Aklas pyktis

 

Į Sudaką atėjau pavakare, iki viešbučio mane palydėjo berniukas.

– Kuo tu vardu? – paklausiau.

– Kostikas, – nusišypsojo plačiai, – Konstantinas aš, bet visi vadina Kostiku.

Mačiau kalvą, iškilusią virš miesto, griuvėsius ant kalvos. Kostikas nežinojo istorinės architektūros paminklo praeities, tik stebėjo, kaip vyko filmavimas griuvėsių fone. Vietiniai gyventojai nesidomėjo pusiasalio istorija, jie neturėjo šaknų šioje žemėje. Keliaudama pėsčiomis mačiau gipsines statulas, vaizduojančias karius; vyrai kilo į mūšį, rankose iškėlę granatas, plačiai pravėrę gipsines burnas ir rūsčiai suraukę antakius, baltai nudažytos skulptūros buvo visiškai vienodos, nepaliko jausmas, kad einu ratu ar žingsniuoju vietoje.

– Jūs neįsivaizduojate, kokie atkaklūs mūšiai vyko Kryme, turėjome atsikovoti kiekvieną žemės pėdą, – į mano klausimą, kodėl, eidama plentu, už kiekvieno posūkio išvysdavau gipsinę statulą, atsakė Jevgenija Filipovna. – Vietiniai gyventojai drauge su vokiečiais priešinosi mūsų armijai, jie smarkiai talkino vokiečių kariams…

– Ar vietiniai gyventojai nenorėjo būti išvaduoti? – paklausiau senutės.

– Jie buvo išdavikai, – liūdnai palingavo galvą ji.

– Kaip gali išdavikais būti visi krašto gyventojai?! – nusistebėjau.

– Jūs jauna, Rutočka, jūs nesuprasite.

Kostikas pasisiūlė palydėti mane ir iki pilies. Bekalbant priėjo dar vienas paauglys. Pažadėjau pasinaudoti pasiūlymu užkopti į kalvą, jei pavyks apsistoti viešbutyje. Žingsniavome trise – Konstantinas, Denisas ir aš. Prabėgo suskiu sergantis šuo; niekur nemačiau tiek daug valkataujančių šunų plikomis, šlapiuojančiomis nugaromis ir šonais kiek Sudake. Beveik priėjus viešbutį, prisiartino dar du paaugliai, vienas vyresnis, gal penkiolikos metų. Šviesaus gymio, papurtusiu veidu – vaikinas žvelgė truputį žvairomis akimis pro storus akinių stiklus; nesupratau, kodėl jis man paliko slogų įspūdį. Kostikas, Romanas ir Denisas nesiskyrė nuo bet kurio dvylikamečio, paprasti berniukai, mielai pasakojantys apie savo miestą, į kiekvieną klausimą atsakinėjantys linksmai, lyg lenktyniaudami, vis papildydami vienas kitą. Adrianas, tokiu retu vardu prisistatė vyriausiasis iš keturių paauglių, nors ūgiu aukštesnis už kitus, neatrodė sportiškas, greičiau apkūnus. Apžiūrėti griuvėsius Konstantinas pasiūlė, kai ėjome dviese, tokios didelės palydos nesitikėjau, mačiau, kad ir jis nėra patenkintas pagausėjusia kompanija.

– Mokotės vienoje klasėje? – paklausiau berniukų.

Jie buvo klasės draugai su Denisu, Romanas mokėsi paralelinėje klasėje, o Adrianas septintoje. Priėjusi viešbutį padėkojau Konstantinui už pagalbą.

– Ar man palaukti jūsų? Ar norėsite pamatyti pilį, čia tik dešimt minučių kelio? – berniukas mostelėjo ranka.

Iš tiesų, kalva kilo miesto viduryje, aiškiai mačiau gynybinę sieną.

– Palauk, prašau… – atsakiau.

