Iš tavęs išmokau – kiaulių ratą šokau

Pradedu savus „Kino dienoraščius“ – nes filmų tiek daug, norisi parašyt ne apie vieną. Taigi per pastaruosius mėnesius mačiau labai skirtingus filmus – nuo Irano režisieriaus Mani Haghighi „Paršo“ iki Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“. Ir įspūdžiai – įvairiopi. Pradėsiu nuo to, kuris kiaulę pakiša tiesiogine prasme.

„Paršas“

„Paršas“. Menamai alternatyvi Irano tikrovė, atsimušanti į filmografinį kanoną. Filme regimas metatekstualumas – vaizduojamas režisieriaus Hasano krytis ir pakilimas. Mat valdžia uždraudė Hasanui kurti, šis režisuoja tik parodijos žanro vertas reklamas, kankinasi dėl jį į kitą, nekenčiamą ir populiarų, režisierių iškeitusios aktorės. Negana to, nežinia iš kokios peklos atsiranda serijinis žudikas, dobiantis Irano režisierius. Tačiau net žudikas aplenkia šlovės netekusį Hasaną. Taip, filme daug ironijos, net saviironijos, mėginimo kovoti su klišėmis ir stereotipiniais vaizdiniais apie Irano kultūros lauką – pavyzdžiui, praeitame amžiuje užstrigusi vaidyba, „atsilikę“ režisūros sprendimai. Ir moterys filme stipriai galios lauke – nuo Hasano žmonos iki socialinių tinklų aktyvistės. Vienas iš geriausių ir tragikomiškiausių filmo epizodų – Hasanas guodžiasi mamai, kad žudikas nežiūri į jį kaip į vertingą auką, o gimdytoja ramina sūnų, kad žudikas tikrai ateis, jis tik „tauposi“ geriausią. Beje, paslaptingasis žudikas savo aukoms ant kaktos išraižo žodį „paršas“. Kitas svarbus aspektas – filme vaizduojama socialinėse medijose paskendusio Irano „tikrovė“ (hm, ar tikrai – su kabutėmis?). Medijos tarnauja ir „menamo priešo pasmerkimui“ – aktyvistė moteris drąsiai kaltina Hasaną ir esant „paršų žudiku“. Tikriausiai turėjo būti juokinga, bet šis elementas man vis dėlto labai nuogai priminė tam tikras svetimų ir savų kultūrų tendencijas. Daug gerų epizodų ir detalių – ekscentriškas kičas ir parodijos parodija. Nors kai kur nueita į klišinį klišių vaizdavimą – pažiūrėjau smagiai ir su malonumu.

„Tarp pilkų debesų“. Iškart šoku prie kitoniško filmo. Baugu rašyt apie šitą filmą – kai yra nors kiek autentikos ar pretenzijos į autentiką, istorijos skaudulius, bet kokia kritika, kiek teko pastebėti, sulaukia didelių nepritarimo šūksnių. Vis dėlto pasakysiu. Pradžioje – mano močiutė ir senelis su savo dvejų metų sūneliu taip pat buvo ištremti. Važiavo gyvuliniais vagonais, vaiką girdė „lediniu Obės vandeniu“, barakuose kovojo su blakėmis, o vidurių šiltinę gydė nuo uogienojų nuskabytomis mėlynėmis. Taigi asmeniškai jautri, skaudi tema. Pirmiausia skaičiau romaną. Kaip skaitytoją – sujaudino ir kaip galėtų nesujaudinti. Kaip kultūrinių reiškinių analizuotojai – į akis labai krito plokštumas. Nedaugžodžiausiu: pavyzdžiui, literatūrinė akistata – „Sofi pasirinkimas“, na, gerai (net) „Dievų miškas“ ir „Tarp pilkų debesų“. Mano nuomone, ekranizacija retai būna geresnė už knygą. Pavyzdžiui, ir „Kovos klubas“, ir „Pasikalbėkime apie Keviną“ ekranizuojant, regis, nukrypo nuo esminių dalykų. Gal kad knyga dažniausiai talpesnė, patogesnė vaizduoti daugiakryptiškumą ir nejučiom imi lyginti? Va, ir tą praleido, ir ano neužakcentavo… O čia – tikriausiai irgi. Filme dar labiau atsiskleidė klišės ir schemos, ir jei vaizduojama autentiška tikrovė – atsiprašau, tikrovė irgi mėgsta klišes. „Atsivertėlis“, stiprios moterys kovotojos, meilės istorija ir menas, padėję išlikti. Nelogiškumai – nelįsiu prie tarpukario indų, madų ir kitko. Bet – žiaurusis komendantas, dėl pavogto buroko sušaudęs moteriškę. Ir tas pats komendantas – tiek Linai, tiek jos mamai akivaizdžiai atsisakius kolaboruoti – tarsi leidęs papildomai nenubaustoms išsisukti. Taip, filmas gražiai padarytas, aktoriai (dauguma užsienio) savo darbą taip pat atliko gana neblogai. Gerai, kad kalbama šia tema pasauliui. Suprantu, po „Šindlerio sąrašo“ panašios temos filmų kūrėjams sunku. Vis dėlto visuma skatina kvestionuoti ir „kabinėtis“. Pusės įtaigos, žiūrėk, ir nebėr. O kaip kitaip? Na, pavyzdžiui –

