Prezidento rinkimų belaukiant

Kalbėdamas apie artėjantį politinį sezoną profesorius Vytautas Landsbergis prognozavo, kad jis bus tiesiog kruvinas. Su tokia prognoze sunku nesutikti, atsižvelgiant į šiuo metu dominuojantį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime ir vis stiprėjantį pasipriešinimą jam. Praėjus dvejiems metams nuo pastarųjų Seimo rinkimų net ir aršiausi valstiečių kritikai turėjo pripažinti, kad šie ne tik sugebėjo suburti pakankamai stabilią Vyriausybę, bet ir turi pretenzijų pakartoti savo sėkmę 2020 metais.

Šiuo metu vykstančio politinio žaidimo dalyviai tarpsta savotiškame informaciniame vakuume, kuriame visos šalys prognozuoja oponentą artimiausiu metu ištiksiančią politinę mirtį. Esant tokiai situacijai gana akivaizdu, kad tiek valstiečiams, tiek ir krikščionims demokratams visų trejų 2019 metais vyksiančių rinkimų rezultatai bus rimtas signalas dėl pasirinktos politinės krypties ir didžiausią simbolinį svorį turės pergalė Lietuvos prezidento rinkimuose.

Šie prezidento rinkimai žada būti ypatingi ir grąžinti į mūsų politinį gyvenimą jau primirštą nenuspėjamumą ir tikrą rinkimų kovą, kurioje stabdžiais naudojasi bailiai, o skrupulai paliekami skystablauzdžiams ir politiniams vegetarams. Kartu tai žada būti viso mūsų politinio gyvenimo perkrova, kurią neišvengiamai lydės naujų politinių žaidėjų atsiradimas ir besikeičiančios politinio žaidimo taisyklės. Jau vien dėl to, kad pastaruosius dešimt metų klausimo, kas labiausiai vertas būti S. Daukanto aikštės rūmų šeimininku, niekam nekilo, besibaigiant antrai D. Grybauskaitės kadencijai, po kurios atsilaisvins jos postas, įvairaus dydžio politinių džiunglių plėšrūnai staiga užuodė svaiginantį grobio kvapą.

Prisimenant Lietuvos prezidento rinkimų istoriją matyti, kad pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį iš esmės tai buvo dviejų polių priešprieša – pirmasis atstovavo komunistinio nomenklatūrinio paveldo tęstinumui, antrasis lyg ir pretendavo į aiškesnį atotrūkį nuo sovietinės praeities labiau akcentuodamas tarpukario Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Pirmuosiuose prezidento rinkimuose, kurie įvyko 1993 metais, šiuos skirtingus polius reprezentavo atitinkamai A. M. Brazauskas ir S. Lozoraitis. Antruosiuose rinkimuose šie priešingi poliai vėl rado savo atstovus – A. Paulauską ir V. Adamkų.

Įdomu tai, kad šiuose rinkimuose vadinamąjį antisovietinį polių palaikė kandidatai, kurie praeityje nebuvo komunistų partijos nariai, o karjerą darė Vakarų valstybėse. Sovietmečiu S. Lozoraitis dirbo diplomatinį darbą JAV ir atstovybėje prie Šventojo Sosto, o V. Adamkus kilo karjeros laiptais JAV administracijoje. Rinkėjams šie kandidatai atrodė nesusitepę sovietine praeitimi, neturintys korupcinių ryšių vietinėje nomenklatūroje ir praktiškai suvokiantys, kaip veikia vidaus ir užsienio politika Vakaruose. Ir tik kai kurie šiuos kandidatus palaikę rinkėjai su nerimu padūsaudavo, kad „jie tačiau nežino, kaip pas mus vagia“.

Tuos rinkimus dar prisimenantys turbūt sutiks, kad abiem atvejais jie buvo lydimi savotiško fatalizmo nuojautos. Pralaimėjimas ar pergalė atrodė negrįžtamai nulemsiantys šalies posūkį į vieną ar kitą pusę. Vieniems tai galbūt reiškė neapibrėžtumą ir ankstesnių socialinių santykių griūtį, kitiems – stagnaciją ir papildomus penkerius metus stoviniavimo vietoje. Šiandien galima konstatuoti, kad panašios nuojautos grįžta.

