Poezijos vertimai

 

Paulis Celanas (tikr. Paul Antschel, 1920–1970) – žydų kilmės poetas, vertėjas poliglotas; laikomas vienu didžiausių XX a. 2-osios pusės vokiečiakalbių poetų. Gimęs tuometinėje Rumunijos teritorijoje, išgyveno holokaustą (bet neteko tėvų), po II pasaulinio karo per Vieną emigravo į Paryžių. Dešimties poezijos rinkinių autorius (paskutiniai du išleisti po mirties). Prancūzų siurrealizmo poetikos ir stilistikos paveiktose eilėse dažniausiai bibliniais įvaizdžiais reiškiama žydų tragedija, modernaus gyve-nimo absurdo jausmas.

Čia spausdinami vertimai eilėraščių iš rinkinių „Aguona ir atmintis“ (Mohn und Gedächtnis, 1952), „Nuo slenksčio prie slenksčio“ (Von Schwelle zu Schwelle, 1955), „Kalbos grotos“ (Sprachgitter, 1959).

Lajinė žvakė

 

Vienuoliai plaukuotais pirštais atvožė knygą: rugsėjis.

Svaido sniego gniūžtes Jasonas į sudygusius pasėlius.

Rankų vėrinį tau dovanojo miškas, tai ir eini tu kaip mirusi lynu.

Dulsvas žydrumas teko tavo plaukams, ir aš apie meilę kalbu.

Kriaukles aš tariu ir lengvą debesį, ir valtis pražysta lietuj.

Eržiliukas laksto paskui knygą sklaidančius pirštus –

Verias vartų juoduma, aš giedu:

Kaip mes gyvenome šičia?

 

 

●

 

Ranka, kupina valandų, tokia atėjai pas mane – aš tariau.

– Tavo plaukai ne rudi.

Taip lengvai juos užkėlei ant skausmo svarstyklių, ir jie nusvėrė mane…

 

Jie plaukia laivais pas tave, juos pakrauna, jais prekiauja linksmybių mugėse.

Tu šypsais man iš gelmės, aš verkiu į tave iš svarstyklių lėkštės, kuri palengvėja.

Aš verkiu: tavo plaukai ne rudi, jie siūlo tau jūros vandens, o tu atiduodi jiems garbanas…

Tu šnibždi: jie užpildo pasaulį jau manimi, o tau aš liksiu tik tarpeklio kelias širdyje!

Tu sakai: pakloki sau metų lapus – tau laikas ateit pabučiuoti mane!

 

Metų lapai rudi, tavo plaukai – ne.

 

 

Smėlis iš urnų

 

Žali tarsi pelėsiai užmaršties namai.

Prie kiekvienų vėjuotų vartų melsvuoja muzikantas nukirsta galva.

Jis muša tau būgną iš samanų ir karčių gaktos plaukų;

pūliuojančiu kojos pirštu jis piešia tavo antakį smėly.

Ilgesnį antakį piešia, nei buvo, ir tavo lūpų raudonį.

Tu urnas pripildai čionai ir maitini savo širdį.

 

 

Kelionėj

 

Tai valanda, kuri dulkes paverčia tavo palyda,

tavo namą Paryžiuje – tavo rankų altorium,

tavo juodas akis – juodžiausiom akim.

 

Tai sodyba, kur kinkinys sustoja tavo širdžiai.

Mielai plaikstytųs važiuojant tavo plaukai, bet jiems tai uždrausta.

Tie, kur lieka ir moja, to nežino.

 

 

Kristalas

 

Ne ant mano lūpų ieškok savo burnos,

ne prieš vartus svetimšalio,

ne ašarų aky.

 

Septynion naktim aukščiau keliauja raudonis prie raudonio,

septyniom širdim giliau beldžiasi ranka į vartus,

septyniom rožėm vėliau šniokščia šaltinis.

 

 

Esu aš vienas

 

Esu aš vienas, peleninę gėlę

statau į indą, pilną juodumos. Sesers burna,

tari tu žodį, tvylo juoduma prieš langus,

ir tai, ką sapnavau, nebyliai lipa link manęs.

 

Aš stoviu pievoj nužydėjusių dienų

ir saugau dervą vėlyvajam paukščiui:

jis neša snaigę ant gyvybės plunksnų,

snape ledokšnis, skrieja jis per vasarą.

 

 

Amžinybė

 

Naktimedžio žievė, rūdžiagimiai peiliai

įšnibžda vardus tau, laiką ir širdis.

Žodis, snaudęs mums klausant,

slepias po lapais:

iškalbus bus ruduo,

iškalbi bus ranka, jį surinkus,

gaivios kaip užmaršties aguona lūpos, kurios ją bučiuoja.

 

 

●

 

Nenuorama širdie, kuriai dykra stato miestą

tarp žvakių ir valandų,

kopi

kartu su tuopom aukštyn link tvenkinių:

nakties pradžioj fleita

išdrožia ten tylos bičiulį

ir rodo jį vandenims.

Krantu

klajoja persirengus mintis ir klausos:

kadangi niekas

neišnyra savo pavidalu,

ir žodis, kur žėri virš tavęs,

tiki vabalu paparčiuos.

 

 

●

 

Sudėk migdolus,

sudėk, kas apkarto ir užmigt tau neleido,

pridėk ir mane:

 

Aš ieškojau tavo akies, kai tu atsimerkei ir nieks į tave nežiūrėjo,

aš suvijau tą slaptą giją,

kuria rasa iš tavo minčių

nusirito žemyn į ąsočius,

saugomus ištaros, neradusios kelio į niekieno širdį.