Viešbučio administratorė, išgirdusi, kad nakvosiu tik vieną naktį, pasiūlė vienvietį kambarį už žemą mokestį su sąlyga, kad neregistruos atvykstančiųjų knygoje. Įsidėjau pasą į užpakalinę džinsinių kelnių kišenę, atsirakinau kambarį, numečiau krepšelį ant lovos, apsivilkau megztinį ir išėjau į aikštę. Kostikas laukė manęs. Kažkas įvyko per tą laiką, kol įsikūriau viešbutyje, berniukas buvo nekalbus, nedrįso pažvelgti į akis. Už dvidešimties žingsnių stovėjo Denisas su Romanu, praėjus porą gatvelių, prisijungė Adrianas. Pastebėjau pašaipias kibirkštėles Romano akyse ir akivaizdžiai pasikeitusią Adriano laikyseną. Vaikinas buvo be akinių, rankoje nešėsi metalinį pusės metro ilgio strypą, pliaukšėjo be perstojo juo į kairį delną. Šviesi pavakarė, aplinkui vaikštinėjo žmonės, kalva ir pilis rodėsi pačiame miesto centre. Įkalnė prasidėjo nepastebimai, kopti apsisprendžiau išgirdusi lazdelės pliaukšėjimą ir išvydusi Adriano pozą – vaizdas, o ypač garsas įsiutino mane: nesupratau šio pykčio prigimties, nepajėgiau tinkamai į jį reaguoti; ketinimą įbauginti priėmiau kaip siekį pažeminti.

Klausinėjau apie artimuosius, berniukai vengė pasakoti apie save. Užsiminiau, kad atvykau su šeima (tai buvo netiesa), pasiūliau už atlygį parodyti mums apylinkes. Kostikas vis žvilgčiojo į Adrianą, kuris be akinių nematė ir nesuprato jam rodomų ženklų. Kuo rūškanesni darėsi Kostikas su Denisu, tuo žvaliau bėriau klausimus aš, neleidau atsikirsti vienskiemeniais „taip“ ir „ne“. Visgi vieno dalyko nenumačiau – keldavausi ir užmigdavau anksti, neatkreipiau dėmesio į tai, kaip greitai Kryme sutemsta gegužės mėnesį – nebuvome pasiekę gynybinės sienos, o visą grupę apgaubė alsi šilta naktis. Apstulbau: į miestelį atėjau šeštą valandą vakaro, kol apsistojau viešbutyje, praėjo pusvalandis, dešimt minučių iš lėto kopėme kalva ir staiga visiškai tamsu – šito nesitikėjau. Adrianas užsirūkė. Berniukai žinojo išgriuvusią angą sienoje. Nė vienas iš keturių negalėjo atsakyti, pilis tai ar tvirtovė, kada ir kodėl buvo pastatyta. Nei gynybinė siena, nei pats statinys niekuomet nerestauruoti, griuvėsiai neapšviesti, nesimatė jokios informacijos. Pasiekus žemą akmeninę atbrailą, už kurios vėrėsi status skardis, trys jaunesni palydovai dingo. Adrianas stengėsi suteikti savo veidui ryžtingą išraišką, jo burna persikreipė, nervingai kramtoma cigaretė šokčiojo tarp lūpų, galva buvo atkraginta. Atrodė apgailėtinai – tikras nevykėlis! – nesubrendęs, o jau sugadintas, lyg supuvęs abrikosas; pietų kraštų vaisiai yra gražūs, sultingi, bet genda nuo menkiausio prisilietimo ar neatsargaus spustelėjimo. Jaltoje mačiau aukštesniųjų klasių mergaites, dar paaugles, kurių vešlios kūno formos netilpo mokyklinėse uniformose, persirengusios vaikštinėdavo vakarais krantine, ieškodamos naudingų pažinčių: nebuvo kūniškų malonumų, kurių negalėtum nusipirkti už pinigus Kryme, vienintelis klestintis verslas pusiasalyje – tai sekso paslaugų sfera. Mano sprendimas keliauti į kraštą be tapatybės (teisingiau būtų sakyti – į iškreiptos tapatybės kraštą) buvo klaida: važiuodama mąsčiau apie delfinus ir literatūrą (apie Aleksandrą Griną), nieko nežinojau apie Krymo totorių tremtį ir naujuosius pusiasalio gyventojus.

Jaučiau vėsą, sklindančią nuo pakrantės, girdėjau ošiant, bet uolų tamsoje nemačiau.

– Jei numesi kūną iš tokio aukščio, jo niekas neras ir neatpažins. Ar žinote – (visgi man pavyko jį priversti kreiptis į mane „jūs“), – kad Sudakas pirmauja Kryme pagal čia įvykdytų nusikaltimų skaičių, o Krymas pirmauja Tarybų Sąjungoje – devyniasdešimt žmogžudysčių per sezoną?!.

