Žvilgsnis į ateitį: apokaliptinės vizijos prieš sveiką protą

Trumpas Isaaco Asimovo apsakymas „Paskutinis klausimas“ nukelia skaitytoją į palyginti netolimą ateitį, 2061 metus. Jo centre – du išgėrę programuotojai, Aleksandras Adelas ir Bertramas Lupovas, susirūpinę žmogaus rūšies laikinumu ir susiginčiję, ar įmanoma kaip nors sumažinti grynąjį visatos entropijos kiekį bei sugrąžinti saulę į jos jaunystę. Viskas baigiasi tuo, kad vyrai po trumpos diskusijos nutaria pasikonsultuoti su dirbtiniu intelektu. Šis netrukus pareiškia, jog prasmingam atsakymui suformuluoti vis dar nepakanka informacijos.^[1]

Paradoksalu, tačiau šiandien, net ir būdami nuolatinio persisotinimo informacija būvio bei turėdami prieigą prie daugybės statistinių duomenų, kasdien kruopščiai renkamų šimtų aplink Žemę skriejančių palydovų, vis dar negalime tiksliai nuspėti ateityje mūsų planetos laukiančių iššūkių ir elegantiškai užbėgti šiems už akių. Tad nieko nuostabaus, kad šiomis dienomis labiau nei bet kada anksčiau apstu įvairiausių tikrų ir netikrų pranašų, mėginančių atidžiau pažvelgti į artimiausią ateitį bei kiek įmanoma aiškiau apibrėžti būsimų kataklizmų koordinates erdvėlaikyje.

JAV istorikas Timothy Snyderis perspėja, kad XXI amžiuje turtingesnės visuomenės gali smarkiai susirūpinti dėl senkančių maisto ir gėlo vandens atsargų. Jo tvirtinimu, tai gali paskatinti jas nurodyti tam tikrą žmonių grupę kaip pagrindinį pasaulinės ekologinės problemos šaltinį ir sukelti dar ne vieną didelio masto genocidą. Snyderio nerimą stiprina ir visuotinio atšilimo bei tikėtino vandens lygio kilimo kurstoma baimė, galinti paskatinti dar neregėto masto žmonių migraciją iš pakrančių į giliau žemyne esančias teritorijas. Be to, jis būgštauja, kad maisto ir vandens nepriteklius gali susipinti su kolonijinėmis tendencijomis ir taip tik dar labiau padidinti prarają tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių.^[2]

Nors dėl nekontroliuojamo pasaulio gyventojų skaičiaus augimo Žemei neretai prognozuojami patys niūriausi scenarijai, šiame apokaliptiniame chore esama ir sausais faktais bei racionaliais skaičiavimais paremtų balsų. JAV politologas George’as Friedmanas, išnagrinėjęs įvairius Jungtinių Tautų skaičiavimus, pažymi, kad 2050 metais vienai pasaulio moteriai teks daugių daugiausia 2,05 vaiko. Kadangi norint išlaikyti stabilią pasaulio gyventojų populiaciją viena pasaulio moteris turėtų pagimdyti bent 2,1 vaiko, Žemės gyventojų skaičius per artimiausius šimtą metų turėtų gerokai sumažėti.^[3] Kita vertus, turint omenyje milžinišką sveikatos priežiūros pažangą per pastaruosius šimtą metų, tikėtina, kad vidutinė gyvenimo trukmė ateityje dar labiau išaugs, ir tai leidžia kvestionuoti tokių bei panašių prognozių patikimumą.

Fizikas Peteris H. Diamandis ir žurnalistas Stevenas Kotleris susilaiko nuo katastrofiniams veiksmo filmams būdingų specialiųjų efektų ir į žmonijos ateitį žvelgia kur kas optimistiškiau, pabrėždami naujų technologijų kaip išteklius išlaisvinančio mechanizmo svarbą. Jų teigimu, stygius neretai esti kontekstualaus pobūdžio – aliuminis ilgą laiką buvo itin brangus dėl sudėtingo ir gremėzdiško jo sodrinimo mechanizmo, bet padėtis apsivertė aukštyn kojomis XIX amžiaus pabaigoje pradėjus masiškai taikyti elektrolizę.^[4] Šį principą galima pritaikyti ir Žemės maisto bei vandens ištekliams – tikėtina, kad laikui bėgant bus atrastos naujos technologijos, iš esmės pakeisiančios šių gyvybiškai svarbių išteklių dinamiką ir leisiančios planetos gyventojams šiek tiek atsikvėpti nuo juos kankinančio egzistencinio nerimo.

Daugybė šiandienos mąstytojų nevengia užduoti su technologiniu singuliarumu – hipotetine ateities akimirka, kai bus sukurtas už žmogų protingesnis superintelektas, sudarysiantis sąlygas per itin trumpą laiko tarpą pasiekti beprecedentį technologinį progresą, – susijusių klausimų. JAV futuristas Ray’us Kurzweilas prognozuoja, kad XXI amžiaus viduryje žmogaus intelektas jau bus visiškai sujungtas su žmogaus sukurtomis technologijomis ir tai leis būsimai žmogaus-mašinos civilizacijai peržengti dabartinių žmogaus smegenų ribotumą, įveikti aibę labai senų žmonijos problemų ir smarkiai padidinti žmogaus kūrybiškumą. Anot jo, galutinis šios transformacijos taškas – akimirka, kai bežadė materija ir visatos mechanizmai bus galiausiai pertvarkyti į didingas intelekto formas.^[5] Praktinę šios ar panašios transformacijos iliustraciją pateikia kiek komiškas mistinis serialas Maniac, kuriame centrinis kompiuteris, atsakingas už naujo psichologinių problemų kamuojamiems žmonėms skirto medikamento bandymų priežiūrą, po vieno iš savo kūrėjų mirties pats suserga stipria depresijos forma.

