvo tamsu.

Tada pamačiau, kas nutiko. Mano kūnas gulėjo ant šaligatvio, eismas sustojo. Minėta moteris išgirdo šauksmus ir smalsi sugrįžo pasižiūrėti, kas įvyko. Dabar pamačiau jos veidą. Nebuvo kokia gražuolė. Susigraužiau: dėl tokios bjaurybės šitoks vyras palindo po mašina?

Mane pervažiavęs automobilis sustojo pakelėje. Vairuotojas tyrinėjo priekines groteles – šios vietomis įlinko. Subyrėjo vienas iš žibintų. Vyras nosine nuvalė kraują nuo šukių. Nuo geležinkelio stoties pusės buvo girdėti kaukiant greitąją.

Minia apvertė mano kūną. Kažkas paguldė mane ant nugaros ir prie burnos prikišo veidrodėlį. Kažkuris kitas atlaisvino kaklaraištį. Sukrėstas pasilenkiau virš savęs pažiūrėti, ar veidrodėlis apgaruos.

Veidrodėlis liko skaidrus. Pažvelgiau sau į akis: žvilgsnis bežadis, vyzdžiai ėmė trauktis – aiškiai buvau negyvas.

Netrukus įvykio vietoje pasirodė greitoji. Ugniagesiai skubiai patikrino mano pulsą, papurtė galvą. Mane užkėlė ant neštuvų ir įstūmė į automobilį. Niekas neskubėjo – negyvas niekur nepabėgs. Greitoji išvežė mano kūną į ligoninę. Važiuodama nebekaukė.

Po kelių minučių atvažiavo policija ištirti įvykio. Žiūrovai ėmė skirstytis, atrodo, įdomiausia vieta praėjo. Parduotuvės durininkas gatvėje šlavė stiklo šukes. Kažkurio namo prižiūrėtojas išėjo su vandens žarna ir nuplovė negausius kraujo pėdsakus. Mane pervažiavęs vyras policijai aiškino, kad dėl nelaimės kaltas buvau aš. Jis liūdnai žiūrėjo į automobiliui padarytus nuostolius.

Tad buvau negyvas.

Atrodė nesuvokiama. Mirtis pasiglemžė būtent MANE… buvo nepaprastai sunku susitaikyti su padėtimi.

Kokia prasmė šitaip numirti – taip tiesiog netyčia? Susierzinau pradėjęs galvoti apie tai, kokia bereikšmė ir bergždžia buvo mano mirtis. Kam tokia reikalinga? Nejaugi nebūtų geriau, jei būčiau gavęs gyventi dar bent dešimt metų? Tuomet bent jau būčiau turėjęs laiko įrodyti, kad esu vertas dėmesio, ne šiaip koks veltėdis.

Nejaugi vietoj manęs negalėjo numirti koks nors nereikšmingesnis žmogus? Dabar tiek liko nebaigta – arba, tiksliau sakant, gyvenime nesuspėjau nė pradėti ko nors svarbaus ir ilgai išliekančio. Jaučiausi išduotas – ar dėl tokios baigties gyvenau daugiau nei trisdešimt metų?

Svarsčiau, ko dabar derėtų imtis. Galbūt išmintingiausia būtų leisti viskam klostytis savaime? Stoviniavau gatvėje sutrikęs ir priblokštas. Mąsčiau, kad nė vienas gyvasis niekada to nepatirs. Šyptelėjau kvailai minčiai: juk gyvieji ir negali nieko žinoti apie mirtį. Jeigu žinotų, nebebūtų gyvi.

Ar dabar reikėtų kaip niekur nieko tęsti kelionę namo, lyg nė nebūčiau numiręs? Atrodė logiška. Prieš nelaimę buvau nusprendęs stabtelėti mažame Lisankatu gatvės bare ir prieš grįždamas pas žmoną išlenkti porą bokalų. Dabar, ištikus staigiai mirčiai, nebeturėjau jokio noro šlaistytis po barus. Ko gero, taip net nedera: žmogus numiršta ir iškart nueina į kavinę – pirmu taikymu. Be to, manęs visiškai nebetroškino. Noras atsigaivinti šaltu alumi aiškiai liko negyvame kūne, o juk jį dabar kaip tik vežė į ligoninę.

Staiga susizgribau: juk galiu visai pamesti savo kūną, jeigu tuoj pat neišsiaiškinsiu, kur jį veža. Protingiausia buvo sekti greitąją Unionikatu gatve Hakaniemio kryptimi. Pasileidau į tą pusę ir iškart supratau galįs judėti minties greičiu. Akimirksniu buvau Hakaniemyje, zoologijos sodo saloje ir Alpiloje, kur pasivijau tam tikra prasme gana lėtai riedančią greitąją.

