Baimė

 

Prancūzų rašytojo Guy de Maupassantʼo (tikr. Henry René Albert Guy  de  Maupassant, 1850–1893) novelė La Peur pirmąkart išspausdinta laikraštyje „Le Gaulois“ 1882 m. spalio 23 d. Vėliau kūrinys įtrauktas į rašytojo novelių rinkinį „Slankos pasakojimai“ (Les Contes de la bécasse,  1883).

 

Baimė

J.-K. Huysmansui

 

Po vakarienės mes vėl pakilome ant denio. Prieš mus, visame Viduržemio jūros paviršiuje, mirguliuojančiame po dideliu ramiu mėnuliu, nė menkiausio virptelėjimo. Didžiulis laivas slydo, blokšdamas į dangų, regis, nusėtą žvaigždėmis, storą juodų dūmų liežuvį, o už mūsų, išjudintas greitai čiaužiančio sunkaus laivo, sraigto plakamas putojo, tarytum raizgėsi baltutėlis vanduo, virpėdamas tokia vaiskuma, kad, sakytum, tai kunkuliuojanti mėnesiena.

Mūsų buvo šešetas ar septynetas – tylių, sužavėtų, įsmeigusių žvilgsnius į tolimą Afriką, kurios link plaukėme. Traukdamas cigarą, kapitonas ūmai vėl grįžo prie pokalbio per vakarienę.

– Taip, tą dieną man buvo baisu. Mano laivas šešias valandas prakybojo ant tos uolos, jūros plakamas. Laimė, vakarop mus pastebėjo ir priglobė anglų barža, gabenusi anglis.

Tada pirmą kartą prabilo aukštas vyras saulės nurudintu veidu, rimtos išvaizdos, vienas tų žmonių, kuriems, jauti, yra tekę keliauti per nežinomus kraštus, patirti nuolatinius pavojus ir kurių ramaus žvilgsnio gelmėse, rodos, tebeglūdi kažkas iš tų neregėtų gamtovaizdžių; neapsiriksi spėdamas – vienas tų užgrūdintų drąsuolių.

– Sakote, buvo baisu, kapitone, – nė už ką netikiu. Jūs painiojate žodį ir pojūtį, kurį patyrėte. Veiklus žmogus niekad nepabūgsta užgriuvusio pavojaus. Jisai jaudinasi, jam neramu, jis susirūpinęs, bet baimė – kas kita.

Kapitonas nusijuokė:

– Po paraliais! Kartoju jums – man buvo baisu.

Vyras įdegusiu veidu vėl lėtai prašneko:

– Leiskite man paaiškinti! Baimė (ir narsiausi žmonės gali bijoti) – tai kažkas klaikaus, tai kraupus pojūtis, tarytum būtų susiskaidžiusi siela, tai šiurpūs sąmonės ir širdies spazmai, vien juos prisiminus iš susijaudinimo eina pagaugai. Bet jei esi drąsus, šitai nenutinka nei prieš užpuolimą, nei prieš neišvengiamą mirtį, nei prieš visus žinomus pavojus: tai įvyksta susiklosčius tam tikroms neįprastoms aplinkybėms, kai patiri kažkokią paslaptingą įtaką prieš nenusakomą pavojų. Tikra baimė – tarsi koks migloto seniai praėjusių laikų siaubo prisiminimas. Žmogus, kuris tiki dvasiomis ir įsivaizduoja tamsoje regįs šmėklą, veikiausiai jaučia baimę, siaubingą jos klaikumą.

Baimė mane užklupo maždaug prieš dešimt metų pačiam vidury dienos. Vėl pajutau ją vieną praėjusios žiemos gruodžio naktį.

O juk esu patyręs nemažai rizikos, nemažai, regis, pražūtingų nuotykių. Daug sykių buvau sumuštas. Plėšikų paliktas mirti. Kaip sukilėlis Amerikoje pasmerktas pakarti ir prie Kinijos krantų įmestas į jūrą nuo laivo denio. Kaskart tardavausi esąs žuvęs, bet tuojau pat stodavausi ant kojų nesigraudendamas ir netgi negailestaudamas.

