Johnas M. Steineris: kaip Aušvicą išgyvenęs žmogus sakė sveikinimo kalbą nacių suvažiavime

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmas pasireiškia ne vien kaip brutali, fizinė, naikinanti jėga, bet ir kaip egzistencinė prievarta. Tai prievarta, kai žmogus verčiamas gyventi pagal fikcines ideologinio pasaulio taisykles taip, tarsi jos būtų tikros, verčiamas vadovautis ideologiniais imperatyvais ir paneigti, suspenduoti savo paties jausmus ir pirmines spontaniškas reakcijas. Žmogus, kuris nebegali pasikliauti ne tik kitais, bet ir pats savimi, jaučiasi nublokštas į beprasmybės dugną. Arendt tokią būklę vadino „Bodenlosigkeit“ – nesvarumo būsena, pamato po kojomis praradimu. Roviello, tęsdama Arendt mintį, vadina tai „įkyriu tirštu rūku, grėsmingu, nepažįstamu tamsiu vandeniu, iš kurio žmogus bando kapanotis, bet tuščiai“. Panaši metafora aptinkama Milano Kunderos romane „Nepakeliama būties lengvybė“ – tai būklė, kai, praradus egzistencinį pagrindą po kojomis, lieka tik bare life, fizinė egzistencija, atsitiktiniai meilės romanai arba atsitiktiniai fiziniai darbai.

Lagerių kalinių liudijimais, labiausiai traumuojančiu patyrimu jiems tampa tai, kad lageryje taip lengvai atšaukiamas žmogiškumas, o jie patys nubloškiami į bare life, į beprasmybės bedugnę. Net ir po lagerio ta bedugnė niekada neatsitraukia – vieni šios bedugnės vengia, kiti iš jos niekada ir nepakyla.

Johnas M. Steineris išgyveno Aušvico siaubą, o po lagerio nuolat žvalgėsi į tą bedugnę, norėdamas ją perprasti ir suprasti; galima sakyti, metėsi į tą bedugnę, ignoruodamas tiek priešiškumą, pasibjaurėjimą bei pyktį, tiek natūralius savisaugos instinktus.

*

Johnas M. Steineris gimė 1925 m. Prahoje, bankininko šeimoje. Jo tėvai buvo asimiliuoti žydai, Steineris buvo auginamas kaip katalikas, lankė vaikų priežiūros centrą anglų kalba, mokėsi vokiškoje pradinėje mokykloje, vėliau įstojo į čekišką gimnaziją. Naciams okupavus Čekiją, Steineris pateko į nemalonę dėl savo kilmės – jo seneliai buvo žydai. 1942 m., po Čekijoje plačiai nuskambėjusio pasikėsinimo į aukštą reicho pareigūną Reinhardą Heydrichą, Steineris buvo areštuotas ir kalinamas keliose koncentracijos stovyklose – Terezine, Aušvice-Birkenau, Blechhameryje, Reichenbache ir galiausiai Dachau, iš kur 1945 m. jį išvadavo amerikiečių ginkluotosios pajėgos. Steinerio tėvas išgyveno per karą, bet motina ir kiti šeimos nariai žuvo Aušvice.

Po karo Steineris grįžo į Prahą, studijavo mediciną Karolio universitete, įsivėlė į konfliktą su komunistų valdžia, buvo sulaikytas ir vėl įkalintas. Po šio konflikto emigravo į Australiją, kur studijavo vokiečių filologiją ir psichologiją Melburno universitete. Gavęs stipendiją, išvyko į JAV, Misūrio universitete tęsė vokiečių filologijos ir sociologijos studijas ir 1955 m. gavo magistro laipsnį. Po studijų dirbo konsultantu psichinę negalią turinčių žmonių klausimais įvairiose valstybės institucijose, įskaitant San Kventino kalėjimą Kalifornijoje, kurį laiką dėstė Kalifornijos Berklio universitete.

Johnas M. Steineris (kairėje).

1962 m. ėmėsi rašyti disertaciją apie tarpasmeninių santykių struktūrą nacių konclageriuose ir atvyko į Freiburgą, tikėdamasis susirinkti disertacijai medžiagos. Steineris buvo vienas iš nedaugelio Holokaustą išgyvenusių asmenų, kuris savo tyrimų metu ieškojo tiesioginio kontakto su buvusiais konclagerių prižiūrėtojais ir nacių pareigūnais, su tais, kurie tiesiogiai atsakingi už smurtą ir blogį ir už jam asmeniškai sukeltą skausmą. Norėdamas suprasti tą bedugnę, į kurią likimas buvo jį nubloškęs, pats darė interviu tiek su buvusiais lagerių sargybiniais, tiek su SS ir Waffen-SS atstovais, klausinėdamas apie jų biografijas, funkcijas nacistinėje Vokietijoje ir apie tai, kas tuo metu dėjosi jų sąmonėje.

