„Tarp pilkų debesų“ – tauta, išgyvenusi tremtį, ištvers ir šį filmą

Pažiūrėjus filmą „Tarp pilkų debesų“ man ne pirmą kartą iškilo klausimas, kur yra toji riba, kurią filmo kūrėjui peržengus nustojame tiesiog mėgautis kūriniu. Pavyzdžiui, pažiūrėję istorinį filmą apie viduramžius vėliau galime kur nors perskaityti profesionalaus istoriko komentarą, kad nors šiame filme veiksmas vyksta XIII amžiuje, tokie riterių šarvai, kokius dėvi jo herojai, atsirado ne anksčiau kaip XV amžiaus pradžioje ir todėl žiūrėti šio filmo esą neįmanoma. Eilinį žiūrovą tokios profesionalų pastabos dažnai erzina, ypač jeigu filmas tikrai įtraukiantis, jeigu siužetas gerai sukaltas ir puikiai vaidina aktoriai. Tačiau kaip jaustis, jeigu tie patys riteriai filme ant žirgų sėdi atžagariai, t. y. sėdasi nugara į priekį, ir, žirgui pajudėjus, sėdėdami balne liūdnai žiūri atgal, į tolstančią protėvių pilį, kurią palieka išvykdami į mūšį? Filmo prodiuseris, ko gero, kaip paprastai jums primintų, kad šis filmas visų pirma yra meno kūrinys, skirtas įsijausti į to meto žmonių pasaulėjautą, ir neverta kreipti dėmesio į smulkmenas, kurios siužeto eigai yra visiškai nereikšmingos ir svarbios nebent labai siauros srities profesionalams. Gal ir taip, ypač jei siužetas ir įvairios mini scenos yra puikūs. O jeigu herojai ne tik atžagariai sėdasi ant žirgų, bet ir atžagariai bendrauja tarpusavyje bei atžagariai elgiasi sekdami atžagarią siužeto liniją?

Apie patį filmo pastatymą daug kalbėti nesinori. Man pasirodė, kad tai, ką galima daugmaž gerai padaryti už pinigus, šiame filme yra padaryta, gal net per daug – pavyzdžiui, gal ir nebuvo būtina to traukinio, vežusio lietuvius į Sibirą, ratų dažyti ryškiai raudona spalva su baltais apvadais arba visai nebuvo būtina Sibire tarnaujančių NKVD darbuotojų apvilkti tokiomis kokybiškomis uniformomis, juk norisi kartais ir vieną kitą fufaiką pamatyt. Kita vertus, negi man gaila, jei kažkas turi daugiau, nei priklauso.

Filme nereikia dešimt minučių žiūrėti į lašantį čiaupą, lengvame vėjyje girgždančią langinę ar besiganantį arklį. Taigi siužetas nėra ištiktas komos, bet su sveiku organizmu jo irgi nepalyginsi. Šio filmo siužeto būsena yra kaip neseniai iš komos pabudusio – sugeba ištarti žodžius, tačiau pradėjęs sakinį kartais pamiršta, apie ką norėjo pasisakyti, tiesa, gana aiškiai gestais sugeba parodyti, kas jam patinka, o kas nepatinka. Neblogai filme pateikiami gamtos vaizdai papildomai primena apie sudėtingiausią vaidmenį, kurį atliko mūsų visų mylimos Nidos kopos, filme vaidinusios Laptevų jūros pakrantę.

Na, bet nenukrypkime į pašalinius dalykus ir, kviečiami filmo kūrėjų, pasinerkime į jų sukurtą psichodelikos pasaulį. Perspėju, kad toliau bus begėdiškai spoilinama ir jeigu nenorite prarasti to jaudinančio nežinomybės ir atradimo potyrio, toliau nebeskaitykite.

Vienoje iš pirmųjų filmo scenų herojė Lina pasako tėvui, kad mokykloje bendraklasis Vidas sakęs, jog Lietuvoje tuoj prasidės pragaras. Visi baugiai suklūsta. Tėtis oriai ir guodžiančiai atsako, kad jam tekę susidurti su žymiais profesoriais ir vienas iš jų jam išaiškinęs suvokimo svarbą ir, pasak ano, svarbu yra ne ką matai, o kaip matai. Visiems dar baugiau suklusus, tėtis meistriškai sumažina įtampą, sakydamas: „O štai dabar aš matau prieš save gabaliuką skanaus torto“, ir visi su palengvėjimu atsidusę imasi valgyti tortą.

