Su teptuku ant Bernardinų slenksčio
Kai sykį FB pasidalinau Kristaus laiptų koplyčios nuotrauka su lyg ašaros spindinčiais laiptų pakopose įtaisytų relikvijų stikliukais, nušviestais Boscho „Šviesos tunelį“ primenančios šviesos, sukruto klausinėti net užupiečiai – kas gi tai ir kur? Ši tarsi visiems po kojų, tačiau sykiu nepastebima paslaptinga Scala Sancta koplyčia, vienas senųjų Bernardinų konvento statinių, tik XIX a. varpinės užgultu fasadu, tarsi koks pranciškonų pokštas pagauna ir perteikia nuolankiai pamaldžią, bet kūrybingą ir nerimstančią jų dvasią. Pranciškonų ir šv. Pranciškaus, viskuo troškusio būti panašaus į Jėzų. Tą, kuris stovi šalia, bet mes jo nepažįstame.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Jau veik ketvirtis amžiaus, kai mažesnieji broliai grįžo į Vilniaus Bernardinų konventą. Pasak nuostabios bernardinų paveldo tyrėjos dr. Rūtos Janonienės, kai 1981 m. Bernardinų bažnyčioje buvo atrasta ligi tol niekam nežinoma gotikinė sienų tapyba, „kažkokiu nepaaiškinamu būdu kartu su ant sienų ryškėjančiais šventųjų pavidalais po Bernardinų skliautais ėmė atgimti ir pranciškoniškojo dvasingumo atminimas“. Po 130 metų neigimo kruopščių rankų sugrandytas kukliųjų maldininkų, neturtingųjų sielovadininkų, meno puoselėtojų, teatralų, maištininkų raugas ir mūsų visokiausių post laikais kelia savo tešlą. Įšilusi, vėl įmelsta ir prikvipusi miros, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino bažnyčia drąsiai atveria duris visiems. Kam dar nereikia Evangelijos, tegul įžengs čia patirti buvimo šioj tobuloj senųjų meistrų ir maldų gludintoje erdvėje palaimos, pasidairyti į senąsias freskas, užvers galvą, kad ji apsisuktų nuo krištolinių skliautų karuselės.
„Apsukti galvą“, užburti Bernardinais, numanau, ir buvo pirmojo čia surengto tapybos plenero misija. Paklaidinti menininkus kur nors vargonų chore, senosios presbiterijos užkaboriuose ir palikti, kad ten ilgus metus darbuotųsi teptuku. Pavadintas tiesiog „Pradžia“, pleneras neturėjo jokios temos nei kuratoriaus, o vien gerąją Bernardinų dvasią Titą Valdą Ancevičių. Pakvietęs apie porą tuzinų menininkų (tik dalis jų artimiau ir pastoviau susiję su Bernardinais), kurie, kaip jis vylėsi, „turėjo tarpusavy gražiai sutarti“, Titas savaitę tarnavo jiems kaip tikroji Morta. Nors Bernardinų ansamblyje tiek erdvių, kad lengvai rastumei sau idealią intraverto vietą viršuj ar apačioje, plenero šūkis kvietė bendrauti ir dalintis. Jei ne malda ar meno idėjomis, tai bent jau dubenėliais riebios gardžios sriubos, kurios didžiulis katilas nuolat kunkuliavo vienuolyno kieme.
Menas ir bažnyčia, menas ir sakralumas, meniškumas ir pamaldumas – „kietos“ temos laikais po Andreso Serrano. Tereikia prisiminti, kokios nesusišnekėjimo vilkduobės atsivėrė Vilniuje pasirodžius Romeo Castellucci „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Kad pleneras „nespraudžia“ menininkų į jokią programą, tarsi užsiminė ir dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, savo paskaitoje (vienoje iš veik kas vakarą plenero savaitę menininkams rengtų paskaitų) aptardama krikščioniškosios ikonografijos, meniškumo ir garbinimo kuriozus iki mūsų dienų.
