Įprastas šamanų gyvenimas
Jurijus Simčenka (1935–1995) – rusų antropologas, etnografas, istorijos mokslų daktaras, Rusijos rašytojų sąjungos narys, tyrinėjęs šiaurės tautas, ypač nganasanus (laisvai kalbėjo šia kalba, rinko jų folklorą, mitų ir paprotinę medžiagą). Svarbią mokslininko gyvenimo dalį sudarė ekspedicijos į Taimyrą, kuriame tyrinėjo nencų, encų, nganasanų ir kitų šiaurės samodų tautų kultūras. J. Simčenka neapsiribojo vien moksliniais veikalais, rašė ir grožinę prozą, kuri papildė ar praplėtė jo tyrinėjimų temas. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams pateikiame vieno iš tokių kūrinių fragmentus.
[...] Iš gyvenvietės žmonių buvau girdėjęs, kad senis Valgirginas iš gyvų šeimynykščių teturėjo vieną dukterį. Tačiau ir ta dažnai sirgo ir labai vėlai ištekėjo už kuklaus ir tylaus žmogaus. Vaikų jiedu vis neturėjo ir neturėjo. Šamano duktė – man ji taip pasakojo – viską, ką tik iš žmonių buvo girdėjusi, pirmiausia išbandė pati. Norėjo pastoti – nepadėjo. Ant senovinės spingsulės, saugotos šeimos namuose, virino pirmojo sniego vandenį. Spingsulė buvo padaryta iš minkšto akmens – plataus dubens pavidalo su iškilumu per vidurį, kur buvo pragręžta skylė. Į šią skylę buvo įstatoma dagtis iš išdžiovintų ir susuktų samanų, o aplinkui gabalėliais išdėliojami ir supilami žieduotojo ruonio taukai. Tokiomis spingsulėmis seniau ir pasišviesdavo, ir šildydavosi už lovos užuolaidos, kada nuolat gyvendavo jarangose. Dabar dažniau gyvena namuose. Ant šios spingsulės moteris ir užvirino vandenį iš pirmojo sniego. Ant spingsulės ji tame pačiame vandenyje išvirė žieduotojo ruonio mėsą ir nuoga už užuolaidos atsigulė ant nugaros. Ant pilvo pasidėjo odinę lėkštę su sultiniu, o pati ėmė valgyti žieduotojo ruonio mėsą ir galvoti apie mažą berniuką. Senės kalbėjo, kad tai – pats patikimiausias būdas. Kad jei po šių veiksmų atsiduosi vyrui, tai berniukas užtikrintas. Valgirgino duktė viską, kaip mokė senės, tiksliai įvykdė, o vaikelis vis nesirodė ir nesirodė. Moteris prašė savo motinos ir vyro suvalgius musmirių nukeliauti Aušron pas Aukščiausiąjį Tvarkytoją, kad paprašytų jai vaikelio.
Pagal čiukčių taisykles motina ir vyras galėjo prašyti tiktai berniuko. Sapne jie nukeliavo į Aušrą, bet nieko doro iš to nebuvo. Aukščiausiasis jiems nepasirodė ir į jų prašymus neatsakė. Liko tik tėvas. Gydytojai jai pasakė, kad vėlu – mėnesinės baigėsi ir vaikai jos kūne neužsimegs. Gydytojai padėti atsisakė. Valgirgino duktė buvo šiuolaikiškai išauklėta. Mokėsi ir augo internate – buvo paskutinioji. Iš pradžių ji jokiais šamaniškais dalykais netikėjo. Tačiau teliko tėvas. Jis tarė pabandysiąs. Be jokių musmirių jis leidosi į Rytus, į Aušrą, vis aukščiau ir aukščiau. Ten, iš kur sklinda patys pirmieji šviesos spinduliai, ten, dešinėje, jis pamatė Didelį Namą. Vėliau aš su juo aptarinėjau šį faktą.
– Kaip atrodė namas? – klausiu aš.
– Tiesiog kaip namas, – atsako senis.
– Kaip rusų namas ar kaip jaranga?
– Tiesiog namas, kuriame gyvena, – triuškinančiai aiškina šamanas. – Jis neturi pavidalo. Paprasčiausiai tai toks namas, kuriame gyvena… Jis gali būti bet koks… Akimis jo nepamatysi. Jis taip paprastai, ne akimis matomas.
