„Lietuviški svingeriai“ – galėtų būti ir N-13

„Lietuviški svingeriai“ – visai neseniai pasirodžiusi nauja jau spėjusio Lietuvoje pagarsėti režisieriaus Tado Vidmanto komedija. Filmas nepiktybinis, t. y. ne iš tų, kurių kūrėjai iš anksto yra sau iškėlę tikslą žiūrovus auklėti, šviesti ar nuvesti kokio nors gėrio link. Bet kokiam komerciniam projektui dažniausia linkiu sėkmės. Komercinės.

Filmo režisierius man įsiminė visų pirma kaip simpatiško „Mėslitos“ direktoriaus personažo autorius, atsiliepimai apie šį filmą buvo geri, prie bilietų kasos buvo nusidriekusi nemaža eilė, skaniai kvepėjo kepintais spragėsiais, buvo gražiai sutemęs vakaras, nusprendžiau pažiūrėti. Tačiau nepraėjus nė pusvalandžiui teko užduoti sau klausimą, kaip čia atsitiko, kad sėdžiu šioje salėje ir ar verta sėdėti iki filmo pabaigos. Panašūs filmai man nejaukiai primena jaunystės laikus, kai juokdavausi iš daug ko, ir verčia nepatogiai pripažinti sau, kad bėgant metams darausi vis didesnis bambeklis, kuriam aplinkiniai reguliariai primena apie humoro jausmo stoką.

Taigi iš karto pasakysiu, kad filmas kelia vidinį nerimą, ir susierzinimas dėl to, ką matau, ne kartą vertė susimąstyti, kad gal su manimi kažkas negerai. Tokia savotiška kelionė į save išėjo.

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad erotikos šiame filme kaip ir nėra. Likau iki galo nesupratęs, kodėl filmas pažymėtas N-16, gal dėl lovoje gulinčios Ingos Valinskienės su liemenėle, nors įvairiuose labdaros koncertuose ji yra dainavusi ir su didesne iškirpte. Apskritai svingerių tema yra daugiau pretekstas pasinerti į puikiai pažįstamą lietuviškos buities nuobodulį. Yra toks anekdotas: studentas besiruošdamas egzaminui išmoksta vienintelę temą apie slieką, o per egzaminą ištraukęs klausimą apie dramblį sako: „Dramblys yra gyvūnas, vietoj nosies turintis straublį, kuris panašus į slieką, o sliekas yra…“ Panašiai ir su svingerių tema, kuri tapo pretekstu dar kartą prisiminti nemalonias protingų žmonių tarpusavio santykių peripetijas, kai, užuot įžūliai melavus, kėlus smagius skandalus ir kvailai kaltinus vienam kitą, mėginama suprasti kito jausmus, klausti savęs, ką aš darau ne taip, ir užsiiminėti kitais beprasmiškais dalykais, nesuteikiančiais gyvenimui nei džiaugsmo, nei adrenalino. Į pabaigą siužetas, deja, pasidaro tiesiog kvailas. Nesakau, kad humoras šiame filme yra išskirtinai prastas, bet jeigu žiūrėdami „Dviračio šou“ nesikvatojate, tai ir šiuo atveju didelių lūkesčių patarčiau iš anksto neturėti.

