Šešių atskirties žingsnių keliu – tik kuria kryptimi?
Kaskart susidūrus su naujovėmis, nors pradžioje smalsumas ir sukurstomas, pirminė reakcija instinktyviai skatina priešintis. Mūsų įsitikinimams, įprastai realybei, susikurtai patogiai iliuzijai kyla grėsmė. Visi šie pojūčiai neaplenkė ir belgų spektaklio „Gal visi drakonai…“, kurio metu vos trisdešimt žiūrovų buvo pakviesti į neįprastą pašnekesį, eksperimentinį žaidimą-pasimatymą su vaizdine manipuliacija – kitais trisdešimt žmonių, į tave žvelgiančių pro kompiuterio ekrano plokštumą. Vilniaus rotušės didžiojoje salėje sukonstruota interneto kambarį primenanti bendra žiūrovų ir virtualių veikėjų erdvė, ovalaus stalo aliuzija iškart kreipė dėmesį į ryšio tipą – šį vakarą mes būsime lygiateisiškuose debatuose ir juos kursime visi kartu.
1967 metais socialinės psichologijos atstovas Stanley Milgramas atliko mažo pasaulio eksperimentą, kurio metu siekė pagrįsti arba atmesti šešių atskirties laipsnių teoriją (Six Degrees of Separation), teigiančią, kad visus pasaulio žmones vienus nuo kitų skiria ne daugiau nei šeši žmonės. Nesvarbu, ar Jonaitis gyventų Brazilijoje, o Ishiguro Japonijoje. Tam, kad jie pasiektų vienas kitą, užtenka vos šešių (ar mažiau) žmonių. Teorija buvo empiriškai pagrįsta, o mintis, kad pasaulis iš tiesų mažas ir glaudžiai susijęs, įkvėpė ne vieną menininką, tarp jų ir tarpdisciplininio meno grupę „Berlin“, „Sirenų“ festivalio proga į Vilnių atvežusią Lietuvoje beveik nematyto interaktyvaus teatro srovę.
Spektaklis „Gal visi drakonai…“, tarsi savotiškas mažo pasaulio eksperimento pakartojimas, trisdešimt žmonių atsitiktine tvarka susodino prie vienodų ekranų, kuriuose vietomis nuobodžiavo, vietomis nekantravo žiūrovų laukiantys kalbėtojai. Tačiau kalbantieji buvo apgalvotai sinchronizuoti vaizdo įrašai. Šie žmonės, pirmiausia prisistatę savo žiūrovams, nejučiomis perėjo prie skirtingų istorijų pasakojimų, savaip susijusių su kitų ekranų įrašais. Kiekvienas pokalbis trukdavo apytiksliai po dešimt minučių, o jo pabaigoje virtualus pašnekovas liepdavo persėsti prie kito ekrano, vadovaujantis iš po pirmo stalo ištraukto laiško numeracija. Taip trisdešimt žiūrovų, migruodami po ovalo formos internetinio kambario kapsulę, išklausė po penkis skirtingus, tačiau įdomiai parinktus ir tarpusavyje tam tikrais aspektais susijusius monologus, o atomazga buvo visų įrašytų žmonių dainavimas.
Šiuolaikinis teatras, kas be ko, turi daugybę skirtingų veidų. Jis gali patikti arba labai nepatikti. Tačiau gera žinia, kad mes, žiūrovai, visuomet turime galimybę rinktis. Nepaisant stilistinių ir ideologinių skirtumų, čia yra ir kai kas bendro. Pavyzdžiui, pakitusi komunikacija, kurios metu spektaklis suvokiamas ne kaip autorinis vieno žmogaus kūrinys, o kaip kolektyvinės kūrybos rezultatas, atspindintis mūsų tarpkultūrinę, spalvotą, pasąmonės archetipais paremtą visuomenę. Erdvė tampa žaidybinių eksperimentų vieta, tyrimu, kuriame su žiūrovais susitinka aktoriai, neatskirti hierarchijos, padiktuotų funkcinių vaidmenų ar kitų aspektų. Tokias teatro formas, kaip ir visais laikais, įkvepia pati visuomenė, o dabar ji kupina demokratinių kontroversijų, savotiškos socialinės ir moralinės anarchijos. Taigi, jeigu spektaklis „Gal visi drakonai…“ jums patiko arba buvo visiškai nepriimtinas – viskas gerai, juk šiuolaikinis pasaulis sudarytas iš daugybės netolygumų ir filosofinių stovyklų.