Ėjau į šį filmą nusiteikęs skeptiškai ir ši scena galutinai nužudė paskutinius vilties likučius. Akivaizdu, kad Linos tėtis nelabai suprato, ką jam kalbėjo profesoriai, nes juk Vidas realiai nematė pragaro, o jo žodžiai būtent ir reiškė matymą „kaip“. Tuo tarpu Linos tėvas profesoriaus mintį reziumavo tuo, kad šiuo metu jis mato būtent „ką“, t. y. jam prie nosies pakištą torto gabalą. Toks šiurkštus neadekvatumas bus būdingas visiems filmo herojams. Visa laimė, kad bent Linos tėtį enkavėdistai nušauna dar filmo pradžioje, nors žiūrovui tai menka paguoda, nes jo žmonos ir dukros epopėją teks kentėti iki pat filmo pabaigos.

Pavyzdžiui, jau jas vežant į Sibirą, savo nelaimei, į tą patį vagoną pateks mergina su kūdikiu, kelionėje šis mirs. Vėliau traukiniui sustojus enkavėdistai klaus, ar yra mirusių. Linos mama su jai simpatizuojančiu enkavėdistu nuslėps, kad vagone yra miręs kūdikis. Jei teisingai supratau, taip pasielgta, nes norėta jį gražiai palaidoti. Visiems kitiems vagone kaip ir nusispjaut. Tada traukiniui vėl pajudėjus, Linos mama visgi susivokia, kad kūdikio gražiai su mišiom palaidoti nepavyks, o kūnas jau pradeda pūti, tai ji paima lavonėlį iš motinos rankų ir prie jos akių išmeta pro skylę vagono grindyse, tiesiai ant bėgių po traukinio ratais. Beje, pati Lina netrukus ima pasakoti savo mažam broliukui, kaip dievas Perkūnas, supykęs, kad Kastytis pamilo Jūratę, prirakino jį grandinėmis prie jūros dugno ir anie abu mirė. Nenuostabu, kad kūdikį tokiomis aplinkybėmis praradusi ir su tokia kompanija visas 6 savaites vagone praleidusi jauna moteris išprotėja ir vėliau enkavėdistui tiesiog nebelieka nieko kito, kaip ją nušauti, nes toje Sibiro taigos vietoje atitinkamų gydymo įstaigų paprasčiausiai nėra.

Dieną prieš pažiūrint „Tarp pilkų debesų“ man teko pamatyti kelias ištraukas iš kompiuterinės animacijos filmo „Džiunglių knyga“ (2016) ir turiu pasakyti, kad šis filmas nepastebimai man buvo suformavęs tam tikrus lūkesčius. Tiesiog pajutau, kad, palyginti su tigro Šerchano ir vilko Akelos dialogais arba Mauglioir lokio Balu pokalbiu, filmo „Tarp pilkų debesų“ herojų dialogai stokoja logikos, minčių raiškos, emocijų ir nuoseklesnės sekos.

Pavyzdžiui, jau būdama Sibire Lina prisimena, kaip su tėčiu ir savo draugu buvo prie Baltijos jūros ir pušų apsuptyje tas jaunuolis jai pasakė: „Kai grįšiu į Kauną, prisijungsiu prie partizanų.“ Nebesigilindami, kas tai per partizanai 1941 metais ir dar Kaune, tiesiog pabandykime permąstyti situaciją. Palanga, pušynai, Lietuva okupuota, du jaunuoliai atostogauja ir svajoja apie ateitį – jis pasibaigus atostogoms planuoja prisijungti prie partizanų, o ji – įstoti į dailės mokyklą, o tuo metu vasarnamio tarpduryje pasirodo besišypsantis tėtis su taure baltojo vyno rankoje. Va taip Lina ir prisimena gyvenimą iki tremties. Akivaizdu, kad tėvo nesugebėjimas suvokti jam perduodamos informacijos reikšmės persidavė ir jo dukrai, nes net ir būdama ištremta į Sibirą ji niekada nemąstys „kaip“ arba „kodėl“, o tik „kas“ arba „ką“. Ir filme šis herojų infantilumas yra kuriamas įtartinai nuosekliai ir primetamas absoliučiai visiems tremtiniams.