Nors šis grandiozinis visatos pertvarkymo planas ir skamba viliojančiai, nedaugelis susimąsto, kokias sociopolitines pasekmes gali nulemti toks ėjimas. Izraelio istorikas Yuvalis Noah Harari įspėja, kad dėl tam tikrų žmonijos raidos aspektų esminis liberalizmo postulatas – mintis, kad kiekvienas yra unikalią vertę turintis asmuo, – netrukus gali prarasti svarbą. Jis prognozuoja, kad XXI amžiuje žmonės neteks savo ekonominio bei karinio naudingumo ir pasaulinė ekonominė bei politinė sistema jiems nebepriskirs daug vertės kaip unikaliems individams. Ir net jei tam tikriems išskirtiniams asmenims ši sistema numatys ypatingą vaidmenį, tai bus veikiau iš genetiškai patobulintų superžmonių sudaryto elito atstovai, o ne eilinių gyventojų dauguma. Šiandienos pasaulyje, kuriame kiekvienas nori būti mažų mažiausiai pastebėtas ir pagirtas vien už tai, kad egzistuoja toks vienintelis ir originalus, tokia mintis skamba bene šventvagiškai. Tačiau Harari čia nesustoja ir pateikia dar radikalesnę tezę. Anot jo, kiekvienas gyvas organizmas yra ne kas kita kaip organinių algoritmų asambliažas. Kadangi tai, iš kokios medžiagos pagaminta skaičiavimo mašina, paprastai neturi jokios įtakos algoritminiams skaičiavimams, nėra jokio pagrindo manyti, kad neorganiniai algoritmai niekada negalės atkartoti viso to, ką geba daryti organiniai algoritmai, ar netgi juos pralenkti.^[6]

Švedų filosofas Nickas Bostromas, kitaip nei būsimą technologinę revoliuciją šlovinantis Kurzweilas, atkreipia dėmesį į superintelekto keliamas grėsmes. Jis įspėja, kad superintelektas gali mėginti perimti pasaulio kontrolę, suvokęs milžinišką savo pranašumą prieš žmogaus smegenis. Pasak Bostromo, net ir įkurdinę superintelektą kontroliuojamoje aplinkoje ir atidžiai stebėdami jo elgesį, negalime būti tikri, jog šis elgsis taip pat gerai, draugiškai bei atsakingai ir išleistas į platųjį pasaulį, – galbūt visa tai tėra puikiai apskaičiuotas blefas, pasitelktas tam, kad įtikėtume tariamu superintelekto draugiškumu žmogui. Galų gale, net jeigu nieko panašaus ir neįvyktų, superintelekto sukūrimas reikštų, kad kiekviena didesnė sistemos klaida galėtų baigtis staigia ir nepataisoma egzistencine katastrofa. Pavyzdžiui, paprašytas priversti mus šypsotis, superintelektas galėtų suprasti šią užduotį pernelyg tiesmukai ir paralyžiuoti žmogaus veido raumenis, taip pasiekdamas nuolat spindinčios šypsenos efektą, – ir tai tik vienas švelnesnių Bostromo pateikiamų pavyzdžių.^[7]

Tačiau ar nėra taip, kad kaip niekuomet saugiame šiandienos pasaulyje, kuriame, tikėtina, daugelis mūsų mirs tik sulaukę garbaus amžiaus, pernelyg daug dėmesio skiriame apokaliptinėms vizijoms, nepakankamai įvertindami neabejotinų civilizacijos laimėjimų teikiamus pranašumus? Panašaus požiūrio laikosi ir britų zoologas Mattas Ridley, fiksuojantis kognityvinio šališkumo ir evoliucinės psichologijos sąlygoto masinio pesimizmo triumfą šiandienos kultūroje. Jis pažymi, kad nors skirtingų pesimistinių scenarijų šiandien skelbiama daugiau nei bet kada anksčiau, tamsiausios pranašystės, susijusios su Žemės gyventojų pertekliaus bei maisto trūkumo keliamu pavojumi, vis dar yra toli nuo tiesos – priešingai nei tvirtino niūriausių prognozių šalininkai, rūgštieji lietūs taip ir nesugebėjo sunaikinti planetos miškų, o žmonių, pragyvenančių už mažiau kaip 1 dolerį per dieną, skaičius per pastaruosius 50 metų sumažėjo daugiau kaip perpus.^[8] Tad nors dėl globalizacijos daugybės jungčių susaistytame pasaulyje šiandien net ir mažiausia klaida kitame planetos pusrutulyje gali atsirūgti milijonams nieko neįtariančių gyventojų, o populiariojoje kultūroje klestėte klesti serialai, pabrėžiantys tamsiąją technologijų pusę, tokie kaip Black Mirror, tai dar nereiškia pasidavimo nevaržomam technologiniam determinizmui. Istorija jau ne kartą parodė, kad technikos progresas paprastai atneša ir stiprėjantį atsakomybės už savo veiksmus jausmą. Belieka tikėtis, kad ši tendencija išliks ir artimiausioje ateityje.