Visgi, leidžiantis į spektaklio aptarimą, tenka pripažinti, kad „Berlin“ kūrinys sukėlė daugybę vidinių diskusijų, neišsirenkant, kuriai stovyklai priklausyčiau pati. Apimta šių prieštaringų minčių ir pojūčių, viena vertus, džiaugiausi nauju teatriniu nuotykiu ir netikėtu rezultatu, kita vertus – kvestionavau jo, kaip teatro srities, tapatybę, šiuolaikinio teatro idėją, kad žiūrovas nori būti aktyviu dalyviu. Tai kaipmat paskatino reflektyvaus tyrimo pradžią: mažo pasaulio eksperimentas šiuo atveju atsivėrė kaip teatro tapatybės eksperimentas – ar užteks šešių iliuzijų tarp tradicijos ir inovatyvumo? Į kurią pusę labiau norisi sukti?
Grėsmės ir atsitiktinumo iliuzijos. Įėjus į scenografinį konstruktą, atsisėdus prie ovalaus stalo, apšviesto tarsi Archimedo „eurekos“ dingtelėjimo lemputėmis, pirmiausia mintys susisiejo su jau dabar kultiniu kino pavyzdžiu tapusiu serialu „Black Mirror“ („Juodasis veidrodis“). Tarsi mokslinės fantastikos kūrinyje, žiūrovo dėmesys nukreipiamas į vis besikeičiančias siužetines istorijas, pristatančias kiek šiurpokus tobulėjančių technologijų laimėjimus ir pasekmes – žmonių susvetimėjimą, didėjančią vienatvę ir atskirtį, privataus gyvenimo trynimą ir neribotas kūno bei technikos galimybes. Spektaklio metu pristatytos istorijos, rodos, apeliavo į užslėptos grėsmės pojūtį. Priminimą, kad pasaulyje vyksta daugybė svarbių posūkių, kuriems iš esmės esame abejingi. Sėkmingi moksliniai eksperimentai su gyvūnais sukeičiant galūnes ir kūnus, tyrimai, atskleidžiantys žmogaus psichikos ir kūno galimybes, besikeičiantis geopolitinis bei socialinis diskursas – viskas veda pasaulį neramia kryptimi, baiminantis drugio efekto. Nors visi pasakojimai, išskyrus vieną, realūs ir autentiški, sukurti pasinaudojant tikrų žmonių istorijomis, surinktomis iš laikraščių, žurnalų, kitų virtualių medijų platformų, visgi režisūrinio ir dramaturginio pagrindo čia suteikta kiek daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tai atskleidžia vientisam ir susietam naratyvui dramaturgės Natalie Schrauwen suteikta lengva vidinė įtampa bei tam tikra kontrastuojanti dinamika, čia pat pereinanti į anekdotinius pasakojimus ir situacijas, nugramzdinant į užmarštį ką tik jaustą grėsmę.