Ten, prie Namo, iš dešinės, – tai Valgirginas gerai įžiūrėjo, – stovi vaikai. Jie tarsi sustatyti eilėmis.
– Daug ten jų, snarglėtų mažiukų, stovi, – paaiškino senis. – Reikia kraštinių prašyti. Kraštiniai – mergaitės.
– O kas tau sakė, kad reikia kraštinių prašyti?
– Niekas nesakė… tarsi pats jau žinojau.
Iš viso šio trūkčiojančio dialogo galima patikėti tik tuo, kad Valgirginas matė ne konkrečios formos statinį, o kažkokią Namo, Dievybės Būsto, idėją. O jei kalbėtume apie Dievybę, tai ir su tuo taip pat kaip su Namu.
– O tu pats Aukščiausiąjį Tvarkytoją matei?
– Aš gi tau sakau, kad ten viskas matoma ne akimis, o lyg sapne…
– Kaip jis atrodo?
– Jis tarsi žmogus, tačiau visas iš šviesos. Net sunku į jį žiūrėti…
– Tai Vyriausiasis Dievas vaikus siunčia į žemę?
– Kodėl tu sakai „Vyriausiasis Dievas“? Tai juk Vyriausiasis Dievas… Tai juk Vyriausiasis Dievas… Pas mus jį „Sargu“ vadina…
– A! Tikriausiai tai tiesiog tvarkytojas. „Sargas“!..
Sargais čiukčiai vadina visus, kurie sergsti, saugo. Taip vadina ir piemenis, kurie ir kaimenes prižiūri, – nuaidėjo mano galvoje.
– Reikia „Sargą“ dukters vardu pašaukti, pavadinti jį dukters vardu… Tada jis paleis mergaitę, stovinčią iš krašto, ir ji gims tavo dukteriai.
– O jeigu prašai dėl kitos moters?
– Reikia „Sargą“ tos moters vardu pavadinti.
Gyvybei nutrūkus sielos Mirusiųjų Žemėje turbūt patenka šio „Sargo“ žinion. Jos ir pavidalą vaikišką įgauna – snarglėtų mažiukų. Ir patys Žemėn braunasi – todėl juos reikia sergėti ypatingai būtybei. Ir tą būtybę reikia tapatinti su gimdysiančia moterimi… Logikos taip samprotaujant yra.
Na, o toliau aš jau pats viską žinojau. Valgirgino duktė iškart po jo šamaniškos apeigos pastojo ir labai sunkiai gimdė. Ir amžius atsiliepė, ir prigimtinės savybės, ilgai neleidusios pastoti. Tada senis šamanas pasiuntė žentą eiti prisišaukti naro. Pasak vietinių čiukčių tikėjimų, jeigu moteris negali pagimdyti, jai turi padėti jos vyras. Tik vyras. Net motina turi išeiti iš už užuolaidos ir laukti pirmojo kūdikio klyksmo. Ji turi paruošti nedidelę virvę iš dukters plaukų ir žolelių virkštelei perrišti. O vyras išeina laukan ir mėgdžiodamas narą tris kartus šaukia. Po to jis ateina už užuolaidos ir laukia, kol už jarangos atsilieps naro dvasia. Tuomet moteris ims stangintis, ir vaikelis pajudės. Jį ir turi priimti vyras. Jis apskritai tokiu metu padeda žmonai. O moteris gimdymo metu tyli! Baisia nuodėme laikoma moteriai šūktelėti – parodyti balsą. Į šį šauksmą tuoj pat gali sulėkti kele – dvasios. Jos pajėgios ir vaikui, ir gimdyvei pakenkti, kaip tik moka. Todėl gimdyvė gimdymo metu niekada nešaukia. Kaip joms tai pavyksta – nežinau. Tik žinau, kad čiukčės visuomet su ironija kalba apie ruses ir kitas damas, kurios gimdymo namuose šaukia, kiek jėgos leidžia. Ir gydytojai akušeriai stebėdamiesi kalba, kad čiukčės gimdo tylėdamos, be panikos ir triukšmo.