Arba, sužinojęs, kad Linos mama kalba ir skaito rusiškai, pagrindinis enkavėdistas Komarovskis pasiūlo pašte vertėjos darbą. Tiesą pasakius, pasidarė įdomu, kam Altajaus krašte esančiam paštui reikalingas rusų–lietuvių kalbų vertėjas. Negi ištremtieji galėdavo gauti laiškus iš Lietuvos? Linos mama atsisako, nes jai atrodo, kad tai būtų kolaboravimas, nors Komarovskis lyg ir nieko mainais neprašo. Tuo tarpu jau kitame epizode jos dukra Lina lauke, kur renkamas burokų derlius, planuoja kam nors kaip nors įduoti savo nupieštą žemėlapį, kad jis būtų nugabentas į Lietuvą ir tėtis pagal jį jas rastų ir išgelbėtų. Pro vagono langą stebėdama lenteles su miestų pavadinimais, Lina ant popieriaus piešė rutuliukus su atitinkamais pavadinimais ir jungė juos vieną su kitu linija. Lina, žinok, kol tu su tuo savo keistu žemėlapiu vaikščiojai po burokų lauką, tavo mama atsisakė darbo pašte!

Vienoje scenoje Komarovskis pavadina Liną „antru van Goghu“ ir tai sukelia nemalonų jausmą. Reikalas tas, kad šitas galvažudys daug žmogiškesnis už lietuvių tremtinius. Kalbėdamas jis leidžiasi į filosofinius apmąstymus, žaidžia šachmatais, mini van Goghą, gerdamas degtinę su savo pavaldiniais kelia tostą ne už Staliną, partiją ar pergalę, o „už jėgą“. Toks šiek tiek daugiau Nietzschę, o ne Leniną skaitantis. O ištremti lietuvių inteligentai šiame filme iš esmės yra biomasė – traukinio vagone gieda „Tautišką giesmę“ (nes ką daugiau lietuvis gali giedoti?), vėliau Sibire sulaukę Kalėdų dainuoja „Oi Kalėda, Kalėda“. Jokio bent kiek subtilesnio intelekto ar profesijos suformuoto gyvenimo būdo ir žiaurios realybės konflikto šiame filme nebus. Veiksmas Sibiro lageriuose vyksta 1941–1943 metais, kai Sovietų Sąjunga įtempusi visas jėgas kovoja prieš hitlerinę Vokietiją. Pastaroji, beje, tuo metu jau buvo užėmusi Lietuvą, tačiau neatrodo, kad mūsų ištremtiems inteligentams filme tokie dalykai nors kiek rūpėtų. Nors aš juos kažkiek ir suprantu – lageryje liberalizmo nė kvapo, o Sibiro taigoje medžių kiek tik nori, tai kodėl lietuvis inteligentas turėtų kvaršinti galvą dėl kažkokios geopolitikos? Filme tiesiog pasitenkinama parodant, kad tremtiniai verčiami daug dirbti, jiems trūksta maisto, iš jų tyčiojamasi ir jie žudomi. Situacija kažkuo primena mūsų laikų švietimo profsąjungų organizuojamuose mitinguose pasakojamas istorijas. Net suabejojau, gal filmo kūrėjai geriau supranta lietuvio sielą nei aš pats, nes dabar, išskyrus vieną atvejį, net negalėčiau tiksliai pasakyti, kurį ten filme nužudė, kuris pats mirė, o kuris liko gyvas – nes filme visi jie vienodi, tai nė vieno, tiesą pasakius, per daug ir negaila.