R. Pakso pergalė prezidento rinkimuose 2002 metais kartu reiškė ir naują perskyrą tarp rinkėjų. Perskyrą „patriotai vs komunistai“ pakeitė „elitas vs runkeliai“. Senoji ideologinė perskyra išskydo, susipynė ir užleido vietą grynai socialiniam konfliktui, kuriame senosios nomenklatūros atstovai palaikė V. Adamkaus kandidatūrą, o konservatorių atskalūną R. Paksą – iš esmės įvairūs marginalizuoti visuomenės sluoksniai, kurie pasirodė esantys kur kas tankesni ir platesni, nei buvo galima tikėtis. Būtent tuo metu kaip niekad garsiai buvo pradėta vartoti sąvoka „populizmas“, kuri ilgainiui taps neatskiriama politinio diskurso dalimi.

Kaip tik R. Pakso apkaltos metu iškilo prezidento įgaliojimų apimties klausimas. Realiai iki tol Lietuvoje būdavo renkamas ne tiek valstybės vadovas, kiek tautos tėvas t. y. tas, kuris vienvaldžiu sprendimu gali išspręsti bet kokį klausimą, ir būtent tas, kuriam reikia rašyti laišką su prašymu išspręsti vieną ar kitą asmeninį reikaliuką. Apkalta parodė, kad Lietuvos prezidento įgaliojimų ribas apibrėžia ne masių emocijos, o Konstitucija ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai.

2009 metais prasidėjusį D. Grybauskaitės prezidentavimą galima apibrėžti kaip savotišką visuotinės santarvės epochą. Susipriešinimas lyg ir niekur nedingo, tačiau jis nebuvo toks į akis krintantis, ypač kai atsirado lyderis, kurio autoritetą pripažino visos tarpusavyje konfliktuojančios šalys. Tai buvo žmogus, savotiškai suderinęs visus savo laikmečio prieštaravimus, – buvusi komunistų partijos narė, tačiau jau išdirbusi visą eurokomisaro kadenciją, pradėjusi kaip nomenklatūros atstovė, tačiau prezidento rinkimų metu sugebėjusi užsitikrinti konservatorių paramą.

Apie politinį prezidentės D. Grybauskaitės palikimą dar parašys istorikai ir politologai, tačiau vertinant ją kaip politikę pirma mintis kyla tokia – tai yra tobulas pavyzdys politiko, dėl kurio Konstitucijos 78 straipsnyje įtvirtintas draudimas būti renkamam Lietuvos prezidentu daugiau nei du kartus iš eilės. Fenomenalų pasitikėjimą D. Grybauskaite galima aiškinti ir vertinti įvairiai, tačiau beveik nėra abejonių, kad nesant kliūčių kandidatuoti trečią kadenciją rimtesnių konkurentų rinkimuose ji nesutiktų.

Besibaigiant D. Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmečiui,  pagaliau vėl sulaukėme nesuvaidintų politinių emocijų protrūkio ir į politinę areną grįžta žaidėjai, kurių laikysena – „dabar arba niekada“, „viskas arba nieko“ arba tiesiog „pergalė arba mirtis“. Seniai pasimiršo 2014 metų dejavimai, kad nebeliko asmenybių ir kad tenka rinktis iš vieno stipraus kandidato. Kovos preliudiją stebėjome visai neseniai, kai kandidatai kiekvienas savitu būdu paskelbė apie savo sprendimą dalyvauti rinkimuose. Jau vien iš to, kaip ir vėliau kilusios įvairių kandidatų kol kas palyginti švelnios tarpusavio trinties, galima prognozuoti, kad šie prezidento rinkimai taip pat bus ir naujų socialinių konfliktų atsiradimo ar bent jau pakartotinio senųjų iškilimo metas.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.