Artumo ir realumo iliuzijos. Netikėtumo pojūtis šiame spektaklyje apima net keletą kartų. Pirmiausia matant žmogų, sėdintį kitapus ekrano ir žiovaujantį ar kaip kitaip laukiantį, kol jūs patogiai įsitaisysite kėdėje. Iškart apimantis nejaukumas nuo minties, kad šis žmogus iš tiesų tave mato, tarsi tai būtų kamera fiksuojamas virtualus pokalbis, greitai išnyksta. Visgi kurį laiką šią iliuziją kelia ne tik realaus ūgio veikėjai, žiūrintys tiesiai žiūrovams į akis, bet ir sinchroniškai surežisuotos manipuliacijos. Nebylė pradeda klausytis svetimo monologo, vykstančio gretimame ekrane. Krovinių transportavimo lyderis Janas Gaalmanas pasakojimo metu sutrinka dėl kelių faktų ir atsisukęs į šalia esančiame ekrane kitam žiūrovui kalbantį Ugandos kalėjimo sargą užmezga su juo trumpą pokalbį. Čia pat pasigirsta berniuko Brechto riksmas ir visi kalbėtojai nutyla, nukreipdami žvilgsnius į triukšmo kaltininką, taip priversdami atsisukti ir spektaklio žiūrovus. Ekranuose esantiems žmonėms vėl sugrįžus prie savo pasakojimų, pasigirsta ratukų bildėjimas – socialinės psichologijos tyrėjo užnugaryje pasirodžiusi kambarinė su stumdomu vežimėliu pasiteirauja, ar tas nenorėtų kavos. Veikėjas išsako savo pageidavimą ir vėl sugrįžta prie pokalbio, kambarinė tolsta ir išnyksta už ekrano ribų, tačiau čia pat, tarsi keliautų aplink stalą, pasirodo kito kompiuterio ekrane. Spektaklio viduryje atsiranda artumo iliuzija. Artumo, tarsi mus visus vienytų žmogiška bendrystė. Tarsi galėtum dabar šiuos pokalbius pratęsti su šalia sėdinčiais realiais asmenimis, žiūrovais. Tačiau šie pojūčiai apninka tik trumpą akimirką – iliuziją sunaikina suvokimas, kad visa tai tėra įrašai. Šis suvokimas, kad neturi nė trupučio įtakos pasakotojui ir dialogo užmezgimui, išblaško susitelkimą, kol iliuzija subliūkšta galutinai.
Tarpkultūriškumo iliuzija. Einant nuo vieno ekrano prie kito, klausant skirtingų žmonių refleksijų ir pasakojimų apie savus tyrimus, susijusius su mokslu, sociologija, politika, apima jausmas, kad mes visi esame susiję. Universalumo pojūtį sustiprina dar ir prigimtinės skirtybės, suvokimas, kad už ekranų sėdi skirtingų tautybių, rasių, specialybių žmonės. Visa tai tarsi atspindi šiuolaikinio teatro sampratą – teatras tampa hibridiškas, nes tokia yra šiuolaikinė visuomenė. Šengeno sutartis ir laisviau išduodamos vizos atvėrė sienas ir šalys tapo tarpkultūrinės. Taigi meno tarpkultūriškumui būdinga socialinė refleksija ir estetinis eksperimentas atsispindi ir šioje neįprastoje kino bei teatro samplaikoje. Čia nėra hierarchijos. Mes visi, sėdintys prie ovalaus stalo, esame lygūs ir pasiruošę tariamam dialogui apie pasaulį: apie tikimybių teoriją, kiek reikia žingsnių, kad pasiektum savo tikslą, kiek pasimatymų turi įvykti per mėnesį, kad sutiktum tinkamiausią antrąją pusę, ką reikia daryti, kad nusižudytum be skausmo ar kaip išjudinti publiką surežisuotais aplodismentais ar kosčiojimais.