Valgirgino žentas, silpnas žmogus, nesugebėjo prišaukti naro – dvasios. Tuomet reikalo ėmėsi pats Valgirginas. Jis išėjo iš jarangos ir pašūkavo tarsi naras. Po to įėjo į jarangą ir pajuto, kad naro – šamaniško paukščio – dvasia jau čia, kad naujos jėgos plūstelėjo į dukterį ir kad vaikas pajudėjo. Jis ėmė tyliai šūkčioti naro balsu, tiksliau, naras – dvasia reiškėsi per jį balsu, kuriuo kliovėsi pradėdama gimdyti moteris. Ir vaikas užgimė netgi labai sėkmingai. Tai buvo mergaitė. Pati vyriausia iš trijų rausvaskruosčių aušrelių, kurios pulkeliu įvirto pažiūrėti į mane, kai pirmą sykį atėjau pas jų senelį.
Taip ir prasidėjo mūsų pažintis. Mudu su seniu nustatėme konvenciją. Jeigu šamanišką apeigą atlikdavo kokiu nors reikalu, apie tai jis man pranešdavo per kokį nors asmenį. Ateidavau ir jam netrukdydavau. Rašiausi ir žiūrėdavau, ką norėjau, bet nelįsdavau su klausimais ir nedalyvaudavau veiksme. O jei atvykdavau nepakviestas, tai, savaime aišku, turėdavau įteikti honorarą. Jį įteikiau tuoj pat – ištraukiau atsineštąjį butelį degtinės ir pareikalavau stiklinių. Honoraro dydį nustatydavau pats – atsižvelgdamas į siužeto svarbą.
[...]
Išaušo diena, kai pats atėjau pas senį, kad išsiaiškinčiau visokius šamaniškus veiksmus. Kaip ir buvo sutarta, honorarą atidaviau tik peržengęs slenkstį.
Senį užklupau be ūpo.
– Ko tu manęs vis apie mūsų tikėjimą klausinėji? – sumurmėjo jis. – Nagi, verčiau tu apie jūsiškį tikėjimą papasakok.
Mano mintys jau išsidriekė per rusų tikėjimus, tačiau nusprendžiau apsistoti ties Kristumi. Visgi krikščionybė – pati atkakliausia iš visų rusų tikėjimų. Ėmiau Valgirginui padrikai pasakoti apie įvykius, vykusius Palestinoje prieš dešimtį tūkstančių metų. Su užsidegimu klaidžiojau po dievažmogio Kristaus istoriją ir, sprendžiant iš visko, vis labiau ir labiau klaidinau senąjį šamaną.
– Palauk, – sustabdė jis mane, kai pasakojau apie Piloto išdavystę. – Tie patys žydai – giminės rusams ar kaip?
– Ne, – patikslinau aš. – Visiškai ne giminės.
– Tuomet kodėl gi rusams turi rūpėti, kas ten buvo kitoje tautoje? – paklausė Valgirginas.
– Tai nesvarbu, iš kokios tautos buvo Dievo sūnus, – paprieštaravau aš.
– O iš kur tu ištraukei, kad jis – Dievo sūnus? – paklausė šamanas. – Kažkoks dievas tai pasakė jų šamanams ar ką?
– Ne, jis pats taip sakė.
Ėmiau pasakoti apie prisikėlimą iš numirusiųjų, apie penkis duonos kepalus ir vandenį, paverstą vynu. Žodžiu – apie visus Kristaus stebuklus, kuriuos tik prisiminiau. Seniui jie įspūdžio nepadarė.
– Jis tau peilio nebuvo įrėmęs? – paklausė jis įtariai.
– Ne, – atsakiau aš.
– Mažumėlę silpnokas šamanas, – sumurmėjo Valgirginas su juntama užuojauta. – Visa tai gali daryti bet kurie šamanai – mirusįjį prikelti ir iš mažo kiekio daug maisto padaryti… Šamanai tai gali… Visgi niekas iš jų nebūna iš kele – dvasios…
– Juk jis žmones visokio gero mokė…
Valgirginas ėmė ilgai postringauti apie tai, kad rusai – kiek keistoki žmonės. Neturėdami nieko bendra su kažkokia tauta, kurioje apsireiškė – iš visko sprendžiant – šamanas, jie šitą šamaną ima laikyti Dievu. Nors nei jis pats, nei dievai niekam nieko apie tai nesakė.
– Ką gi jis kalbėjo? Ko mokė? – jau sudirgęs paklausė Valgirginas.
Mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą, ėmiau aiškinti Kristaus mokymo pagrindus. Bandžiau remtis jo stiliumi, žodžiais. Iš esmės, Kristaus žodžiai stiliumi man labai priminė čiukčių arba nganasanų alegorijas. Viskas taip pat.
