Įstrigo
Juodu kailiuku, baltom letenėlėm ir varlyte po kaklu kačiukas žavėjo meiliu skambiu murkimu, glaustymusi, trynimusi užrietus uodegytę, lyg savo vertės iškeltą vėliavėlę. Visų kiemo ir gatvės vaikų nuglostytas, numurktas. Vardu Mitrius, Mitriukas.
Katinukas šėldavo, karstydavosi medžiuos, rūpindamasis maistu artėjančiai žiemai atnešdavo apsižioplinusį paukštelį, tempė leisgyves žiurkes, ištrūkusias paviršiun iš apsemto lizdo ryšių linijos šuliny. O sykį partempė ir mažytę, šlapią, beprotiškai persigandusią voverytę, voverės vaiką. Ir kaip pavyko nutverti? Drėbtelėjo prie durų: šekitės, visiems užteks. Apgailėję, namiškiai čiupo leisgyvę, apkramtytą voveriukę ir skubiai nunešė gyvūnų prieglaudon. Paprastai murkliukui atleisdavo tokius lyg nekaltus plėšikavimus. Mitruolis net ant inkilo atsitūpęs laukdavo baimingai ratus sukančio varnėno.
Aukos laukė ir klastingi langai. Ir sulaukė. Jų šaltas blizgesys virto bejausmiais spąstais. Tą vasaros naktį tuščiam kambary užsižaidęs murkliukas užmigo pasislėpęs už sofos. Paryčiais, dar sutemus, pramerkęs akytes panoro pasilaukinėti. Lango viršus įžambiai praviras. Pabandė lango rėmu lipti įsikibęs kaip ir visi katinukai, kabindamasis nagiukais. Nepavyko. Plastikas kietas, riesti nagiukai vis nuslysdavo. Mitriukas buvo jaunas ir šoklus, smarkiau atsispyręs šoko link praviro plyšio, nedaug trūko, plyšy truputį įstrigus, jau ir galvytė kieman pralindo, būtų ir prasibrovęs, jei nagučiai būtų smigę į medinį rėmą. Plastikas per kietas, keturiom kojytėm, iš švelnučių letenėlių išlindusiais aštriausiais nageliais vis labiau ir įnirtingiau braižė ir draskė slidų lango rėmą. Vikruolio murkliuko jėgos silpo, galvytė besiblaškant vis giliau ir giliau strigo pravirame siaurėjančiame lange. Klastingasis langas sulaukė savojo grobio. Visiškai užspaudė švelnųjį kakliuką. Kačiukas paskutinėmis jėgomis konvulsiškai dar kabinosi už rėmo, daužėsi visu kūneliu. Veltui. Kojytės slydo ir slydo. Langas liko šaltai blizgąs, žiaurus. Pasitikėjęs savo stiprumu, neįvertinęs slidaus plastiko, numylėtinis murkliukas užsismaugė. Jo žūties siaube atmerktose akytėse liko pradėjęs aušti ir nebeišaušęs pilnas nuotykių rytas, kačiukiškai padykusios vaikystės dienos. Nuriedėjusi ašarėlė susiliejo su rasos lašeliu.
Plastikiniai langai tarsi nebylus, skaudžiai įgarsintas prakeiksmas. Liūdnas nutikimas vėl primena, gal kas pasikeis, galbūt išras minkštesnį plastiką. Sukurs tobulesnę medžiagą langams į pasaulį: kiemą, sodą, gatvę, upės vingį, ežero pliuškenimą, smagius nuotykius. Atsisakius susidėvėjusių medinių langų ar, tikriau, jų rėmų, langinių, apsėdo slidžiųjų, apgaulingai šiltųjų langų manija, čežančių 30 laipsnių šalty sukietėjusiomis tarpinėmis gumomis, rasojančių, pakraštėliais pelijančių, laukiančių mažųjų draugų aukų.