Bet baimė – kas kita.

Pajutau ją Afrikoje. Tačiau ji – šiaurės duktė; saulė ją išsklaido kaip rūką. Įsidėmėkite, ponai. Rytiečiams gyvenimas nėra toks svarbus; jie išsyk pasiduoda; naktys ten šviesios, be to niauraus nerimo, kuris apsėda smegenis šaltuose kraštuose. Rytuose gali apimti panika; bet baimės nepažįsti.

Na ką gi, štai kas man nutiko toje Afrikos žemėje:

Aš keliavau per didžiąsias kopas į pietus nuo Uarglos*. Tai vienas keisčiausių pasaulio kraštų. Jūs žinote, koks lygus smėlis, be galo nusidriekusių vandenyno paplūdimių smėlis. Tad štai, įsivaizduokite, kad ir pats viesulo užgriūtas vandenynas virto smėliu; įsivaizduokite bežadį geltonomis dulkėmis virtusių sustingusių bangų šėlą. Jos aukštos kaip kalnai, tos bangos – nelygios, nevienodos, netolygiai iškilusios visai kaip nertėjančios srovės, tik dar didesnės, mirguliuojančios kaip muaras. Ir ant tos įnirtusios jūros, nebylios ir sustingusios, nuožmi pietų saulė stačiai lieja savo negailestingą liepsną. Reikia ropštis tomis aukso pelenų bangomis ir vėl nusileisti, ir vėl ropštis, ir ropštis be galo, be jokios atvangos ir šešėlio. Arkliai nuilsę prunkščia, iki kelių grimzta ir slysta, leisdamiesi nuo tų keistų kalvų šlaito.

Mudu keliavome su draugu, lydimi aštuonių spahių** vyrų ir keturių kupranugarių su varovais. Slegiami kaitros, nuovargio ir nualinti troškulio, kaip ir šita liepsninga dykuma, mes nebesikalbėjome. Staiga vienas vyrų tarytum riktelėjo; visi sustojo; mes nustėrome, priblokšti keisto reiškinio, pažįstamo keliautojams tuose atokiuose kraštuose.

Kažkur netoli mūsų, bet nežinia kur dundėjo būgnas, paslaptingas kopų būgnas; dundėjo aiškiai, čia garsiau, čia tyliau, nuščiūdamas, paskui vėl griaudėdamas tuo nenusakomu bilsmu.

Siaubo pagauti arabai susižvalgė; vienas jų savo kalba tarė:

– Virš mūsų mirtis.

Ir štai mano bendrakeleivis, draugas, kone brolis, staiga krinta nuo arklio galva į priekį, pakirstas saulės smūgio.

Tas dvi valandas, kol aš bergždžiai stengiausi jį atgaivinti, mįslingasis būgnas grumėjo man ausyse monotoniškai, kartkartėmis su pertrūkiais, ir aš jaučiau, kaip į mano kaulus smelkiasi baimė, tikra baimė, atgrasi baimė to mylimo lavono akivaizdoje, toje saulės išdegintoje įduboje tarp keturių smėlio kalvų, o neapčiuopiamas aidas siuntė mums tankų būgno tratėjimą per du šimtus mylių nuo bet kurio prancūzų kaimelio.

Tą dieną aš supratau, kas tai yra bijoti; dar geriau tai supratau kitą kartą…

Kapitonas pertarė pasakotoją:

– Atleiskite, pone, o tas būgnas? Kas tai buvo?

Keliautojas atsakė:

– Neįsivaizduoju. Niekas to nežino. Karininkai, kuriuos dažnai užklumpa šis keistas garsas, laiko jį sustiprėjusiu, išplitusiu aidu, nesaikingai išpūstu kalvotų kopų, vėjo nešamų smėlio smilčių kruša, kliudančia sausų žolių kuokštus, nes pastebėta, kad tas reiškinys visad vyksta netoli saulės išdegintų ir kietų kaip pergamentas augalėlių.

