Kultūros intoksikacija
Yra šimtas šeši atvejai (apie kuriuos žinau), kada tikrąja šio žodžio prasme žmonėms nuo meno pasimaišė protas. Turiu galvoje ne kūrėjus, ko gero, jų būtų daugiau, o Renesanso meno žiūrėtojus Florencijoje. Į detales nesileisiu, apie šiuos konkrečius atvejus galima išsamiai paskaityti (jei skaitote italų kalba) italų psichiatrės, tyrinėjančios neįprastą ir sukrečiantį meno poveikį, Graziellos Magherini knygoje La sindrome di Stendhal. Faktą ištraukiau iš konteksto, nupuolimų aplinkybių nežinau, tik paminėjau kaip linksmą įžangą savo kultūriniam rudens maratonui, kuris davė netikėtų rezultatų.
Gamta mus apsaugojusi nuo disbalanso ir pertekliaus. Kalbant apie fizinius poreikius, turbūt nesumeluosiu pasakiusi, kad neįmanoma valgyti be soties arba gerti kiek netelpa. Kūnas apsunktų, organų funkcijos sustotų ir išsiderintų, maistas ir net gyvybės šaltinis vanduo – apnuodytų organizmą. Ko gero, tai pasibaigtų ligonine, kuo baigėsi ir tiems minėtiems šimtui šešiems meno gerbėjams. Neįtikėtina, kad taip sakau, bet iš dalies galiu juos suprasti. Įpusėjęs ruduo į Vilnių atnešė nesibaigiančių kultūrinių renginių pliūpsnį. Idealiu atveju spėk visur nueiti, blogesniu – socialiniuose tinkluose pažymėk įdomu arba einu ir graužkis, kad nesuspėjai. Laksčiau kaip išdegusi akis ir negalėjau apsispręsti, apie kurį rašyti. Visko tiek daug ir taip įdomu, kad ilgam likau sėdėti prie tuščio kompiuterio ekrano.
Taip ir būčiau neapsisprendusi, jei ne viena į rankas patekusi deimantinės lentynos verta knyga. Būtent ji įkvėpė neparašyti apie nė vieną renginį. Kalbu apie Oslo universiteto Technologijos, inovacijų ir kultūros centro socialinės antropologijos profesoriaus Thomo Hyllando Erikseno knygą „Akimirkos tironija“. Perfrazuoju jos pagrindinę mintį: kai laikas suskaidomas į smulkias daleles (t. y. kažko pradžia ar pabaiga sparčiai keičia viena kitą), jis nustoja egzistuoti. Arba, tiksliau, laikas toliau egzistuoja kaip akimirka, ją veja kita, paskui dar viena ir taip toliau. Nebelieka trukmės, ji susitraukia iki vieno mažutėlio fragmento – nulio. Būtent šį reiškinį autorius ir vadina akimirkos tironija. Kurį laiką apie ją galvojau, tai priminė nuo pernelyg skubių ir agresyvių komandų įšalusį kompiuterį.
Tas pats greičio ir informacijos pertekliaus modelis išryškėja daugelyje negiminingų sričių, pavyzdžiui: formuojantis asmenybei – neaprėpiamas spektras pomėgių ir veiklos sričių, mezgant santykius – draugus papildo dar keletas tūkstančių draugų, skaitant knygas – perkame ir neskaitome, nes neapsisprendžiame, nuo kurios pradėti. Be abejo, tai daro įtaką ir kultūriniam laukui – eini visur, nes bijai atmesti ir ko nors nepamatyti. Nuolat jaučiame spaudimą savo gyvenime patirti naujų įspūdžių, tikimės momentinio poreikių tenkinimo, vis naujų įdomesnių akimirkų, prekių, žinių, vaizdų, suvokimų ir edukacinių interpretacijų. Kova dėl auditorijos tokia intensyvi, kad nebėra laiko apmąstymams apie vis trumpėjantį laiką, įšalusias jusles ir mus įsiurbiančią inerciją. Dabar kultūra ir menas esti visur: telefonų ekranėliuose, ant troleibusų ir miesto sienų, o jų ideologinis kontekstas neleidžia nukrypti į jausmą ar į begėdišką neišmanymą. Desperatiškas noras būti kultūringam dažnai peršoka patį kultūringumą, trina laiką, kurio iš esmės ir reikia meno funkcijai apčiuopti.
Dabar stabteliu ir nusikeliu į gražiausio Lietuvos muziejaus atidarymą. Ir aš ten buvau, slampinėjau ir visus stebėjau. Stebėdama štai ką supratau. Menas:
verčia susikaupti ir būti rimtam,
išblaško ir neleidžia susikaupti,
leidžia kai ką suprasti,
leidžia nieko nesuprasti, bet verčia apsimesti, kad yra atvirkščiai,
prajuokina,
liūdina,
suveda žmones ir jie lekia į kavinę išgerti,
pritraukia tuos, kurių nenori sutikti, apsimeti, kad nematei, ir sprunki į minią,
verčia jaustis kvailam ir nereikšmingam,
duoda galimybę pasireikšti ir sulaukti daugiau paspaudimų patinka,
įpučia jėgų,
išsunkia,
patinka
arba nepatinka.