Visas filmo dramatizmas yra juokingai perspaustas. Antai kai enkavėdistas Kreckis mėgina išprievartauti Linos motiną, jinai jam sako: „Tu gali užvaldyti mano kūną, tačiau aš niekada nebūsiu tavo.“ Man atrodytų, kad šie žodžiai reikštų maždaug: „Na ką padarysi, pasantykiaujam, nes arba primuši, arba tiesiog nušausi“, tačiau NKVD prievartautoją šie žodžiai paveikia priešingai ir jis atsitraukia. Gal iš tiesų jis ketino ją vesti ir kurti Sibire darnią šeimą?

Jau į filmo pabaigą Lina ateina pas Kreckį ir kaip tremtinių atstovė iškelia jam reikalavimą visiems suteikti: 1) kasdienį maisto davinį; 2) šiltų drabužių; 3) vaistų. Kreckis įpila jai degtinės ir pasiūlo išgerti. Akimirksniu ši scena mane tiesiog sužavėjo, nes šiaip jau stiklinė degtinės yra ir pirma, ir antra, ir trečia. Abejoju, kad 1943 metais Rusijos teritorijoje ir dar už poliarinio rato buvo galima tiesiog pareikalavus gauti prozako be recepto (nors nenustebčiau, jei filmo kūrėjai šiuo klausimu būtų kitokios nuomonės). Visgi šis variantas scenaristų liko nepastebėtas ir šis Kreckio gestas buvo pateiktas išimtinai kaip bandymas šiurkščiai flirtuoti.

Tiesą pasakius, visos tos scenos manęs nei kaip seksualinio priekabiautojo, nei kaip alkoholiko, nei kaip žmogaus, besidominčio istorija, visiškai neįtikino, netgi priešingai. Nuoširdžiai mąstant, tai pastarojoje scenoje visi tremtiniai, nors tiesiogiai joje ir nedalyvaujantys, atrodo kaip galutinai palūžę mižniai. Tiesiog jeigu grupė įvairaus amžiaus žmonių savo atstove pasirenka šiek tiek sulėtinto protinio vystymosi moksleivę ir pasiunčia ją pas žmones į pakaušį šaudžiusį ir tą daryti kitiems įsakinėjusį enkavėdistą Kreckį tam, kad ji pareikalautų jiems maisto, drabužių ir vaistų, tai reiškia tik viena – jie tikėjosi ją išmainyti į tuos daiktus. Suprantu, kad filmo kūrėjai to nelabai suvokė, bet jūs tiesiog pabandykite įsivaizduoti badaujančią ir šąlančią kokių 50 žmonių grupę, kuri tokiai misijai atlikti kažkodėl savo atstove pasirenka baigiamosios klasės moksleivę. Jei jums bent 25-eri, ar sutiktumėte, kad desperacinėje situacijoje jūsų interesams prieš represinės struktūros karininką atstovautų abiturientas?

Panašiai ir su situacija, kai Lina neatplėšia dar prieš tremtį iš mokymosi įstaigos gauto voko, kuriame yra atsakymas, ar ji įstojo į dailės mokyklą. Šį laišką Lina atplėšti bijo ir ketina tai padaryti tik kartu su tėčiu. Taip ir saugo Sibire neatplėštą porą metų, kol mirdama mama jai galiausiai pasako, kad tėtis nebegyvas, nes „jie jį nužudė“ (tuo metu man akimirksniu pasirodė, kad pro aktorės purvo grimą matau R. Janutienės veidą). Atplėšusi voką, Lina sužino, kad į dailės studijas ji priimta. Tačiau, užuot susigraudinus, pirma mano mintis žiūrint šią sceną buvo pasitikslinti, kur būtent ji įstojo – Vilniuje ar Kaune, nes studijuoti geriau Vilniuje, o 1941 metais, jai stojant, Vilnius bolševikų jau buvo grąžintas Lietuvai. Deja, scenarijaus autoriams šis klausimas nepasirodė toks svarbus kaip man. Apskritai šios scenos ištrauką būtų galima rodyti šiandienos abiturientams, kad tie išlepinti milenialsai suprastų, kaip buvo sunku įstoti į universitetą ar akademiją sovietų okupacinio režimo laikais. Tai ne dabar, kai, išsikovojus Nepriklausomybę, patys rektoriai spaudžia Švietimo ir mokslo ministeriją, kad būtų sumažintas stojamasis balas ir daromos kitos nuolaidos, kad tik šie negabūs nevykėliai kaip nors kur nors įstotų.