Taigi tas būgnas tarsi koks garso miražas. Ne daugiau. Bet sužinojau tai tik vėliau.

Dabar apie antrąjį savo išgyvenimą.

Tai nutiko praėjusią žiemą vienoje šiaurės rytų Prancūzijos girioje. Sutemo dviem valandom anksčiau – toks apniukęs buvo dangus. Mano vedlys valstietis žingsniavo šalia manęs siauru keliuku po įšėlusio vėjo virkdomų eglių skliautais. Tarp jų viršūnių mačiau pakrikai skriejančius debesis – pakvaišusius debesis, regis, sprunkančius nuo kažkokio siaubo. Kartais, įnirtingo šuoro pagauta, visa giria linkdavo viena kryptimi skausmingai dejuodama, ir mane persmelkdavo šaltis, nors sparčiai žingsniavau ir vilkėjau sunkiais drabužiais.

Vakarieniauti ir nakvoti turėjome pas miško sargą, kurio namas buvo nebetoli. Vykau tenai medžioti.

Kartais mano vedlys pakeldavo akis ir kuždėdavo: „Koks liūdnas metas!“ Paskui papasakojo man apie žmones, pas kuriuos ėjome. Prieš porą metų tėvas užmušė brakonierių ir nuo to laiko tapo niūrus, tarsi slegiamas kokio prisiminimo. Du vedę jo sūnūs gyvena su juo.

Tamsa buvo gūdi. Nieko neįmačiau nei prieš save, nei aplinkui, ir visos tos tarpusavy besibraižančios medžių šakos pripildė tamsą nepaliaujamo gausmo. Pagaliau išvydau šviesą, ir netrukus mano bendrakeleivis jau beldė į duris. Mums atsakė šaižūs moterų klyksmai. Paskui vyriškas prislopintas balsas paklausė:

– Kas ten vaikšto?

Vedlys pasakė, kas. Mes įėjom į vidų. Vaizdas buvo nepamirštamas.

Vidury virtuvės stovėjo žilaplaukis senis paklaikusiomis akimis ir laukė mūsų su užtaisytu šautuvu rankoje, o du kirviais ginkluoti žaliūkai saugojo duris. Tamsiose kertėse įžiūrėjau dvi suklupusias moteris, įsikniaubusias veidu į sieną.

Mes susipažinome. Senis atrėmė šautuvą į sieną ir liepė paruošti man kambarį; paskui, kadangi moterys nė nekrustelėjo, ūmai man tarė:

– Matot, pone, prieš dvejus metus šią naktį aš užmušiau žmogų. Pernai jis buvo sugrįžęs manęs išsivesti. Šįvakar vėl jo laukiu.

Paskui pridūrė tonu, kuris privertė mane šyptelėti:

– Štai kodėl mums neramu.

Kaip išmanydamas jį apmaldžiau, patenkintas, kad atvykau kaip tik šįvakar ir dalyvausiu šitos prietaringos baimės spektaklyje. Pripasakojau visokių istorijų, ir man beveik pavyko visus juos apraminti.

Prie židinio, įbedęs nosį į letenas, miegojo senas šuo, žlibas ir ūsuotas, vienas tų šunų, kurie būna panašūs į kokius nors pažįstamus žmones.

Lauke įsisiautėjusi audra purtė mažąjį namelį; pro siauro priedurio langelio stiklą akinančių žaibų šviesoje ūmai išvydau visą vėjo draskomų medžių siautulį.

Nors ir kaip stengiausi, aiškiai jutau, koks klaikus siaubas sukaustęs tuos žmones, ir kaskart, kai liaudavausi kalbėti, visi ištempdavo ausis, įsiklausydami į tolį. Pavargęs dalintis ta paika baime, jau rengiausi prašyti, kad mane paguldytų, bet senasis sargas staiga pašoko nuo kėdės ir čiupo šautuvą, apdujusiu balsu vapėdamas:

– Tai jis! Tai jis! Aš jį girdžiu!