Siaubinga statistika, jei nemelavo, kalbėjo apie smurtą su pagarbiu virpuliu. Menkiausias išgąsčio ženklas galėjo detonuoti tvyrančią įtampą, jaučiau grėsmę, bet mąsčiau blaiviai. Priėjusi paprašiau:

– Atpalaiduok veido raumenis, Adrianai, išspjauk cigaretę, nustok vaipytis – nusiimk kaukę ir liaukis dėtis tuo, kas tu nesi: jei nori kalbėti apie žmogžudystes, varyk toliau, bet daryk tai paprastai, natūraliai, būdamas savimi. Aš išklausysiu – nežinai, ko atvažiavau į Sudaką…

Mano regėjimas aštrus, vaikystėje aistringai mėgau šaudyti – dvi tetos dirbo šaudyklose – akies kraštu pastebėjau žiežirbą nuo cigaretės, kurią vėjas nešė dešinėje, už dešimties žingsnių, pasukau galvą į tą pusę ir pašaukiau:

– Konstantinai, Denisai, mes laukiame jūsų, ateikite čia.

Šūktelėjau negarsiai, bet įsakmiai, kad jiems nekiltų abejonių – sprendžiu aš, o ne Adrianas.

Mačiau, kaip persimainė jo veidas ir vaikinas subliūško. Bandoje turi būti aišku, kas yra vedlys: net tarp avių, kai šalia nėra avino, vyksta kova dėl teisės vadovauti grupei, o rodosi tokie baikštūs ir nekalti gyvuliai, nuolat minimi Biblijoje. Berniukai atsirado taip pat nepastebimai, kaip ir buvo dingę. Jaučiau palengvėjimą balsuose ir laikysenoje, grįžtant vienas per kitą siūlėsi padėti kopiant per gynybinę sieną, ypač stengėsi Kostikas. Jie vėl jautėsi savimi, bendravome taip, lyg nieko nebūtų įvykę; Adrianas nesišalino, gal tik buvo tylesnis už kitus ir metaliniu strypu liovėsi pliaukšėjęs. Ten, virš skardžio, priėjus berniukams supratau, kad per kelias minutes, kol kalbėjomės dviese su Adrianu, jie spėjo susivokti, kokios gali būti šio „nuotykio“ pasekmės, spėjo išsigąsti ir jau gailėjosi, įsivėlę į šlykščią avantiūrą. Adrianas prisipažino pasiūlęs berniukams parodyti nuogą merginą, tikėjosi įbauginti mane ir priversti nusirengti nuogai.

– O tu jau matei? – paklausiau jo.

– Aš suaugęs, – atsakė.

Perkopę gynybinę sieną, ilgai sėdėjome ir kalbėjomės, atsirėmę nugaromis į akmenis, žvelgdami į miestelio žiburius. Vienas pažįstamas buvo davęs man paskaityti brošiūrą apie Amerikos paauglių nusikalstamumą, perpasakojau keletą istorijų, berniukai klausėsi nuščiuvę. Nusileidus nuo kalvos, palydėjo mane iki viešbučio, atsisveikinant Adrianas pasiūlė:

– Jei norėsite nueiti į šokius Sudake, įspėkite mus, viena neikite – tai nesaugu…

Padėkojau jam. Viešbutyje ilgai neužmigau, vaizduotė piešė vis baisesnes scenas: turėjau atsikelti ir atitraukti lovą nuo sienos, kad galvūgalis nebarškėtų – krėtė nervinis drebulys ir dantys kaleno. Prisiminiau, kad į Simferopolio geležinkelio stotyje saugojimo kameroje paliktą lagaminą neįdėjau jokio dokumento ar bent raštelio, kur būčiau nurodžiusi savo vardą, pavardę, vietą, iš kur atvykau. Mano kelioniniame krepšelyje taip pat tik keletas buities reikmenų, o viešbučio registracijos knygoje nebuvo įrašo apie atvykimą į Sudaką. Laiškus artimiesiems siųsdavau kas kartą vis iš kito miesto, o korespondenciją pasiimdavau Aluštos pašto skyriuje iki pareikalavimo.

Pabudusi išėjau į autobusų stotį ir pirmu reisu išvykau iš miesto.