Senis Valgirginas dėl to pasakojimo darėsi vis niūresnis ir niūresnis. Pagaliau jis ištuštino savo stiklinę ir mostu mane sustabdė. Man jau buvo aišku, kad seniui nepatinka visa tai, kas buvo papasakota.
– Rusai man visada atrodė keistoki, – prisipažino jis pagaliau. – Visai keisti žmonės… O tau pačiam kas patinka šito jūsų Dievo mokyme?
– Viskas, – nuoširdžiai atsakiau aš.
Valgirginas apmaudžiai krenkštelėjo ir ėmė kalbėti, vis labiau įsikarščiuodamas.
– Štai, sakai, jis mokė „Nežudyk“… Jeigu į tavo jarangą atbėga beprotis, – o tokių daug pasitaiko, – ir pradeda kirviu kapoti tavo motiną, tavo vaikus… Vadinasi, tai gerai – leisti jam visus nužudyti ir pačiam žūti?.. Kurgi čia išmintis? Gerai būtų, jei tu jį pats nusiųstum pas Viršutinius Žmones. Tas, kuris žudo tiesiog šiaip sau, – negali gyventi tarp žmonių. Tas, kas nužudė, turi mirti pats. Ne jis davė žmogui šį gyvenimą ir ne jis turi teisę jį nutraukti… Tai kvailas mokymas. O dar kvailas mokymas – jeigu tau vožia per galvą, vėl ją atkišti. Protingas žmogus niekada per galvą nedaužys. O neprotingam atkišti savo galvą – kvaila. Tavo galva kur kas reikalingesnė tavo giminės seniams ir vaikams…
Senis įsiaudrino ne juokais. Kuriam laikui nutilo, tačiau nerizikavau išsižioti. Visgi jis buvo teisus.
– O štai jis sako: „Negeisk moterų“…
– Negeisk savo draugų moterų, – pataisiau aš.
– Dar kvailiau, – sureagavo senis, – kaipgi į tave žiūrės tavo žmonos, jeigu tu į jas nekreipsi dėmesio?..
Tai buvo itin čiukčiškas požiūris į problemą. Į rusų pažiūras tai visai nepanėšėjo. Čiukčiams vedybos ir dabar tebeturi grupinį pobūdį. Jauniems jau gal ne taip stipriai kaip seniams, bet visgi tai ne pagal rusus, ne pagal krikščionišką mokymą.
Kiekvienam čiukčių vyrui yra skirta grupė žmonų, o kiek-vienai moteriai – grupė vyrų. Tai nėra paprasta sistema, ir dviem žodžiais jos nenupasakosi. Pačiais bendriausiais bruožais ji atrodo maždaug taip. Intymūs santykiai tarp čiukčių draudžiami tarp atitinkamo laipsnio giminių. Mūsiškai sakant – artimesnių nei trečios eilės. Juk bendruomenėse vieni su kitais vienaip ar kitaip giminiavosi. Iš esmės visi dvylika tūkstančių čiukčių tarpusavyje yra giminės. Mažoje bendruomenėje ne taip ir daug pasitaiko žmonių, kurie būtų ne artimesni nei trečios eilės giminaičiai. Taigi kiekvienam berniukui ir mergaitei jau buvo numatytos žmonos ir vyrai. Berniukui žmonos buvo nustatomos tik iš jau esančių gyvų, gimusių iki jo atsiradimo pasaulyje, moterų tarpo, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Žindomam kūdikiui buvo numatytos žmonos nuo seniausių senių iki tokių pačių kūdikių kaip ir jis, tik moteriškosios lyties. Mergaitei, be tų vyrų, kurie jau buvo gimę, į vyrus atitekdavo ir tie, kurie gimdavo viso jos gyvenimo metu. Todėl vyrui žmonų skaičius nuolat natūraliai mažėjo, o moteriai vyrų skaičius nuolat augo pildomas naujai gimusiųjų. Minimalų žmonų skaičių vyras turėdavo gyvenimo saulėlydyje, o maksimalų vyrų skaičių turėdavo senės. Tokia sistema siekė paties išmintingiausio tikslo – moterį lytine partneryste ji aprūpindavo viso gyvenimo metu. Čiukčijos visuomenė turėjo nuolatinę galimybę daugintis. Kiek-vienos moters galimybės tokioje sistemoje buvo puikios. Gyvavo sudėtingiausia vyro santykių su skirtingo amžiaus jo žmonomis skirtingais gyvenimo laikotarpiais sistema, taip pat ir mergaičių santykių su vyrais. Čiukčiai vienos moters vaikus laikė bendrais jos vyrų grupės vaikais. Taip kiekvienas vyras turėjo vaikų nuo kiekvienos iš savo žmonų. Netgi netektys esant tokiai sistemai buvo ne tokios skausmingos, kaip nutinka mums, kai žūva vienintelis vaikas. Čiukčių atveju tokia situacija buvo tiesiog neįmanoma. O be to, vaikai nuoširdžiai laikė visus savo motinos vyrus savo tėvais. Jie taip pat buvo apsaugoti nuo pikto likimo, kuris nelaimei nutikus atimdavo maitintoją. Ko jau ko, o tėvų vaikai turėjo užtektinai. Dar čiukčiai sudarydavo „draugystę per žmoną“, kai žmonės iš skirtingų bendruomenių pamildavo vienas kitą. Jie tuomet atvirai kuriam laikui apsikeisdavo moterimis, o galima sakyti – vyrais, jei žiūrėsime iš žmonų pozicijos. Čiukčiai visus likusius žmones laiko labai negarbingais dėl to, kad šie būna neištikimi vienas kitam paslapčiomis, apgaudinėja ir panašiai.