Sukurtų darbų visumą trumpiausiai pavadinčiau atmosferine. Tai nei revoliucingi, nei programas kuriantys ar laužantys darbai (nors, žinoma, žiūrovai turės savo nuomonę) – tai išties pradžia, kai menininkas tarsi stovi ant šios šventovės slenksčio, akimis mėgindamas apčiupinėti sudėtingą jos „natūrą“ – specifiškai pranciškonišką architektūrą, „programinį dizainą“, ikonografinę vaizdiniją, pagauti dominuojančius tonus, faktūras, šviesą, prisitraukti į akį kritusias detales. Meniniai, sakraliniai ir istoriniai Bernardinų turtai traukė dailininkus jau nuo XIX a. pradžios. Bet šiandieną Bernardinai, nors ir didžiulė kultūros paveldo vertybė, yra ne muziejus, o gyva bažnyčia, ir kol restauratoriai po mažą lopinėlį atkovoja senąsias freskas, ji siūlas po siūlo iš naujo gula į visuomenės audinį. Šį šios vietos išskirtinumą, nors ir be jokių primetimų, menininkai gavo patirti įvairiai, kaip antai kartais pasidalindami plenero erdvę su liturgiją švenčiančiais žmonėmis.
Iki spalio pabaigos plenero „Pradžia“ paroda veikia Bernardinuose (darbai eksponuojami bažnyčios presbiterijoje ir vienuolyno koridoriaus atšakose), tad tebėra šiek tiek lyg kūdikis su virkštele. Bet net ir mintyse atskyręs parodą nuo jos „modelio“ žiūrovas „Pradžios“ paveiksluose išvys ir pajus vietos dvasią: baltus skliautus remiančių piliorių stiepimąsi aukštyn, medinių altorių ir klausyklų ritmo harmoniją, vėlyvojo baroko drožinių ekspresyvumą. Štai per akis aštriai brūkšteli stulbinamai modernus sidabrinių paveikslų aptaisų baltumas; kitur žvilgsnis pailsi ir pažaidžia prie kamerinių freskų fragmentėlių.
Tiek tie, kas pasirinko konkrečius, atpažįstamus motyvus (tokių paveikslų dauguma, kaip antai Romualdo Balinsko Kristus prie stulpo, Laimos Kėrienės XV a. gotikinis Nukryžiuotasis po krištoliniais skliautais, Kristinos Darulienės Stanislovo Radvilos antkapio fragmentas, Gintaro Palemono Janonio vienuolyno kiemeliai ir „perėjimo“ erdvės ar Andriaus Makarevičiaus sakyklos skulptūros), tiek atitrūkę nuo „modelio“ ar žiūros taško (Sigitos Maslauskaitės „klapčiukas“ su smilkykle) arba sukūrę abstrakčius ar konceptualius darbus menininkai (Ramūno Čeponio abstrakcijos, Laimos Ringės tekstilinis-tapybinis homage Pranciškaus abitui, Daivos Kairevičiūtės „palmės“) išlaikė pagarbiai meditatyvią nuotaiką (iš jos valiūkiškai „iššoko“ Daivos Urbanavičiūtės fovistiniai šventieji). Gražiai bažnyčios kaip ypatingo žmonijos statinio, skirto „Šviesai iš šviesos“, idėją pagavo darbai, kuriuose dominuoja ne motyvas, bet šviesa (Godos Lukaitės, Šarūno Joneikio, Reginos Daugnorienės „regėjimai“). Šviesa yra ir Danieliaus Rusio jaukiai subuitinto tos pačios Kristaus laiptų koplyčios interjero herojė ir tema.
Tarsi profesionalūs ir disciplinuoti muzikantai atlikėjai, tapytojai gražiai ir pagarbiai „sugrojo“ Bernardinų temą – kiekvienas savitai, bet be drastiškų interpretacijų ar preparacijų.
O pabaigoje norėčiau stabtelėti prie savo favorito. Tai Eglės Einikytės-Narkevičienės „pagaliukas“. Tarsi kryžiaus lentelė su vinies palikta skyle, atremta į skilusią ir restauratorių dar negydytą daugybės sluoksnių sieną, tirštą spalvų ir faktūrų. Įspindusioj saulėj ant sienos krinta jos šešėlis. Ir tik gerai įsižiūrėjęs pamatai, kad lentelės šonu nutekėję ir prikepę kažin kas raudono.