Kalbėti apie istorines paraleles neverta. Filmo pradžioje sakoma, kad jis įkvėptas realių įvykių. Ko gero, tas realus įvykis ir yra pats trėmimų faktas. Iki šiol nesu tikras, ar teisingai supratau filmo pabaigą, kai darbo stovyklos viršininkas prieš pasikardamas rašomąja mašinėlė atspausdina įsakymą paleisti Liną ir jos brolį pirma laiko. Sunku čia ką nors komentuoti, nes filmo pradžioje buvo pasakyta, kad visi už tėvynės išdavystę yra nuteisti iki gyvos galvos, bet jeigu pripažins kaltę, bausmė bus sumažinta iki 25 metų. Pasirodo, tai dar ne galutinis nuosprendis. Pasirodo, kad kažkoks Kreckis, iš kurio kiti enkavėdistai visą filmą tyčiojasi, gali savo nuožiūra paleisti iš tremties ir savo sprendimu pasiųsti namo.

Ir štai filmo pabaigoje, beeinant 1943 metams nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo, Lina su broliuku stovi ant kranto ir žiūri į atplaukusį laivą. Jei neklystu, paklausti, kas dabar laukia Linos, filmo kūrėjai pasakytų, kad dabar ji sės į šį sovietų laivą ir jis tiesioginiu reisu nuplukdys ją į nacių kontroliuojamą Klaipėdos uostą, po to ji pasiilsės porą savaičių Palangoje, tada grįš į Kauną ir prisijungs prie partizanų, taip pat su išsaugota 1941 metų pažyma įstos studijuoti. Tikrai nenustebčiau.

Kalbant apie istorijos pažinimą, man šis filmas savotiškai padėjo susidėlioti Lietuvos tremtinių istorijos akcentus: 1) Linos tėtį sušaudė, o jo šeimą ištrėmė į Sibirą už tai, kad jis priešinosi režimui, tačiau labai svarbu yra tai, kad sovietai trėmė visiškai nekaltus žmones – gydytojus, mokytojus, valstybės tarnautojus, stambius ūkininkus, visus tuos, kurie buvo gyvybiškai svarbūs nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui; 2) filme Linos šeima ištremiama 1941 metais, tačiau neaišku, kokį įspūdį tai padarys Vakarų žiūrovams, nes tai laikotarpis, kai visa Europa murkdėsi kraujyje (labai svarbu akcentuoti tai, kad lietuvių tautos genocidas dar ilgą laiką tęsėsi ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai išsekusi Vakarų Europa bent jau galėjo atsidėti savo gilių civilizacinių žaizdų tvarstymui); 3) Lina pradžioje nuteisiama iki gyvos galvos, sumažinant bausmę iki 25 metų, tačiau filme paprastas NKVD karininkas ją išleidžia namo jau po poros metų. Visgi neverta pamiršti, kad tikroji tremtis tęsdavosi dešimtmečiais, o grįžus nebūdavo jokios galimybės susikurti ateitį iš naujo pakylant socialiniais laiptais aukštyn. Taigi daugeliui tremtis reiškė ne tik atskyrimą nuo artimųjų, bet ir sugriautą tolesnį gyvenimą.

Filmas baigiasi informaciniu užrašu, kad Stalino teroras tęsėsi nuo 1930 iki 1950 metų ir pražudė milijonus gyvybių ir kad sovietų užimtose šalyse okupacija tęsėsi dar 50 metų, o kai kuriems ši kova už laisvę dar nesibaigė. Suprantu, kad tokie apvalūs skaičiai pasirinkti siekiant palengvinti užsienio žiūrovams bent apytiksliai įsiminti datas. Belieka viltingai tikėtis, kad užsimindami apie tuos, kuriems ši kova dar nesibaigė, filmo kūrėjai neturėjo omenyje šiaurės Norvegijos fabrikuose dirbančių emigrantų iš Lietuvos.