„Aš priglaudžiau prie žemės širdį“. Ramunės Kudzmanaitės dokumentinis filmas. Apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, kurios toli gražu nebuvo „tik“ valstybės vyrų (prezidento ir ministro pirmininko) žmonos. Užaugusios lietuvybę puoselėjusių bajorų šeimose, šios, kaip filme atskleidžiama, išmintingos ir stiprios moterys labai daug prisidėjo prie valstybės valdymo. Sofija Smetonienė – žavi ir charizmatiška, aštraus būdo ir skvarbios akies. Jadvyga Tūbelienė – pirmoji moteris, dėsčiusi Rusijos universitetuose, pirmoji – Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jadvyga atsiskleidžia kaip narsi (tikrai ne tuščias žodis, gabeno slaptus dokumentus) ir įžvalgi (atskleidė kontrabandos „aferą“), įtaigi (šitą irgi tikrai matysit) moteris. O dabar prisipažinsiu – tema man pasirodė be galo patraukli. Ir dėl šių įstabių moterų, ir dėl audringo laikmečio (kuriasi Lietuva!), ir dėl asmeninių istorijos peripetijų – močiutė vis pasakodavo, kaip būdavo „prie Smetonos“. Ko truputį bijojau – kaip neprofesionalu – monotonijos, didaktikos ir nuobodulio. Ir – nesulaukiau. Anaiptol – pakankamai įvairus ir dinamiškas (dokumentikos žanrui) filmas, sukurtas pasitelkiant gyvus liudijimus (Ramutė Skučaitė, Jadvygos Tūbelienės anūkas), istorikus (gal kiek suabejojau dėl Arvydo Juozaičio – ne kompetencijos, veikmės šioje istorinėje perspektyvoje), radijo įrašus, istorinius kadrus, fotografiją, animaciją ir atkuriamąja dokumentiką. Patiko ir aktorės – Gabija Jaraminaitė (Jadvyga) ir Dovilė Gasiūnaitė (Sofija). Buvo įdomu, jautru, be nereikalingo patoso, su šiek tiek lyrikos (Sofijos laiškai vyrui). Taigi – džiaugiuos pamačiusi. Gaila, kad manoji močiutė filmus žiūri nebent per dangiškuosius ekranus.

Ir tadam – keisčiausia ir įdomiausia mano pastarųjų mėnesių kino patirtis –

„Beprotybės puslapis“ (rež. Teinosuke Kinugasa, 1926). Filmas, matytas „Pirmosios bangos“ festivalyje. Gaila – spėjau tik jį vieną. Eksperimentinis, labai eksperimentinis ir avangardinis siaubo filmas puikiai derėjo su grupės „Sheep Got Waxed“ atliekama muzika. Drįstu sakyti, kad būtent muzika padėjo susigaudyti siurrealiame filmo vyksme. Sukurtas pagal Yasunari Kawabatos istoriją, puoštas japonų teatro tradicijomis (režisierius šiame teatre ilgą laiką vaidino moterų vaidmenis – iki tol, kol joms buvo pačioms leista vaidinti), intelektualus, antinatūralistinis kinas prikausto dėmesį iki pabaigos. Man labai patiko šokėjos linija. Iššokti vidinį demoną. Apie ką filmas? Buvęs jūreivis įsidarbina psichiatrijos gydykloje, kurioje gydoma jo žmona, mėginusi nuskandinti jųdviejų vaiką. Vyras mėgina organizuoti žmonos pabėgimą… o visa persmelkta chaoso ir siaubo, tų vidinių tyrų, kuriuose naktis dar neatskirta nuo dienos.

Štai toks derlius. Beje, antraštė – mano vaikystės metais buvo toks priežodis. Kai ką nors mėgdžioji. Ką jis reiškia šiame tekste, „jūsų gyvenime ir mirtyje“ – gudrūs suprasti ir patys. Linkėjimai. Šilti. Ir beprotiški.