Abi moterys savo kertėse puolė ant kelių, užsidengė veidus, o sūnūs vėl stvėrėsi kirvių. Buvau bebandąs juos nuraminti, bet čia netikėtai pakirdo miegantis šuo ir, pakėlęs galvą, ištempęs kaklą, įsistebeilijęs į ugnį savo beveik užgesusiomis akimis, gūdžiai sustūgo – toks staugsmas verčia krūpčioti keliauninkus vakare laukuose. Visų akys nukrypo į jį; dabar jis stovėjo nė nekrustelėdamas, pastyrusiom letenom, tarsi ištiktas kažkokio regėjimo, ir vėl sustūgo prieš kažin ką nematomo, nepažįstamo ir tikriausiai kraupaus, nes visas jo kailis pasišiaušė. Mirtinai išblyškęs sargas riktelėjo:

– Jisai jaučia! Jisai jį jaučia! Jis buvo čia, kai aną žudžiau.

Abi apkvaitusios moterys sukliko drauge su šuniu.

Nejučia mano tarpumentę nuvėrė gūdus šiurpulys. Kraupu buvo regėti gyvulio viziją toje vietoje, tokiu laiku, tarp tų galvą pametusių žmonių.

Taip ištisą valandą šuo staugė nė nekrustelėdamas, tarsi apniktas klaikaus sapno, ir į mane smelkėsi baimė, siaubinga baimė; ko? Ar aš žinau? Tai buvo baimė, ir tiek

Mes stovėjome sustingę, išblyškę, laukdami kokio nors baisaus įvykio, ištempę ausis, pašėlusiai plakančia širdimi, gąsčiodami nuo menkiausio garso. O šuo ėmė sukti ratus po kambarį, uostinėdamas sienas ir vis tebeinkšdamas. Tas gyvulys varė mus iš proto! Tada valstietis, kuris mane čia atvedė, pagautas ūmaus siaubo įsiūčio, puolė prie jo ir, pravėręs duris į mažą kiemelį, ištrenkė jį lauk.

Šuo bemat nuščiuvo, o mes nugrimzdom į dar kraupesnę tylą. Ir staiga visi kartu krūptelėjome: palei lauko sieną girios link čiaužė kažkokia būtybė; paskui ji praslinko pro duris, regis, užčiuopė jas neryžtinga ranka; ir porą minučių, per kurias visai netekome galvos, nieko nebuvo girdėti; tada ji sugrįžo, tuo pačiu pasieniu, ir tyliai pasibraižė kaip vaikas nagu – ir netikėtai už langelio stiklo išniro veidas, baltas veidas žėrinčiomis lyg plėšrūno akimis. Iš jo lūpų išsprūdo nenusakomas garsas, gailingas murmesys.

O virtuvėje pasigirdo garsus pokštelėjimas. Senasis sargas iššovė. Beregint pripuolę sūnūs užbarikadavo langelį pristūmę didelį stalą ir šį dar užrėmė komoda.

Ir, prisiekiu, pokštelėjus šūviui, tokiam netikėtam, mano širdį, sielą ir kūną sukrėtė toks baisus jaudulys, kad pajutau, jog alpstu ir tuoj mirsiu iš baimės.

Taip sulaukėme aušros, neįstengdami pajudėti ar ištarti žodelio, pagauti neapsakomos panikos.

Atlaisvinti duris išdrįsome tik tada, kai pro stogelio viršum durų plyšį išvydome siaurą šviesos ruožą.

Pasienyje priešais duris tįsojo senasis šuo kulkos sumaitotu snukiu.

Išsirausęs urvą po statinių tvora, jis buvo pasprukęs iš kiemo.

Vyras saulės nurudintu veidu nutilo; paskui pridūrė:

– O juk tą naktį man negrėsė joks pavojus, bet mieliau būčiau vėl išgyvenęs visas tas valandas, kai grūmiausi su baisiausiais pavojais, nei vienintelę šūvio į barzdotą veidą lange minutę.

 

Vertė Jonė Ramunytė