Teatro iliuzija. Teatrinė iliuzija neatsiejama nuo kelio, prasidėjusio ritualiniame apvalkale. Kaip ir dabar, taip ir tuomet žmonės, veikiami muzikos, judesių bei tam tikro teksto, bendroje erdvėje, perteikiančioje hierarchijos nebuvimą, atlikdavo ritualines apeigas, panirdavo į transą. Geriau patyrinėjus, spektaklio metu atsiveria nemažai teatrinių elementų, vietomis priverčiančių patikėti realaus pokalbio tikimybe. Čia veikia ne tik muzikos, scenografijos ir vaizdinių sinchronizacija, bet ir dramaturginiai elementai. Išardytas, priartintas siužetas veikia atvirkštiniu būdu, paskiras istorijas susiejant tam tikrais temų, pasakojimų panašumais. Interaktyviame spektaklyje netrūksta režisūrinio ritmo ir eiliškumo, nors iš pirmo žvilgsnio viskas, rodos, vejama atsitiktinumo. Spektaklis, nors ir minimaliomis intervencijomis, skatina žiūrovą išlįsti iš pasyvaus dalyvio vaidmens – judėti, atlikti tam tikras neverbalines užduotis. Galų gale, analitiškai mąstyti. Visgi viskas tėra sumaniai apgalvota manipuliacija. Manipuliuojama ne tik mūsų klausa, bet ir pojūčiais bei mintimis. Spektaklyje nėra gyvo santykio tarp aktoriaus ir žiūrovo. Kalbantieji veikėjai yra realūs asmenys, įrašyti filmavimo įrangos, o šiuos įrašus galima pakartotinai peržiūrėti internete. Iliuzinį efektą griauna ne tik akių kontakto nepalaikymas, mat žiūrovai pasakojimą seka skaitydami subtitrus, bet ir gana tylūs garsiakalbiai. Pusgarsis tonas, ausinių nebuvimas ir skirtingų ekranų garsai blaško, o tai apsunkina dėmesio koncentraciją, pametus pasakojimo giją vietomis pasidaro nuobodu.
Nepaisant šių subtilių niuansų, „Gal visi drakonai…“, be abejonės, sukėlė ne tik malonų bei įdomų potyrį pateikimu, nebyliai užduodamais klausimais, bet ir daugybę apmąstymų. Čia norėtųsi prisiminti vokiečių teatrologą Hansą-Thiesą Lehmanną, parašiusį teorinį traktatą „Postdraminis teatras“ (1999, liet. 2010, vertė Jūratė Pieslytė). Pasak jo, tradicinis teatras panašus į internetą ir žiniasklaidą, mat žiūrovai tėra pasyvūs stebėtojai, negalintys pakeisti tragedijų, draminių įvykių sekos, jų pagražinto aprašymo, kurį skrupulingai sudėliojo teksto autorius ar režisierius. Visuomenė yra paremta vaizdinių manipuliacija, užslėpta politika. Mes negalime pasitikėti tuo, ką matome, tačiau šios regimybės esame apgaunami. O postdraminis teatras kuria intervenciją, atvirą politinį pareiškimą, kur kiekvienas žiūrovas gali tapti dalyviu, kur pateikiami vaizdai sąmoningai padidinami, išskaidomi ir analizuojami. Taip teatras mus moko atpažinti šias manipuliacijas realiame gyvenime, ugdo kritinį mąstymą ir atviro kalbėjimo drąsą. Tiesa, daugeliu atžvilgių spektaklis „Gal visi drakonai…“ yra nutolęs nuo postdraminio teatro suvokimo, kaip ir nuo tradicinio teatro. Kita vertus, net ir turėdamas trūkumų ir skirtybių, šis tarpdisciplininis spektaklis žaidžia kur kas atviresnėmis kortomis. Vengdamas keliasluoksnių metaforų, priartėdamas prie savotiškos hiperrealybės, grėsmingų ir juokingai ironiškų šiandienos aktualijų, vienu metu išlaiko tam tikrą meninį, žaidybinį nuotolį. Netikėtumą ir interpretacijų galimybę. Taigi, distancija tarp realybės ir iliuzijos, tradicijos ir inovacijos, rodos, nėra tokia tolima. Judėjimo trajektorija, tikslinė forma – čia jau kiekvieno individualus pasirinkimas. Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus gražius ir drąsius. Gal viskas, kas siaubinga, tėra tiktai bejėgiškumas, kuris iš mūsų tikisi pagalbos (Rainerio Marios Rilkės eilėraštis, įkvėpęs spektaklio pavadinimą).