Apie bet ką kalbėdamas stengiuosi nepiktnaudžiauti subjektyvumu, tačiau kartais netikėtai atsitinka taip, kad to išvengti tiesiog neįmanoma. Pasirodo, vienas iš filmo herojų yra filosofijos profesorius. Net ir dabar nesu tikras, ar iš tiesų gerai išgirdau, bet tuo metu trenkė į galvą kaip reikiant. Taigi dviem skirtingo amžiaus poroms susitikus patirti svingeriško nuotykio, vienas vyriškis prisistato esąs „filosofijos profesorius, kurį dažnai rodo per televiziją“. Tai buvo savotiškas lūžio taškas, nuo kurio beveik pradėjau gailėtis, kad po filosofijos bakalauro studijų nusprendžiau nebetęsti akademinės karjeros šioje srityje. Suprantu, kad filosofijos profesorius gali būti svingeris, lygiai taip pat kaip juo gali būti fotografas, taksistas ar stomatologas, tačiau tai, kaip filosofijos profesorius vaizduojamas šiame filme, privertė išsižioti ir lėtai braukiant drėgno liežuvio galiuku apsilaižyti išdžiūvusias lūpas. „Lietuviškų svingerių“ filosofijos profesorius gyvena erdviame, gerai įrengtame ir apstatytame name, kuriame visiškai nėra knygų, užtat yra atskira patalpa, kurioje stovi didelė lentyna su jo žmonos rankinėmis, pagamintomis garsių dizainerių. Iš herojų kalbos galima suprasti, kad vienos iš jų kaina 2 000 eurų ir tai dar nėra pati brangiausia rankinė. Taip pat Lietuvos filosofijos profesorius, pasirodo, prieš užsiimdamas seksu su nepažįstama moterimi gali paprašyti jos pašokti striptizą ir lyg niekur nieko pažadėti už tai 50 000 eurų, o pastebėjęs dvejonę jos akyse akimirksniu pakelti atlygį iki 200 000 eurų.

Laukiau, kol salė pradės kvatotis, tačiau visi tylėjo ir nurijo tai kaip paprastą ir savaime suprantamą Lietuvos gyvenimo realiją. Gal dėl to mūsų humanitarinės pakraipos akademikams taip sunku įtikinti aplinkinius būtinybe pakelti jiems atlyginimus? Nevalingai ėmiau vieną po kito mintyse vardinti Lietuvos viešojoje erdvėje besireiškiančius filosofus, bandydamas atspėti, kuris iš jų galėjo įkvėpti sukurti tokį personažą. Ko gero, kandidatūrų svarstymas man ir buvo pačios linksmiausios akimirkos žiūrint filmą.

Iš esmės filosofijos profesoriaus personažas geriausiai iliustruoja filme vaizduojamos tikrovės neadekvatumą, kas šiaip stebino, nes atsiliepimuose teko skaityti, kad šis filmas pasižymi tikroviškais personažais ir gyva šnekamąja kalba. Ne pirmą kartą supratau nutolęs nuo mane supančios tikrovės, nes įtartinas ne tik mano jau minėtas filosofijos profesorius, įtartini visi. Pavyzdžiui, filme kaip pavyzdinė kvaiša vaizduojama fyfa nežino, kas yra svingeris, pagal surašytą scenarijų demonstratyviai stengiasi kliedėti visiškas nesąmones, tačiau į filmo pabaigą, kai jos partnerį supykins pamačius tariamą lavoną, ji pasakys: „Dar betrūko, kad savo DNR čia paliktum.“ Iš kur staiga tokios žinios? Negi iš tiesų sukurti nuoseklų tipažą  yra tokia neįveikiama užduotis?

Žiūrint filmą ir klausantis reguliariai juoku pratrūkstančios salės apėmė vis stiprėjantis jausmas, kad nežinau kažko, ką žino jie. Reikalas tas, kad namie neturiu televizoriaus, kas realiai apriboja mano šiuolaikinio lietuviško kultūrinio konteksto suvokimą. Man pasirodė, kad norint suprasti nemažą dalį filmo pokštų reikia būti peržiūrėjus atitinkamą skaičių televizijos laidų, geriau nei aš išmanyti glamūrinio pasaulio veikėjų gyvenimo istorijas ir pan. Apskritai, žiūrėdamas į Giedrių Savicką ar Ingą Valinskienę, galvojau, kad mūsų karta jau yra užmezgusi emocinį ryšį su kai kuriomis personomis ir tikisi kartu su jomis sulaukti senatvės. Ko gero, po kokių 40 metų ateities televizoriuose žiūrėsime „Popietę su E. Jakilaičiu“, G. Savickas tebeatrodys lygiai toks pat mielas, o I. Valinskienė iki to laiko pradės filmuotis labiau apsinuoginusi. Nepasakyčiau, kad tokia perspektyva mane labai džiugintų, tačiau, ko gero, nieko daugiau ir nenusipelnėme. Jeigu kinematografas būtų išrastas dar antikos laikais, tai tokie filmai būtų žiūrimi Romos imperijos žlugimo išvakarėse.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.