– Kaipgi žiūrės į tave tavo žmonos, jeigu tu jų negeisi? – sąžiningai paklausė senis.
Vertinant iš čiukčių pasaulėžiūros pozicijų, Mokytojo patarimas buvo netinkamas.
– Atiduok marškinius, – jau beviltišku balsu tęsiau aš…
– Ką čia apie tai kalbėt? – piktinosi senis. – Kur tu matei, kad žmonės paliktų žmogų šaltyje nuogą? Aišku, kad kiekvienas atiduos ir savo kuchlianką, ir visa kita, ko reikia. Kam apie tai kalbėti. Kiekvienas vaikas pats žino, kad reikia žmonėms padėti. Kas pas mus nusitemps mėsą sau, jeigu kaimynai alksta? Kas pas mus neatiduos paskutinio, o pats nepaims nieko saviems, jeigu žmonėms reikia?..
Ir tuo jis buvo teisus. Patarimo dalintis paskutiniu su artimu iškilmingumas čiukčiams atrodė beprasmis.
– O ką jis ten apie vagystę kalbėjo? – gudriai prisimerkė senis.
– Nevok, – pakartojau aš.
– Štai, štai. Dabar aš jį supratau… – senasis šamanas pergalingai pažvelgė į mane. – Argi normaliam žmogui šaus į galvą vogti? „Nevok, nevok“ – tik vagis sako, tik tas sako, kas pats pavogti gali. Paprasti žmonės vogti negali. Blogas jo protas buvo, to jūsų rusų Dievo…
„Ne tik rusų, – pamaniau. – O daugelio.“
– Galbūt jūsų Dievas ir buvo šamanas, – užbaigė Valgirginas, – tik nežinau koks – reikia žinoti, ką jis galėjo daryti…
Pats senis priklausė gana gerbiamam šamanų sluoksniui. Jo dvasinis rangas čiukčių kalba turėjo gana ilgą pavadinimą – enenmeletynen. Šios kategorijos šamanai galėjo gydyti žmones – jie išvarydavo iš žmonių dvasias-ligas, taip pat galėjo pataisyti orą. Baidarėmis plaukiantys medžioti stengdavosi į kompaniją priimti būtent enenmeletynen, kad šis juos apsaugotų nuo netikėtumų. Paprastai orus nuspėdavo gana tiksliai. Tam buvo žmonės, vadinami jangeng – „žmogus, kuris mato visą pasaulį“. Jie nebuvo jokie šamanai, tiesiog gerai jausdavo orus. Visgi, kaip ir bet kurie meteorologai, neretai suklysdavo. Pasitaikydavo, kad, nepaisant pastovaus palankaus oro požymių, audra užklupdavo baidarę sudaužytose ledo aiženose arba vėjas imdavo šiaušti ledo laukus, o tai yra dar blogiau. Tada ir prireikdavo enenmeletynen. Jie mesdavo alksnio lazdelę jūron ir audra nurimdavo. Šie žmonės taip pat mokėjo „nukreipti dėmesį“. Šiuolaikiniai išsimokslinę čiukčių jaunuoliai tai vadina hipnoze. Todėl senis Valgirginas į mano pasakojimą apie Kristaus įvykdytą stebuklą su penkiais kepalais duonos ir sureagavo be priderančios pagarbos, juk pats sugebėjo daryti panašius dalykus. Jis galėjo priversti didelę žmonių grupę patikėti, kad atnešė ne vieną sumedžiotą žieduotąjį ruonį, bet privertė žvėrienos visą pakrantę. Ne tokią minią kaip Jėzus Kristus, bet šiaip ar taip – visą gyvenvietę. Esmė – pats principas. [...]