Steineris kalbėjosi su Buchenvaldo budeliu vadinamu Martinu Sommeriu, Waffen-SS generolu Felixu Steineriu, SS oberšturmfiureriu Karlu Wolfu, Hitlerio sekretore Christa Schroeder, Trečiojo reicho ginkluotės ir karo reikalų ministru Albertu Speeru ir kitais. Steineris pats niekada nepasakodavo, ką jam teko patirti nacių valdžios metais, nebent pašnekovai patys jo paklausdavo. Waffen-SS generolas Felixas Steineris (Johno Steinerio bendrapavardis) ir daugelis kitų padėjo „amerikiečiui profesoriui“ susisiekti su keliais šimtais Waffen-SS ir vermachto narių – net neįtardami, kad profesorius pats yra buvęs Aušvico kalinys.

Steinerį rėmė ir jo tyrimus skatino vienas iš Frankfurto mokyklos atstovų Erichas Frommas. 1975 m. lapkričio 10 d. Steineris laiške, skirtame Frommui, rašė: „Buvau pakviestas kaip garbės svečias dalyvauti buvusių SS karių kasmetiniame susitikime Nasau, Hesene. Čia susirinko 1 200 buvusių SS narių, kartu su šeimomis, o pats renginys truko tris dienas. Ironiška, bet manęs paprašė pasakyti trumpą (sveikinimo) kalbą, tokiomis aplinkybėmis man tai buvo gana sudėtingas uždavinys.“

Nuo 1968 m. Steineris dėstė sociologiją Sonomos valstybiniame universitete Kalifornijoje ir tęsė tyrimų projektus Austrijoje ir Vokietijoje. Savo darbuose nagrinėjo autoritarinės asmenybės struktūrą ir pateikė įdomių įžvalgų, leidžiančių geriau suprasti, kas vyko nacių sąmonėje, taip pat analizavo „sąmonės fragmentaciją“ (kaip naciams pavyko „sutaikyti“ konclageriuose vykdytus žiaurumus su ramiu ir taikiu šeiminiu gyvenimu) ir pateikė įspūdingų pavyzdžių, kaip lengvai radikalūs dešinieji tampa radikaliais kairiaisiais.

Steineris mirė 2014 m. gegužės 6 d., būdamas 89 metų, apsuptas šeimos narių ir artimųjų savo namuose Novate, Kalifornijoje.

Per gyvenimą Steineris įrašė daugybę interviu su buvusiais nacių pareigūnais. Apie paties Steinerio gyvenimą žinoma nedaug . Kiek man žinoma, priešingai nei Niurnbergo nuodėmklausiai ar Niurnberge nuteistųjų psichinę būklę tyrę psichiatrai, jis nedalino interviu ir viešai nekalbėjo apie savo patirtis tyrinėjant nacių psichologiją. Kaip jautėsi pats Steineris, kai prisistatęs „amerikiečiu profesoriumi“ kalbėjosi su buvusiais lagerių prižiūrėtojais? Kaip jautėsi, kai 1975 m. sakė sveikinimo kalbą tūkstantinei buvusių aukšto rango nacių miniai?

Kas dėjosi jo sąmonėje tuo metu? Ar jis bijojo peržengti simbolines jo statusą apibrėžiančias ribas ir suteršti savo įvaizdį galimu „simpatizavimu naciams“ ar „bendradarbiavimu su naciais“? Ar suspendavo savo natūralią panieką ir priešiškumą naciams, kaip, tikėtina, buvo išmokęs lageryje? O gal jautė trauminį prisirišimą? Ar tuo metu prisiminė, ką pats patyrė Aušvice, ar galvojo apie Aušvice nužudytą savo motiną? Ar sakant kalbą jam labai daužėsi širdis? Ar nesinorėjo kam nors iš dalyvaujančių užvažiuot į snukį arba tūkstančio nacių akivaizdoje išrėkti tiesą į akis ir sugadinti visą trijų dienų renginio iškilmingumą?

Ką reiškia toks jo poelgis psichologiniu požiūriu? Gal tai buvo reenactment, kompulsyvus siekis pakartotinai atkurti pirminę trauminę situaciją, atsidurti tiesioginėje akistatoje su naciais ir pakreipti įvykių eigą sau palankia linkme? Susvetimėjimas sau pačiam, gebėjimas nieko nejausti, įgytas lagerio laikais, kai jausti ar rodyti jausmus buvo pavojinga? Bekompromisė meilė tiesai, peržengiant, suspenduojant savo paties skausmą, nuoskaudas, pasibjaurėjimą, panieką ir pyktį? O gal Steinerio laisvės manifestas, jo pergalė prieš savo skausmą, prieš savo traumas ir prieš blogį – jo pareiškimas, kad blogis, kuris jį ištiko, jį vis dar domina, tačiau nebedaro jam tokios įtakos ir negali jo kontroliuoti.

*

Blogis, kartą ištikęs žmogų, tampa likimu – baime, kurią reikia įveikti, mįsle, kurią reikia įminti, paslaptimi, kurią reikia suprasti. Nerimu, kurio nesuvaldysi lozungais ir transparantais. Tam, kas gyvenime tiesiogiai susidūrė su siaubingu blogiu, blogis tampa ne politine ar ekonomine, bet egzistencine problema.

Su lozungais ir transparantais dažniausiai laksto tie, kurie blogį pažįsta tik iš knygų.