Tik tu ten įgijai tą vardą, kuris dabar tavo,

tvirtais žingsniais žengei link savęs,

kūjai švytavo laisvai tavo tylėjimo varpinėj,

prie tavęs prasispraudė, kas buvo slapta nuklausyta,

kas negyva suspaudė glėby ir tave,

ir trise jūs nuėjot per vakarą.

 

Apkartink mane.

Pridėk ir mane prie migdolų.

 

 

Vėlyvam raudony

 

Vėlyvam raudony miega vardai:

vieną

pažadina tavo naktis

ir veda jį su baltom lazdelėm –

apgraibom palei pietinį širdies pylimą,

po pinijom:

viena, sulig žmogum,

žingsniuoja link puodžių miesto,

kur užsuka lietus kaip draugas

marių valandos.

Žydrynėj

ji taria pavėsį žadantį medžio žodį,

ir tavo meilės vardą

jo skiemenys prideda čionai.

 

 

Svečias

 

Gerokai prieš vakarą

užsuka pas tave su tamsa pasilabinęs.

Gerokai prieš dieną

jis nubunda

ir, prieš išeidamas, sužadina miegą,

miegą, prisodrintą žingsnių aidų:

tu girdi jį tolius matuojant

ir savo sielą sviedi ten link.

 

 

Epitafija Fransua

 

Pasaulio abejos durys

atvertos:

tu jas atvėrei

į dvinaktį.

Mes girdim – jos daužos ir daužos,

ir įspaudžia netikrumo

ir įspaudžia žalumo į tavąjį Visados.

1953 m. spalis

Besikeičiančiu raktu

 

Besikeičiančiu raktu

atrakini namus,

kur siaučia nutylėjimo sniegas.

Ir kaip teka tau kraujas

iš akies ar burnos, ar ausies,

taip keičias tavo raktas.

 

Keičias tavo raktas, keičias žodis,

kuris su snaigėm gali siausti.

Ir kaip vėjas nubloškia tave,

taip sniegas apsivelia aplink žodį.

 

 

Atšlaitė

 

Tu gyveni šalia manęs, tokia kaip aš:

nelyg akmuo

nakties įdubusiam skruoste.

 

O ši atšlaitė, mylimoji,

kuria mes be perstojo riedam,

mes, akmenys,

nuo versmės prie versmės.

Vis apvalesni.

Panašesni. Svetimesni.

 

O, ši apsvaigus akis,

kuri čia klajoja kaip mes

ir kartais nustemba,

lyg viena stebėdama mus.

 

 

Kokį akmenį bekelsi

 

Kokį akmenį bekelsi –

tu nudengsi

tuos, kuriems reik akmenų apsaugos:

nuogi,

jie atnaujina pynę nūnai.

 

Kokį medį bekirsi –

tu sukalsi

gultą, ant kurio

sielos vėl rinksis,

lyg nekrūpsėtų

jau ir šitas

eonas.

 

Kokį žodį betarsi –

tu dėkosi

pražūčiai.

 

Po paveikslu

 

Tai Vincento van Gogho prieš pat savižudybę nutapyto paveikslo „Kviečių laukas su varnais“ (1890) ekfrazė*.

 

Kviečių banga su sūkuriuojančiais varnais.

Mėlis – kurio dangaus? Viršutinio? Apatinio?

Vėliau strėlė, išskriejus iš sielos.

Stipriau dūzgesys. Arčiau spindesys. Pasauliai abu.

 

 

Sugrįžimas namo

 

Sniegdraba, tirščiau ir tirščiau,

melsvapilkė, kaip vakar,

sniegdraba, tarsi tu dar miegotum.

 

Toliai, aplink vien baltuma.

Viršuj begalinės

provėžos to, kas prarasta.

 

Apačioj saugus

sliuogia viršun tas,

nuo kurio akys skauda,

kalva po kalvos,

nematomas.

 

Ant kiekvieno,

atvesto namo į savo Šiandien,

po vieną nebylystėn išslydusį Aš:

kuolas, medinis.

 

Ten: jausmas,

atpūstas ledvėjo,

kurs savo melsvapilkę, sniega-

spalvę vėliavą įsmeigia.

 

 

Kelnas, prie rūmų**

 

Širdmetis, svajojantieji

laiduoja už

naktovidžio skaitmenis. 

 

Kas šnekėjo tylumoj, kas tylėjo, 

kas ėjo savo keliu.

Ištremtieji ir Prarastieji

buvo namie.

 

Jūs katedros. 

 

Jūs katedros nematytos, 

jūs upės neišklausytos,

jūsų laikrodžiai giliai mumyse.

 

 

Kraštovaizdžio eskizas 

 

Žiediniai kapai, apačioj. 

Keturtakčiu metų tempu, 

ant stačių pakopų aplink juos. 

 

Lavos, bazaltai, pasaulio širdy

įkaitinti akmenys.

Šaltinių tufas, 

kur šviesa mums išplito, dar 

nealsuojant. 

 

Alyvžaliom jūrdulkėm apnešta

nepraeinama valanda.

Link vidurio žilas

akmenų balnas, ant jo

gumbuota ir apanglėjus

žvėries kakta su

žėrinčia žvaigžde. 

 

Vertė Lanis Breilis