Galėčiau taip tęsti be pabaigos, bet stabdo klausimas: kokia iš tikrųjų galėtų būti objektyvi, bendra meno funkcija? Veikiausiai kiekvienas į jį galėtume atsakyti savaip, išsikėlę svarbiausius, mūsų poreikius atitinkančius lūkesčius. Man patiko norvegų psichiatro, kultūrologo Fino Skårderudo mintis, kad menas „[...] siekia frikcijos“. Pagūglinusi sutrikau, nes radau gana erotišką žodžio paaiškinimą, bet sutinku, tai neblogas iš esmės sunkiai apibrėžiamos meno funkcijos nusakymas, nes trinti, įtrinti – vadinasi, kaip nors paliesti. Nesvarbu, kokiame kontekste – istoriniame, antropologiniame, politiniame, primityviame patinka ir nepatinka ar – lėtojo laiko. Pastarąjį norėtųsi rašyti kursyvu, nes būtent jį dažnai pamirštame lankydamiesi muziejuose. Skaitome kūrinio etiketę ir skubame ją pakeisti. Akimirkos tironija neleidžia tuščiai spoksoti į kūrinį ir interpretuoti jo lėtai, kuriant savo unikalias metaforas. Mes skubame, paskaitome kodėl ir retai kada susimąstome kaip.
Minėtas autorius knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ užsimena, kad „menui nuobodžiauti iškilęs rimtas pavojus“. Nuo savęs pridėčiau, kad, be meno nuobodžiauti, dar rizikuojame atmesti meną apskritai. Jo funkciją sutraukiame iki socialinio konstrukto arba mados. Tada lengva pasimesti ir kalbėti, kaip kalbėjo viena insta-meno šalininkė, jos klausiausi renginio metu. Ji sako, kad „į muziejų ateina vyresni žmonės, kurie galbūt neturi interneto“. Tokia fragmentiška, komiškai keista mintis, kuri greitai pasimetė tarp internetinės informacijos srauto. Ir nelabai yra ką pridurti.
Taigi, apie ką aš kalbu? Kad perdegimas veda į atšalimą ir galiausiai viskas įšąla. F. Skårderudas primena, kad mene ir kultūroje ieškodami savaiminio šoko nepersistengtume, nes kitą kartą norėdami pasiekti tą patį efektą turėsime tą stimulą sustiprinti. Manuoju atveju reiškia, kad, per mėnesį aplankiusi aštuonis kultūrinius renginius, kitą mėnesį turėčiau aplankyti devynis. „Šoko estetika ilgainiui ima kelti žiovulį. Taip toks menas prisideda prie to, nuo ko jis gydo – prie abejingumo.“
Atrodo, kad mano tuščias kompiuterio ekranas būtent tai ir yra – kultūros tironijos rezultatas. Kilęs iš aplinkos ir ypač iš mano sprendimų viską pamatyti. Kuo daugiau kanalų, tuo labiau kiekvienas jų nuvertėja. Dėl įsismarkavusio, neaprėpiamo jų pasirinkimo susidaro ši situacija: iš noro patirti ir neatsilikti mes dažnai išjungiame atsirinkimo filtrus. Tada lengva apskritai nieko negauti arba gauti dar vieną kultūrinį fragmentą, nedidelį gabalėlį, kurį pamesime jau eidami namo. Turbūt reikia susitaikyti, kad bet koks pasirinkimas kažką atima. Ir ne tik susitaikyti, bet priimti. Imti mažiau, bet gauti daugiau.
Pabaigoje neatsispirsiu neperpasakojusi estų rašytojo, kultūrologo Reino Raudo gero patarimo, jį davė tėvams, siekiantiems vaikams įdiegti kokybišką muziejų lankymą ir apskritai meno pajautimą. Jis ragina žaisti, pavyzdžiui, atėjus į parodą duoti užduotį: suskaičiuoti, keliuose paveiksluose yra gėlių arba tam tikrų spalvinių ar formos kompozicijų (čia jau kiekvienas pagal fantaziją), ir taip per žaismę sužadinti jų smalsumą, lavinti estetinius pojūčius, kurių neišmokys nei mokykla, nei kūrinių etiketės, nes tai ateina per patirtį. Turiu pripažinti, tai buvo gėdingiausia, bet ir geriausia kultūrinio maratono akimirka. Jaučiausi kaip vaikas, išsiblaškęs, pavargęs ir nežinantis, nuo ko pradėti ir, svarbiausia, kur pabaigti.
Žadu sugrįžti ir ištaisyti klaidą. Pažiūrėti į meną ramybėje, be skubos ir troškimo išmokti. Leidžiant sau ir vaikams eksperimentuoti, nebandyti nieko įsiminti, aprėpti ir įsirašyti. Tikiuosi, kad su kaupu grįš viskas, ką per godumą ir skubėjimą neišvengiamai pamečiau jau grįždama namo.