Pro ruožuotą langą pamačiau kūną, kurio veidas buvo pridengtas drabužiu. Vis dėlto atpažinau save iš kostiumo ir portfelio, gulinčio ant pilvo. Vilkėjau rusvą vasarinį kostiumą ir avėjau naujus rudus batus, kuriuos buvau įsigijęs vos prieš dvi dienas. Dabar galvojau, kokia kvailystė buvo pirkti naujus batus – kainavo brangiai, o senieji būtų kuo puikiausiai atlaikę paskutines dvi mano gyvenimo dienas. Bet iš kur žmogus gali žinoti. Kita vertus, šiek tiek geriau pagalvojęs visgi ėmiau džiaugtis pirkiniu, mat dabar ne tik vilkėjau gerai sukirptą kostiumą, bet ir avėjau naujutėlius batus. Laimei, ryte išsitrinkau galvą, tad iš tikrųjų buvau visai stilingas velionis.

Greitoji pasuko į Meilahčio ligoninę. Mano kūnas buvo įneštas vidun. Budintis chirurgas greitai mane apžiūrėjo. Konstatavo mirtį. Atsegė mano portfelį. Viduje nebuvo nieko ypatingo: laikraščiai, užrašai straipsniams, pora knygų ir stiklainiukas marinuotų svogūnėlių.

Visuomet mėgau marinuotus svogūnėlius. Žmona namams jų niekad nepirkdavo, tad buvau įpratęs retkarčiais parsinešti pats. Suvokiau, kad mudu – aš ir žmona – per visą santuoką turėjom nedaug bendra. Lova, adresas – daugiau kaip ir nieko. Žinoma, ir tai jau šis tas. Dabar padariau žmoną našle. Išsilaisvino iš manęs ir marinuotų svogūnų.

Chirurgas konstatavo, kad miriau skilus kaukolei. Palindęs po mašina ir pats šiek tiek įtariau tą patį. Juk tas trakštelėjimas pasigirdo galvoje. Daktaras apvertė mane ant šono. Man iš burnos ant neštuvų ištekėjo truputis kraujo. Ne itin smagus vaizdelis.

Tada ištyrė mano piniginę. Gėda buvo žiūrėti, kaip skaičiuoja pinigus – jų buvo tiek mažai, nepilnos aštuonios dešimtys markių. Visom prasmėm menkas lavonas. Jeigu būčiau žinojęs, kad kaip tik šiandien palįsiu po mašina, ryte laikraštyje iškart būčiau atsiėmęs likusį atlyginimą. Būčiau prigrūdęs piniginę šlamančiųjų, ir niekas bent jau negalėtų teigti, kad esu koks vargeta negyvėlis. Galbūt ligoninės sargas arba gydytojas būtų nudžiovęs kokią šimtinę? Ir to yra buvę Suomijoje: budintys gydytojai pasiima mirusiųjų žiedus, laikrodžius, auksinius dantis. Negyvėlio apšvarinimas tuo požiūriu yra aiškus ir nepavojingas reikalas – auka niekad neįduos nusikaltėlio.

Iš mano paso į ligoninės blanką buvo įrašyti asmens duomenys. Skaičiau anketą sekretorei per petį. Padariau išvadą, kad žmogus nė numirti negali neužpildžius visokių blankų.

Užpildžiusi mano asmeninę informaciją sekretorė nuėjo paklausti chirurgo, ar jau galima apie mirtį pranešti artimiesiems – šiuo atveju žmonai. Juk vaikų mes, laimei, neturėjome.

Vis dėlto gydytojas dar neleido skambinti. Pasakė, kad prieš pranešant žmonai kūną pirmiausia reikia aptvarkyti.

– Šiek tiek pablizginsim ir nugabensim į morgą. Velionio žmonai praneškit po pusvalandžio, – pasakė gydytojas.

Reikėjo pasiskubinti. Privalėjau tuoj pat keliauti namo, kad būčiau ten, kai ateis žinia apie mano mirtį. Keliaudamas svarsčiau, kaip žmona reaguos į sukrečiančią naujieną. Gal pratrūks raudoti? Ims draskytis nuo savęs drabužius? Gaus šoką ir nugrims į beviltišką apatiją?

Vargu… bet juk greitai pamatysime. Gal bent šiek tiek paverks. Šiaip ar taip, buvau jos vyras. Juk tai turi nors šį tą reikšti.

 

Vertė Urtė Liepuoniūtė