Buvo dar viena ne visai šamaniška, bet šamanizmui artima profesija – keimiteleng. Senolis vertė šį žodį taip – „kūmas“. Tai žmogus, kuris ieško naujagimiui vardo – pavalgo musmirių ir keliauja pas Viršutinius Žmones.
Jau nebepamenu, kas pasakojo, kad šie „kūmai“ pirmomis dienomis būna patys artimiausi naujagimiui: jie perneša naujagimį per tuo tikslu užkurtą ugnį, per mažą lauželį, saugo, kad pirmąsias tris dienas niekas nežiūrėtų į mažylį, jie degina alksnį pelenams, kuriais barsto nupjautą virkštelę.
Tik visa tai netiesa. Daugelis neigia tai buvus „kūmo“ pareigomis. Visus šiuos apsauginius veiksmus turi atlikti gimdyvės motina, o jeigu šios nėra, tuomet – jos vyriausia sesuo. Jeigu nėra ir sesers, tai tiesiog vyriausia stovyklos moteris. Stovyklos senosios moterys buvo gana stiprios ir mitrios. Visai silpnų po tundrą nebetampydavo. Jos tiesiog gyvos nesulaukdavo senatvinio silpnumo. Taigi gimdyvės priežiūros darbai buvo joms pagal jėgas.
O kiti žmonės kalba, kad jeigu vyras buvo bet kurios kvalifikacijos šamanas, su visu tuo galėdavo pats susidoroti. Jis turėjo ir vaiką gimdymo metu priimti, ir pelenus naujagimio barstymui sudeginti, ir siūlą virkštelei perrišti suvyti, ir pirmosiomis dienomis globoti žmoną bei vaiką nuo kele – dvasių.
O kai kurie tyrinėtojai, įskaitant jukagyrų rašytoją Semioną Kurilovą, kuris puikiai nusimanė apie čiukčių papročius, teigia, kad gimdyvei statydavo atskirą mažą čiumą, ir ji gimdydavo viena. Netgi vyras negalėjo jai padėti. Tad kuo tikėti?
Buvo dar viena šamaniška specialybė – patologas anatomas. Dalis šamanų skrosdavo lavonus ir žiūrėdavo, nuo ko jie mirė. Lygino vidinius organus ir nustatydavo, kuo sirgo žmogus – kur jame sėdėjo kele – dvasia. O tuomet jie to žmogaus palikuonims arba tiems, kuriuos vargino panašūs simptomai, sakydavo, ką reikia daryti, ką valgyti, kuo užsiimti. Kitaip tariant, jie atliko mokslininkų dietologų ir higienos žinovų vaidmenį.
– Eime, aš tave palydėsiu, – pasisiūlė Valgirginas, ir aš supratau, kad laikas plaukti į savąjį krantą.
– Eime, – sutikau aš, neparodydamas, kad perpratau jo gudravimą.
– Štai Umpenir, – parodė man į dangų senis, kai mes išėjome į prieangį.
Žvaigždės plazdėjo anglies tamsumo danguje. Umpenir – Šiaurinė. Štai pati ryškiausia – Ktotliap, štai Koragiletylen, – žinojau, kad šis žodis reiškia „piemenis“, – dvi ryškios, labai jaukios žvaigždelės, štai Sveiveng – Paukščių Takas..
– Dievuliau! Juk čia visur – moteriški vardai. Visgi kokia galantiška tauta yra čiukčiai!
– Štai Pegtyn, – toliau vardijo senis…
Pegtyn – tai Aušrinė. Tik dabar susivokiau, koks subtilus ir kantrus jis buvo. Jau aušo rytas.
Pabaiga kitame numeryje
Iš: Симченко Ю. Б. Обычная шаманская жизнь. Этнографические очерки. М.: ИЭА РАН, 1993
Vertė Jurgita Jasponytė
